Istorijos archyvo knyga. Autorės nuotrauka.

Jeigu pažvelgčiau į Vilnių nuo Gedimino kalno pro XIX amžiaus žiūroną, pamatyčiau tą patį šurmuliuojantį miestą, tačiau šiek tiek kitokį: matyčiau stovinčius akmeninius ar medinius namus ir oriai vaikštančius miestiečius Poguliankos gatve (dabartinė Basanavičiaus g.).

Istoriniai šaltiniai liudija, kad iki XIX amžiaus Vilniaus gatvės apskritai pavadinimų neturėjo, nors, aišku, miestiečiai jas buvo pavadinę nuo seno, tačiau oficialiai, kaip teigiama, tik Rusijos imperijos laikotarpiu gatvių pavadinimai atsiradę.

Dabartinė Pilies gatvė buvo žinoma kaip Zamkowa, Pylimo – kaip Zavalnaja, Jono Basanavičiaus – kaip Pogulianka, Aušros Vartų – kaip Ostrabramska, Dominikonų – kaip Blagovieščienskaja ir kt. Jozefo Franko atsiminimuose rašoma, kad didingos katedros link vedančios Vilniaus gatvės buvo negrįstos, pilnos visokiausių šiukšlių; lyjant – neišbrendamos. Pagal kitus šaltinius, atrodo, kad tų mūrinių ar akmens namų sostinėje tuo laikotarpiu buvo gerokai daugiau.

Meno istorikė Birutė Rūta Vitkauskienė viename straipsnyje nurodžiusi, kad XIX a. Vilniui įtakos turėjo imperatoriaus architektas, škotų kilmės inžinierius Wiliamas Hastie, apsilankęs Vilniuje 1817 metais ir sukūręs miesto planą. Miestas plėtėsi į priemiesčius: Šnipiškes, Lukiškes, prijungtas Žvėrynas, kūrėsi Naujasis pasaulis (Naujamiestis), tačiau daug gražaus imperijos laikotarpiu Vilniuje ir sugriauta.

Kitame šaltinyje nurodoma, kad Vilniui XIX a. paruošti net trys planai (1817, 1834, 1837), tačiau pagal juos nutiesta tik pagrindinė naujosios miesto dalies magistralė – Šv. Jurgio (Georgijevskij) prospektas.

Naujas Vilniaus planas patvirtintas 1875 m., pagal jį miestas buvo tvarkomas iki pat 1940 m.

Iš gubernatoriaus susirašinėjimų matyti, kad buvo ne kartą daromos Vilniaus plano kopijos. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomame Vilniaus gubernijos braižyklos fonde (fondo Nr. 526) išlikę susirašinėjimo raštai Vilniaus plano bylose iš 1829 m., 1835 m., 1847 m., 1849 m. Taip pat matyti, kad buvo atliekamas Vilniaus namų vertinimas (pvz., minėto fondo, 42 byla).

Gubernatorius kasmet teikdavo žiniarasčius, kuriuose aprašydavo ne tik miesto gaisrus, potvynius, nusikaltimus, savižudybes, surastų pamestinukų skaičių, bet ir įvairius kitus klausimus (LVIA, fondo Nr. 378, bendro pobūdžio apyrašai). To meto Vilnių kamavo potvyniai, taigi buvo rūpinamasi statinių, bulvarų atstatymu, naujų tiltų tiesimu, kadangi daugėjo gyventojų, sprendžiami klausimai dėl žemės išskyrimo kapinėms, skirstoma žemė naujoms manufaktūroms (pramonės atsiradimo amžius), mieste buvo tvarkoma kanalizacija, pvz., Antakalnyje 1834 metais (pažymėtina, kad Vilnius nuo seno garsėjo įrengta kanalizacija), remontuojami barakai Šnipiškėse (1835 m.), braižomos malūnų ir kanalų pastatymo schemos, suformuota daug bylų dėl žemės išskyrimo privatiems asmenims, sprendžiami netgi tokie klausimai, kaip, pvz., Tiškos namo apžiūrėjimas dėl jo avarinės būklės (1830 m.).

Vilniaus gubernijos braižyklos fondas turi 14 apyrašų. Minėtame fonde saugomos bylos su privačios, bažnytinės ir valstybinės žemės, pastatų planais. Teko aptikti puikiai išsilaikiusių brėžinių su dvarų, kaimų ribomis, nubraižytų ant drobės.

Tuo metu Vilniuje veikė apie dešimt bažnyčių, kuriose buvo registruojamos Vilniaus gyventojų santuokos, naujagimių krikštai ir miestiečių bei atvykėlių mirtys, mirties metriko įraše buvo įrašoma ir gatvė bei namas, kuriame asmuo paliko šį pasaulį. T. y. mieste veikė Bernardinų, Šv. Onos, Šv. Jonų, Visų šventųjų, Šv. Dvasios ir Dominikonų, Jokūbo, Aušros Vartų, Petro ir Povilo, Šv. Rapolo bažnyčios.

