EPA nuotrauka

Europos Sąjungos, o ypač taip vadinamų „Vakarų partnerių“ menkumą patogiausiai būtų įvertinti jos politiką apsprendžiančiųjų poelgių išmatavimais. 

Ištikimas Gerhardo Schroderio bendražygis ir bendrapartietis Frankas Walteris Steinmeieris 2018 m. gegužės 29 dieną atvyko į Ukrainą. Kijeve, Marinskio rūmuose įvyko Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ir Vokietijos prezidento susitikimas. Viešai įgarsinta, kas valdovų manymu leistina pranešti ochlosui, tuo tarpu ekspertai jau ginčijasi, kas liko nepaminėta uždarose tête-à-têteformato ribose. Turint omeny, kaip F. W. Steinmeieris išsiskirdavo net vokiško keliaklūpsčiavimo prieš Rusiją kontekste, netikėtumų nebūta. 

Šis politikas daugybę kartų pasižymėjo tiek Rytų, tiek Vakarų užsienio politikos kryptimis. Praeitų 2017 metų rugpjūčio mėnesį, atvykęs Estijoje vykusį Molotovo-Reibentropo pakto minėjimą, F. W. Steinmerieris nurodė Baltijos valstybėms, kad pavojinga politiniais tikslais naudoti istorijąkaip ginklą, nors nei viena iš Baltijos šalių neaneksavo kaimyninių valstybių teritorijų apeliuodama į išsigalvotą praeitį ir negrasina ką nors sutrinti į branduolinius miltus. Tą patį šis socialdemokratų veikėjas darė prieš dešimtmetį, kuomet 2007 metais Rusija surengė kibernetines atakas, organizavo taip vadinamą „bronzinio kareivio naktį“ Taline. Anuomet jis spaudė Estijos vadovybę daryti nuolaidas Rytų kaimynei po to, kai į Vokietijos kanclerę Angelą Merkel asmeniškai kreipėsi Vladimiras Putinas „išreikšdamas susirūpinimą dėl padėties Estijoje“.

F. W. Steinmeierio politinės veiklos reziumė sutalpintina į porą faktų: Donaldą Trumpą jis išvadino „neapykantos skelbėju“, tad nieko keisto, kad Kremlius vienas pirmųjų suskubo pasveikinti „antitrampinį“ Vokietijos prezidentąsėkmingų rinkimų proga. Be to, F. W. Steinmeieris kritikavo karines NATO pratybas Rytų Europoje, tiesiai šviesiai išvadindamas NATO „karo sukelėjais“ ir perspėdamas nesugadinti santykių su Rusija. Faktai, kad Rusija įsiveržia ir okupuoja kaimyninių šalių teritorijas, atvirai grasina plėsti savo karinės agresijos arealus, šio kairiojo internacionalo veikėjo neveikia niekaip.

Kol F. W. Steinmeieris už uždarų durų auklėjo Ukrainos politinę vadovybę, Kijeve jo pirmojo vizito dieną buvo paskelbta, kad nužudytas opozicinis rusų žurnalistą Arkadijus Babčenko. Pranešta, jog išėjo į parduotuvę nusipirkti duonos. Nušovė prie buto durų į nugarą, sugrįžusį namo.

Tai turėjo būti paskutinis Arkadijaus Babčenko interviu Vilniuje:

Be jokios dangaus siųstos pranašysčių buvo dovanos aišku, kas dėsis toliau. Rusijos propagandos kanalai apipils pamazgomis nužudytąjį, paskelbs, kad nužudymu buvo suinteresuotos JAV ir „marionetinis režimas Kijeve“, bus svaičiojama apie „sakralinę auką“. Tą pačią naktį, paskelbus naujienas apie žmogžudystę Rusijos žmogaus teisių taryba prie prezidento tarnybos ankstyvų gaidžių balsais pragydo apie „provokaciją“ ir pareikalavo leisti dalyvauti tyrime „Rusijos žmogaus teisių gynėjams“. Taip vadinama „ruskalbė auditorija“ nuo Kijevo ir Odesos, Vilniaus ir Klaipėdos, Tartu ir Talino iki Niujorko ir Los Andželo vieningai „neapykantos valandėlių“ polėkyje prakeiks „rusofobus“ ir „supuvusius Vakarus“, pakeliui palinkėdami, kad „taip išdavikui ir reikėjo“ (jei ką, kolektyviniai „dėdė Serioža“ ir „teta Klava“ ant suolelio kokioje Šeškinėje ar Grigiškėse visuomet pasiryžę išaiškinti, kodėl). Jokio žmogiškumo, vien pūliavimas grupine pagieža. 

Jau atrodė - žmogžudystės užsakovų nubrėžti uždaviniai įvykdyti. Eilinį sykį parodyti Ukrainos kaip „neįgalios valstybės“ statusą. Europai priminti, kas išlieka dominuojančiu patinu jo poloniu ir kitokiais novičiokaispažymėtoje teritorijoje nuo Gibraltaro iki Kurilų salų. Rusų opozicionieriams išaiškinti, kas jų laukia, nors nuo Kim'o Philb'io laikų akivaizdu, kieno agentūrinis tinklas kontroliuoja padėtį tolyn į Vakarus. O be to, kaip be chamiškų triukų? Būtina demonstratyviai, urbi et orbinusiskrepliuoti į ištikimųjų vakariečių minjonų fizionomijas – vokiečių socialdemokratai dar ne tą suvirškindavo.