Namai tuo laikotarpiu buvo pavadinti jų savininkų pavardėmis. Nors iš įvairių notarinių ar teismų bylų matyti, kad namai turėjo ir numerius. Tačiau namų numeriai nebuvo rašomi bažnyčių metrikuose.

XIX amžiaus viduryje Vilnius buvo trečias pagal dydį Rusijos imperijos miestas po Maskvos ir Sankt Peterburgo. Todėl ir gimimų, ir mirčių srautai mieste nemaži (apie 1862 m. Vilniuje gimė apie 5400 kūdikių, mirė apie 3000 žmonių).

Vilniuje gyveno įvairių tautybių žmonės, teigiama, kad visuomenės klimatas pasižymėjęs tolerancija, vieni šalia kitų sutinkami ne tik lietuviai, bet ir lenkai, gudai, rusai, žydai, totoriai, įvairių kitų Europos valstybių piliečiai (pvz., Austrijos, Vokietijos patikėtiniai). Gana įdomus reiškinys – žydų miestiečių vaikų krikštai katalikų bažnyčiose, pvz., Šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčioje XIX amžiuje pakrikštyta daug žydų vaikų.

Apie to laikotarpio Vilnių negalima būtų pasakyti, kad jis tebuvo tamsus, tik kabančių miestiečių namų palubėse žibalinių lempų miestas, anaiptol. Žinoma, nuo žibalinių lempų kildavo daug gaisrų.

Sostinėje veikė senasis universitetas, kurį, deja, caro valdžia uždarė kaip 1831 m. sukilimo padarinį. Veikė Vilniaus kunigų seminarija, Vilniaus gimnazija, Bajorų institutas, persiformavęs iš II gimnazijos, Vilniaus piešimo mokykla, vadovaujama dailininko Ivano Trutnevo, Vilniaus pėstininkų junkerių mokykla.

XIX a. antrojoje pusėje, po 1863 m. sukilimo, į Vilnių padidėjo gyventojų migracija iš kaimų.

Istorijos archyvo knygos. Autorės nuotrauka.

Viena iš autorės versijų, kodėl protėviai bajorai Jodkovskiai beveik visos šeimos sudėtimi iš Jiezno apylinkėse esančio dvaro, ūgtelėjus vaikams, persikėlė gyventi į Vilnių, palikę gimtajame dvare tik vieną dukterį, – matyt, buvo poreikis vaikus (berniukus) leisti mokytis Vilniaus mokyklose. Tačiau galbūt Vilnius jiems patiko.

Jurgis Leonas Jodkovskis, ilgametis Vilniaus gubernijos sekretorius, buvo baigęs Vilniaus gimnaziją, mokėsi Vilniaus imperatoriškajame universitete, kuriame mokslų nebaigė dėl universiteto uždarymo. Apsišvietę buvo ir jo sūnėnai – Vaclavas Bartuševičius studijavo Paryžiaus universitete mediciną, sūnėnas Adomas Bartuševičius – Krokuvos universitete teisę, sūnėnai Adomas Vnorovskis ir Vincentas Bočkovskis buvo baigę Vilniaus gimnaziją, Vincentas Bočkovskis ėjo Vilniuje kolegijos sekretoriaus pareigas.

Leono Jodkovskio sūnus Jurgis Jodkovskis, šeimai persikėlus gyventi į Vilnių, lankė I. Trutnevo piešimo mokyklą (beje, išlikę jo nutapytų šiek tiek Vilniaus vaizdų, saugomų Nacionalinėje dailės galerijoje), kitas sūnus Flavijanas Jodkovskis mokėsi Vilniaus gimnazijoje (kaip tik laikotarpiu, kai mokėsi ir Pilsudskių šeimos vaikai). Mergaitės: Melanija, Kamelija, Stanislava-Jadvyga – tikriausiai buvo auklėjamos namuose. Jodkovskiai išsinuomojo gyvenamąsias patalpas Žvėryne, tuometiniame Michailovskajos skerstgatvyje (dabartinė Stumbrų g.) bajoro Bronovskio name (nepavyko rasti duomenų, ar buvo nuomojamas visas namas, ar tik jo dalis). Kartu su abiem tėvais į Vilnių išvyko šeši jų vaikai.

Nors tikriausiai kalbėję Vilniuje lenkiškai, Jodkovskiai buvo lietuviškos kilmės šeima. Leonas Jurgis Jodkovskis (1810 m. gim.) gimęs Onuškio parapijoje Jukniškių apylinkėse Onos Kosinskaitės ir Pranciškaus Jodkovskių šeimoje, jo žmona Ieva Tamošiūnaitė Jodkovska (gim. 1831 m.) gimusi Paverknių kaime, Jiezno parapijoje, Dorotės Kondrotaitės ir Martyno Tamošiūnų šeimoje.

Pavardės straipsnyje surašytos tuometiniuose dokumentuose vartota šnekta, netransformuotos į lietuvių kalbą.

Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad XIX a. Vilniaus gubernijoje gyveno apie milijoną gyventojų. Vėlgi teigiama, kad daugiausia lietuvių gyveno kaime (apie 90 proc.) ir tik nedidelė dalis Vilniuje. Štai 1885 m. „Aušroje“ buvo paskelbta Vilniaus gubernijos tautinė sudėtis, iš kurios matyti, kad lietuvių čia buvo beveik pusė visų gyventojų ir būtent jie sudarė didžiausią tautinę grupę gubernijoje (Mačiulis D., Staliūnas D. „Vilnius – Lietuvos sostinė: problema tautinės valstybės projekte“ – red. past). Minėtoje knygoje taip pat rašoma, kad XIX a. pabaigoje Vilniuje įsikuria vis daugiau lietuvių.

XIX amžiaus pabaigoje moterys vis dar neturėjo lygių teisių. Paplitusi nuomonė, kad jos tebuvo namų šeimininkės, bemokslės ir neveiklios. Iš bažnytinių metrikų matyti, kad merginos neretai ištekėdavo už gerokai vyresnių vyrų. Natūralu, kad tuomet pirmasis mirdavo šeimos galva ir maitintojas.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonduose straipsnio autorei teko surasti tris protėvių testamentus. Dviejuose testamentuose sutuoktiniai nurodo pareigą po savo mirties sutuoktinėms tinkamai išauklėti, užauginti ir aprūpinti vaikus.

Štai bajoro Leono Jurgio Jodkovskio testamente nurodytas įpareigojimas žmonai Ievai Jodkovskai:

Bсё без малейшего исключения отписую и дарю любезнейшей супруге моей Eве Mартиновне Yодковской, в том уповании, что она добросовестно озоботится приличным воспитанием детей нашых (testamentas sudarytas 1879 metais, saugomas LVIA 450 fonde Jodkovskių bylose).

Leonas Jurgis Jodkovskis mirė 1882 metais vasario 11 d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse. Ieva Jodkovska liko našle Vilniuje su 7 vaikais, iš kurių 4 vaikai tuo metu buvo nepilnamečiai, du sūnūs mokėsi Vilniaus mokyklose, namuose Vilniuje gyveno dar trys nepilnametės Jodkovskių dukterys, viena suaugusi duktė su šeima buvo palikta Jiezno valsčiuje, dar viena pilnametė duktė su šeima gyveno tremtyje (dėl sukilimo) Sibire, Irkutsko gubernijoje.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad išgyventi to meto Vilniuje nebuvo lengva. Bajorai Jodkovskiai buvo veiklūs, apsišvietę, valstybinės pakraipos žmonės, dalyvavo 1863 m. sukilime, tačiau jie nebuvo turtingi. Jų dispozicijoje buvo nedidelis kaimo tipo dvaras Kisieliškėse, Jiezno valsčiuje, pastatytas ant Pacų Trezantolio dvaro pamatų. Leono Jurgio Jodkovskio testamentas po jo mirties Vilniaus jungtiniams baudžiamojo ir civilinio teismo rūmams pateiktas 1882 m. kovo 18 d.

Istorijos archyvo knyga. Autorės nuotrauka.

Ką daro lietuvaitė, likusi XIX a. viena su vaikais Vilniuje?

Testamentu vyras sutuoktinei paliko visas prievoles, todėl našlė Ieva Jodkovska tam pačiam teismui nedelsdama po vyro mirties pateikė prašymą nuimti areštą nuo Trakų gatvėje stovinčio namo, kurio tuometinis Nr. 391/11, priklausiusio miestiečiams Aronui ir Šeinai Rivkai Trockiams. Šie miestiečiai dar 1877 metais buvo pasiskolinę penkeriems metams iš bajoro Leono Jodkovskio 6000 caro sidabrinių rublių ir įkeitę jo naudai namą. Leonas Jodkovskis buvo perskolinęs pinigus, pasiskolintus iš bajoro Žemaitelio. Paskolinių sutarčių, iš kurių gaunami procentai, meno jis, ko gero, buvo išmokęs ir savo sutuoktinę.

Gana detaliai tokiose prievolinėse paskolų bylose aprašyti Vilniaus namai. Štai Aronui ir Šeinai Trockiams priklausęs namas Trakų gatvėje buvo triaukštis, akmeninis (mūrinis). Iš dešinės stovėjo p. Šarskai priklausęs namas, iš kairės – p. Podgorodnikovos namas. Už Trockių namo plytėjo Pranciškonų kunigui priklausęs daržas. Namą Trockiai buvo pirkę 1877 metais iš miestiečių Zacharo ir jo žmonos Freidos Leibovnos Šavelevų. Jodkovskos prašymo byloje nurodyta, kad Trockių skolą išmokėjo Vilniaus žemės bankas. Tokiu būdu prievolė buvo įvykdyta.

Ieva Jodkovska turėjo išauginti ir aprūpinti visus vaikus, mokėti už berniukų mokslą. Tam Ieva perskolino iš vyro sandorių gautus pinigus už procentus.

To meto teismų ir notariato civilinėse bylose aptinkama daug sutarčių, kurios vadinamos крепостные зделки. Sutartinėse bylose aptinkama nemaža dalis informacijos, t. y. ne tik sandorių sumos, pastatų apibūdinimai, lokacija, bet ir šalių gyvenamosios vietos, jų rašysena, parašai, taip pat testamentai.

Štai dvi moterys XIX amžiaus pabaigoje (1883 m.) notaro kontoroje sukerta rankomis ir sudaro sutartį. Vilniaus miestietė Dina, duktė Juselio pavarde Gilelič, skolinasi iš gubernijos sekretoriaus našlės, bajorės Ievos Jodkovskos pinigus kreditoriniais bilietais. Iš viso moteris pasiskolina 8360 sidabrinių caro rublių, iš kurių 8000 rub. paskolos gavėja skolinasi už pocentus, t. y. už 30 procentų. Likusi pinigų dalis skolinama be procentų. Moterys sutarė, kad skolininkė pinigus gražins tam tikromis sumomis kas pusmetį. Paskolos terminas – dveji metai. Kadangi pinigų suma nemaža, kaip garantiją, kad gražins pinigus, Dina Gilelič įkeičia Ievos Jodkovskos naudai dviejų aukštų akmeninį (mūrinį) namą, esantį Rūdininkų gatvėje, kurio Nr. 278/13, namas pastatytas 1 kvartale (участок). Namą skolininkė įkeitė kartu su po juo esančia nuosava žeme, kuri sudaro 190 kvadratų saženų.

Sieksnis (saženas) – senovinis Rusijos imperijos ilgio matavimo vienetas. Lietuvoje naudotas iki XX a. pr. Apytiksliai atitinka ilgį tarp ištiestų rankų, 1 sieksnis lygus maždaug 1,83 m. Dešimtinė – tai senovinis rusiškas žemės ploto vienetas, lygus 2400 kvadratinių sieksnių (сажень), t. y. 1,0925 ha.

Miestietė Dina Gilelič minėtą namą su žeme nusipirko iš bajoro Sigizmundo Ozemblovskio (pirkimo sutartis Nr. 544, sudaryta 1883 m. spalio 11 d. ir patvirtinta teisme). Minėtą namą ir žemę bajoras Ozemblovskis įgijo paveldėjęs iš savo tėvo Osipo Anupro Ozemblovskio. Būtent sumokėti Ozemblovskiui už namą su žeme ir prireikė miestietei Gilelič pinigų. Taigi Jodkovska šiuo atveju atliko tarsi kredituojančio banko funkcijas. Namą ir žemę D. Gilelič įkeitė su viskuo, t. y. visais namo priklausiniais, priestatais.

Gavusi 8000 rub. D. Gilelič juos sumokėjo bajorui Sigizmundui Ozemblockiui. Visus sandorio dokumentus pasirašė bajoras Sigizmundas Ozeblovskis, vietoj Ievos Jodkovskos jos sūnus Jurgis Jodkovskis ir hebrajų kalba Dina Gilelič. Byloje nurodoma, kad dokumentuose Dinos Gilelič parašą iš hebrajų kalbos išvertė vertėjas. Sandorio byloje taip pat yra teismo dokumentas, kuriame nurodoma, kad sutarčių stalas (tuomet teisėjų kolegija buvo vadinama ne kolegija, bet stalu) prašė stalo pirmininką įsitikinti, ar nėra kokių nors kliūčių sandoriui, t. y. ieškinių, ginčų, namo ar žemės areštų.

Byloje taip pat yra Ievos Jodkovskos prašymas iš teismo depozito sąskaitos išduoti pinigus Dinai Gilelič. Vadinasi, pirmiausia pinigai atsidurdavo teismo sąskaitoje ir tik sandoriui įvykus buvo išmokami. Raštuose taip pat pateikta informacija apie sandorio šalių gyvenamąsias vietas. Bajoras Sigizmundas Ozemblovskis gyveno nuosavame Ozemblovskio name, Dina Gilelič gyveno Klečko name, Ieva Jodkovska gyveno Bronovskių name, tuometiniame Michailovskajos skerstgatvyje (Žvėryno teritorija). Šio sandorio dokumentai antspauduoti tiek teismo spaudu, tiek Vilniaus miesto policijos 6 kvartalo spaudu, tiek prisiekusiojo vertėjo Beitilelio iš hebrajų kalbos spaudu, kuriame pavaizduotas raitelis, primenantis Vytį.

Vilniaus gubernija perėmė Vilniaus žemės senuosius antspaudų simbolius, ir taip buvo oficialiai patvirtinta, kad Vilniaus gubernijos ženklas yra raitelis. Skyrėsi tik kompozicija ir kiti dalykai, o vietoj dvigubo kryžiaus buvo įdėtas pravoslaviškas stačiatikių kryžius, – nurodoma istoriko Edmundo Rimšos publikuotame straipsnyje „Kas slypi už tautinių simbolių“. Tokius spaudus su raiteliu teko aptikti ir Vilniaus XIX amžiaus notarų spauduose – archyvo bylose.

XIX amžiuje Vilniuje veikė Vilniaus jungtiniai baudžiamojo ir civilinio teismo rūmai, kurie sprendė civilines ir baudžiamąsias bylas ir buvo kaip aukščiausios instancijos teismas visoje gubernijoje. Šio teismo bylose gausu sandorių: tokių kaip dvarų, žemės pirkimo klausimai, pirkdavo žemę ir valstiečiai, taip pat pinigų skolinimosi, testamentinių bylų, spręsti palikimo teisės klausimai ir kt.

Lietuvos valstybės istorijos archyve yra išsaugota 94 456 šio teismo bylos. Teismo rūmai uždaryti 1883 metais. Viso šio teismo fondas (fondo Nr. 447) turi 31 apyrašą, atskirai sudaryti apyrašai civilinėms ir baudžiamosioms byloms. Apyrašuose bylos surašytos ranka, rusų kalba, pagal pavardes, kai kurie apyrašai turi po kelis tomus.

Be šio teismo, Vilniuje veikė ir Vilniaus apygardos teismas. Jo archyve išsaugota 93 839 bylos (fondo Nr. 448). Šiame teisme veikė civilinių bylų skyrius ir du baudžiamųjų bylų skyriai. Iš viso Istorijos archyve saugoma 11 šio teismo apyrašų, kurie taip pat atskirai surašyti civilinėms ir baudžiamosioms byloms. Pvz., šio fondo 2 apyrašas turi 4 tomus, kurių kiekviename po 300 lapų ranka surašytų bylų. Sunku kartais atriboti, kuo skyrėsi pirmojo ir antrojo teismo veikla, nes bylos randamos panašios, spręsti tie patys klausimai.

Be šių abiejų teismų, Vilniuje veikė ir Vilniaus teismo rūmai (fondo Nr. 445). Šiame teisme buvo tiriamos sudėtingos poolitinės, taip pat kriminalinės bylos, nagrinėjami apeliaciniai skundai.

Nuo 1883 metų Vilniuje pradėjo veikti notarai, kurie praktiškai perėmė Vilniaus jungtinių baudžiamojo ir civilinio teismo rūmų funkcijas. Todėl nuo 1883 m. testamentų, dvarų pirkimo, žemės pirkimo, paskolinių sutarčių jau reikia ieškoti notariato archyve (fondo Nr. 450). Į archyvą metų pabaigoje buvo perduodamos visos knygos, rejestrai, kuriuos vedė notaras. Notariato archyvo fondas turi 25 apyrašus. Tuo metu Vilniuje veikė apie 10–15 notarų kontorų.

Straipsnio autorei Lietuvos valstybės istorijos archyve pavyko surasti daugiau kaip 50 bylų, susijusių su Jodkovskių civiliniais sandoriais, iš jų nemaža dalis sudaryti Ievos Jodkovskos.

1882 m. liepos mėnesį vėl dvi moterys sukerta rankomis ir sudaro sandorį. Bajorė Ieva Jodkovska sutarė su našle Freida Gitlia Giršovna Barč, gyvenusia tuo metu Ašmenos valsčiuje, Smurgainių dvare, paskolinti šiai pinigų, t. y. 5500 sidabrinių caro rublių su procentais ir 1230 rublių be procentų, iš viso 6737 rub. aštuonerių metų laikotarpiui.

Freida Barč įkeitė Ievos Jodkovskos naudai du akmeninius (mūrinius) dviejų aukštų namus, esančius Paupio gatvėje, Vilniuje, iš kurių prmasis stovėjo ant žemės, kuri priklausė tuometinei Vilniaus kunigų seminarijai, antrasis buvo pastatytas ant nuosavos Barč žemės. Freida Barč nusipirkusi šiuos namus, juos perstatė pagal planą, Vilniaus miesto valdybos patvirtintą 1878 m. gegužės 2 d. ir liepos 20 d. Matyt, pirminiai namai Barč kažkuo nepatiko, ir moteris juos perstatė.

Abu namus Barč Jodkovskos naudai įkeitė su žeme. Barč ketino išpirkti Kunigų seminarijai priklausiusią žemę, dėl to buvo reikalingi papildomi pinigai. Sandorio dokumentuose nurodoma, kad namus supa iš vienos pusės Paupio gatvė, iš dešinės pusės Leidai J. priklausantis namas, kurio Nr. 585, iš kairės pusės stovi namas, priklausantis Osipui Majevskiui, kurio Nr. 584, už namų – Vilnelės krantas. Nurodoma, kad abiejų namų sienos akmeninės su medžio intarpais, įkeičiami namai su visais priklausiniais, fligeliais ir priestatais, skolininkė įsipareigojo apdrausti abu namus ir apie tai informuoti Jodkovską. Paskolos išmokėjimas įrodinėjamas rašteliais. Dėl to teismo išduotas liudijimas apie paskolos sutartį.

Įdomi notarinių raštų šnekta. Štai byloje nuotaras nurodo, kad 1886 m. lapkričio 26 d. į jo, t. y. notaro Dmitrijaus Vincento Mališevskio, kontorą, esančią Vokiečių gatvėje, Gordono name, Vilniuje, atėjo jam pažįstami ir dėl to žino, kad veiksnūs miestiečiai, sutuoktiniai, Leizeris Jankelio ir Tinda Juselio Glazeriai, ir bajorė, gubernijos sekretoriaus našlė Ieva Martyno Jodkovska, gyvenantys Vilniaus mieste: pirmieji – Antakalnyje, nuosavame name, antroji – Tilto gatvėje, Senkevičiaus name. Asmenis lydėjo liudytojai: Vilniaus miestietis M. Šteinas ir Šloma Macas, gyvenantys Vilniuje: pirmasis – Stepono gatvėje nuosavame name, antrasis – Vokiečių gatvėje, Levino name.

Glazeriai iš vienos pusės ir Ieva Jodkovska iš kitos pusės pareiškė, kad sudaro sutartį, pagal kurią Glazeriai pasiskolino iš Ievos Jodkovskos 3405 sidabrinių caro rublių, iš kurių 3000 rublių su procentais, likusią sumą – be procentų. Pinigus Glazeriai pasiskolino penkeriems metams. Glazeriai įkeitė Ievai Jodkovskai jų nuosavą namą, esantį Antakalnyje, kurio Nr. 1475. Namas dviaukštis, akmeninis (mūrinis) su mediniais intarpais, gyvenamas, su mezoninu ir priestatais. Namas įkeistas kartu su žeme. Glazeriai įsipareigojo apdrausti nekilnojamąjį turtą draudimo kompanijose ne mažesnei kaip 20 tūkstančių rub. sumai. Skolą jie privalėjo gražinti kas pusę metų tam tikromis dalimis. Taip pat į sandorį įjungtas Vilniaus žemės bankas, per kurį cirkuliavo sandorio pinigai. Dokumentus už Ievą Jodkovską pasirašė tituluotasis patarėjas Kazimieras Osipovičius Klikovičius.

1889 m. sausio 11 d. vėl dvi moterys sukerta rankomis ir sudaro sutartį. Bajorė Ieva Jodkovska paskolino 1000 sidabrinių caro rublių už procentus miestietei Chvolisai Boruchovič notaro Dmitrijaus Vincento Milaševskio kontoroje. Sandorio metu dalyvavo liudytojai Vulfas Lvovičius Štainas ir atsistatydinęs karininkas Konstantinas Jono Ratovskis, pirmasis gyvenantis Žuko name, o antrasis Vokiečių gatvėje, Gordono name. Kadangi notaro kontora taip pat veikė Gordono name, antrasis liudytojas ko gero buvo surastas paskubomis. Tokie buvo reikalavimai. Pašaliniai du asmenys turėjo sutartyse nurodyti, jog ir jie “pridėjo ranką” prie sutarties, tuo paliudydami, jog viskas teisinga.

Miestietė Chvolisa Boruchovič už paskolą įkeitė Ievai Jodkovskai nuosavą namą Nr. 758, Tilto gatvėje, stovintį ties sankryža. Namas įkeistas kartu su daugiau kaip 164 kvadratų saženų žeme. Namas pusiau akmeninis (mūrinis), pusiau medinis. Chvolisa Boruchovič įsipareigojo apdrausti savo nuosavybę ne mažiau kaip 1000 caro sidabrinių rublių. Šį namą ir žemę Boruchovič buvo įgijusi iš pirklio J. Mevlinovo 1873 metais. Nurodoma, jog žemė tuomet priklausė Visų šventųjų bažnyčiai (vienuolynui). Namą minėtas pirklys paveldėjo iš motinos Chanos Averbachovos, po to, kai su artimaisiais išsprendė paveldėjimo klausimus 1859 metais ir namas su žeme atiteko jam.

Taigi, matyti, jog aprašyta ir namų savininkų istorija, gretutiniai namai, namų išvaizda, aukštų skaičius, todėl tokios bylos gali pasitarnauti, tiriant senamiesčio namų istorinę raidą.

1885 m. gegužės 9 d. Ieva Jodkovska notaro Soliano kontoroje, esančioje Trakų ir Vilniaus gatvių sankryžoje, Leimano name, sudarė sutartį su miestiečiais Justinu Martyno ir Marija Jono Gečevskiais. Gečevskiai tuo metu gyveno nuosavame name, esančiame Šnipiškėse, Ieva Jodkovska Tilto gatvėje esančiame Senkevičiaus name. Asmenis į notarų kontorą atlydėjo du liudytojai, gyvenantys Šnipiškėse. Gečevskiai sutarė su Ieva Jodkovska, kad iš jos pasiskolins 3890 sidabrinių caro rublių 3 metams, iš kurių dalį pinigų už procentus. Gečevskiai įkeitė Ievos Jodkovskos naudai Krokuvos g. Vilniuje esantį namą ir žemės sklypą, sudarantį 1138 kv. saženų.

Šį sklypą ir namą miestiečiai Gečevskiai buvo įgiję iš kunigaikščio Petro Vitgenšteino 1880 metais. Tačiau namą su žeme tuomet buvo pirkę ne iš paties kunigaikščio, gyvenusio Lukiškių kvartale, bet per jo įgaliotinius. Vienas iš įgaliotinių, perįgaliotas kunigaikščio pirmojo įgaliotinio tituluotojo patarėjo Fabijano Karlo Demiševičiaus, buvo kolegijos sekretorius Vincentas Bočkovskis (Jodkovskos sūnėnas), kuris ir pardavė kunigaikščiui priklausančias žemes Gečevskiams.

Ne vienoje byloje yra dokumentai, kad miestiečiai pirko miesto žemes iš kunigaikščio Petro Vitgentšteino. Šis jas buvo paveldėjęs iš tėvo kunigaikščio Levo Vitgenšteino ir, ko gero, pamažu žemes išpardavinėjo.

1885 m. lapkričio 1 d. į notaro Aleksandro Bordanoso kontorą, įsikūrusią Didžiojoje gatvėje, Gruževskio name Nr. 201, atėjo trys asmenys. Tai buvo Rasa Volk, mirusio Vilniaus pirklio Volko turto administratorė ir našlė, gyvenusi Didžiojoje gatvėje nuosavame name, Vilkaviškio pirklys Senderis Volkas, gyvenęs Pylimo gatvėje nuosavame name, ir Gubernijos sekretoriaus našlė Ieva Jodkovska, gyvenusi Tilto gatvėje Senkevičiaus name. Asmenis lydėjo du liudytojai: miestietis Bencelis Graizelis, gyvenęs Branto name, Vilniaus apskrites karinio štabo raštininkas Aleksandras Jarovas, gyvenęs Didžiojoje gatvėje štabo name. Rasa Volk pasiskolino iš Ievos Jodkovskos 6000 caro sidabrinių rublių, dalį už procentus, dalį be, penkeriems su puse metų. Rasa Volk įkeitė Ievos Jodkovskos naudai triaukštį akmeninį (mūrinį) namą, stovėjusį Didžiojoje gatvėje, Nr. 206/54. Namas įkeistas kartu su žeme, kuri sudarė 107 kvadratus saženų.

Nurodoma, kad Volkų šeima namą įgijo 1864 m. iš cerkvės, t. y. Nikolajaus soboro (cerkvės) dvasininkas Antanas Petkevičius, davus leidimą Lietuvos dvasinei konsistorijai, pardavė Volkams, šiems gavus leidimą iš Šiaurės Vakarų krašto vado (generalgubernatoriaus) ir Metropolito Josifo, trijų (kitoje vietoje nurodyta, kad dviejų) aukštų akmeninį (mūrinį) namą, esantį priešais Rotušės aikštę. Byloje taip pat yra Volko sudaryto testamento kopija.

1885 m. gegužės 22 d. notaro Aleksandro Bordanoso kontoroje buvo sudarytas sandoris, pagal kurį Vilniaus 2-osios pirklių gildijos pirklio sūnus Ilja Romm, veikiantis savo vardu bei dviejų brolių, medicinos daktarų Maksimo ir Gerasimo Romm, vardu pagal įgaliojimus, išduotus nuo Maksimo Romm Imperatoriškosios misijos Miunchene 1885 m. bei nuo Gerasimo Romm įgaliojimo, išduoto notaro Peterburge 1885 m., pasiskolino 11 047 caro sidabrinius rublius septynerių metų laikotarpiui iš gubernijos sekretoriaus našlės Ievos Jodkovskos. Įkeitė Ašmenos gatvėje buvusį žemės sklypą, apie 300 kvadratų saženų, priklausiusį visiems trims broliams Romm.

Dėl neįvykdytų sutarčių Ieva Jodkovska teismams teikė ir civilinius ieškinius. Štai jos vardu 1890 m. Vilniaus apygardos teismui civilinį ieškinį pateikė jos įgaliotasis Henrikas Bernatovičius, gyvenęs Turgaus gatvėje, Reformatų name. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas Jurgis Indrevičius, gyvenęs Ukmergės gatvėje nuosavame name, Vilniuje, laiku negrąžino Ievai Jodkovskai 3405 caro sidabrinių rublių. Jurgis Indrevičius Jodkovskos naudai buvo įkeitęs nuosavą žemę prie Šeškinės kalno. Šią žemę Jurgis Indrevičius įgijo iš kunigaikščio Petro Vitgenšteino.

1892 m. Ieva Jodkovska iš daktaro žmonos Itos Chanos Skomarovskos pirko vieno aukšto pusiau akmeninį (mūrinį), pusiau medinį namą su sodu, stovėjusį Vilniuje, tuometiniame Rojaus skerstgatvyje, dabartinėje Mikalojaus Daukšos gatvėje ir 342 kvadratus saženų žemės. Namui pirkti išduotas Sankt Peterburgo žemės banko leidimas. Kaimynų namai – Kensbergo, Rutkovskio ir Lapinsko bei Marijos moterų vienuolyno teritorija. Minėtą namą Ita Skomarovskaja buvo įgijusi 1886 metais iš tituluotojo patarėjo žmonos Federikos Rubaževič.

Po kelerių metų Ieva Jodkovska šį namą pardavė.

Straipsnyje aprašyti ne visi bajorės Ievos Jodkovskos sudaryti sandoriai. Vis dėl to tai buvo XIX amžiaus pabaiga, t. y. ne dabartiniai laikai, ir pagrindinė veikėja – moteris, be to, lietuvaitė. Manytina, Ieva turėjo pasižymėti puikiais komunikaciniais ir verslo sugebėjimais, didele drąsa ir vis dėl to turėti nemenką protą tokiai pinigų citrkuliacijai aprėpti. Taip pat nepamirština, kad tai buvo Vilnius.

Istorijos archyvo knygos. Autorės nuotrauka.

Kai vaikštau po Vilniaus senamiestį, jaučiu, kad visi namai tarsi protėvių šešėliais kalbėtų su manimi.

Ieva Jodkovska išmokino abu sūnus. Po Trutnevo dailės mokyklos sūnus Jurgis Jodkovskis įstojo mokytis į Sankt Peterburgo dailės akademiją, taip pat motina sėkmingai išleido už bajorų Vilniuje dvi dukteris.

Ieva Jodkovska pergyveno savo vyrą Leoną 17 metų, niekada daugiau neištekėjo. Senatvėje kartu su sūnumi Flavijanu ir dukterimi Stanislava Jadvyga grįžo gyventi į Kisieliškių dvarą Jiezno apylinkėse, t. y. į gimtąsias vietas. Bajorė Ieva Jodkovska mirė 1899 m. Kisieliškių dvare, palaidota Nemajūnų kapinėse šalia Leono Jodkovskio tėvų ir jo sesers Teresės. Vaikai iš dėkingumo motinai ant jos kapo pastatė didžiulį Mariją vaizduojantį paminklą, išlikusį Nemajūnų kapinėse iki šių dienų.

Straipsnio autorė dėkoja pusseserei Sigitai Montvilaitei Radovanovich, kartu atliekančiai genealoginius tyrimus, taip pat už visokeriopą paramą dėdei Valdui Mickui, už patarimus dėdei Rimgaudui Mickui, už paramą broliui Gintarui Girniukaičiui. Be jų indėlio būtų sunku aprėpti tiek medžiagos Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Dr. Irma Randakevičienė yra kilusi iš Jodkovskių.