Ir staiga paaiškėja, kad A. Babčenko gyvas:

Tai buvo Rusijos gėdos diena. Kas, be abejo, neigiama, tai užsipuolimai ir kaltinimai Ukrainos specialiąsioms tarnyboms ir A. Babčenkai asmeniškai.

Ryški moralinio kretinizmo pašvaistė sužibo nuo Maskvos ir Vilniaus iki Vašingtono. Tiek A. Babčenkos kolegos Rusijoje, tame tarpe taip vadinamo „opozicinio leidinio“ „Novaja Gazeta“, tiek kai kurios lietuviškos žurnalistikos atstovės sinchroniškai išreiškė pasipiktinimą likusiojo gyvųjų tarpe bendardarbiavimu su Ukrainos spec. tarnybomis. Ir kaip „rusofobiją“ pamiršote prikergti? Savaime suprantama, žurnalistinės etikos „sergėtojai“ primena suprantą, kad Rusijos spec. tarnybos reguliariai žudo, tame tarpe jų kolegas žurnalistus. Tačiau karinė Rusijos agresija jiems neturi jokios reikšmės, organizuotas dar vienas teroro aktas užpultos šalies sostinėje taip pat. Reikia sugėdinti ir nukreipti dėmesį į pseudoproblemas, apsimetant nesuprantančiais, kokio mąsto pralaimėjimą patyrė Kremlius ir kaip triuškinančiai laimėjo Ukraina. 

Yra svarbus ne vien tik įvykis pats savaime. Ne ką mažiau reikšmingos reakcijos į įvykį.

Komentuodamas pranešimą apie žmogžudystę, Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas aiškino apie „rusofobiją“. Rusijos žurnalistikos cechas kunkuliavo "šventu pasipiktinimu", pavyzdžiui, Andrejus Babickis neatsiliko rašydamas apie „rusofobiją“.

Kuomet paaiškėjo, jog A. Babčenko gyvas, vėl pasipylė tie patys kaltinimai „rusofobija“. 

Svaičiojimai apie „etiką“ ir „moralę“ anapus etikos ir moralės ribų liejasi abiejuose Atlanto vandenyno pusėse. Lenktyniaudamos su Kremliumi, Vakarų „progresyvumo“, politinio korektiškumo ir tolerancijos kohortos užgriuvo smerkti. Tęsiant šrioderišką ir šteinmajerišką politinį kursą, „Deutsche Welle“ kanalu nuaidėjo ne tik įsižeidimas dėl minėto įvykio Vokietijos prezidento vizito dieną, ne tik reikalavimai pasiaiškinti, bet ir diagnozuotas „pasitikėjimo Ukraina praradimas“. 

O ko stebėtis? Savaime suprantama, jog piktinamasi ne Lubiankos rengiamomis žmogžudystėmis, piktinamasi ukrainiečių saugumo „surežisuotu spektakliu“. Įtūžo liberalizmo bastionai: CNN netenkina ukrainiečių korumpuotumas, nekompetencija ir „suvaidinta žmogžudystė“, BBC pranešė apie „akinančiai švytintį melagingų naujienų pavyzdį“, neva suteikiantį Rusijai papildomų argumentų neigti savo kaltę Skripalių nuodijimo byloje (prisiminus bondiados epą, kuomet pagrindinis herojus gaudė įsivaizduotos tarptautinės niekadėjų organizacijos „Spektras“ narius, bet tik ne KGB agentus ar GRU smogikus, darosi aišku, kodėl Jungtinėje Karalystėje nužudytų rusų perbėgelių kūnai skaičiuojami dešimtimis – ir tai tik dalis informacijos, kurią leista paviešinti). „Reporteriai be sienų“ smerkia šią „niekingą ir apgailėtiną insenizaciją“. Belgijos užsienio reikalų ministras neatsiliko, ziliodamas pirma politinio korektiškumo vektoriaus nubrėžtos krypties, irgi pasmerkė Ukrainos veiksmus.

Jūs dar etikos bei moralės seminarus surenkite Anos Politkovskajos, Natalijos Estemirovos, Anastasijos Baburovos, Jurijaus Ščekočichino, Polo Chlebnikovo, daugybės kitų nužudytųjų artimiesiems apie tai, kaip „neleistina dalyvauti sukuriant apgaulingas naujienas“, taip ne tik užkertant kelią žmogžudystėms, bet ir sulaikant Kremliaus siųstus teroristus.

Vienas įvykis sutalpino savyje Vakarų principų bankrotą.

Ukrainos Vidaus reikalų ministrui Arsenas Avakovui beliko nusistebėti tokia reakcija.

Vieningas „liberalusis“ frontas Vakaruose nusprendė papamokslauti – taip vėl išsidavė, kas jie iš tiesų tokie ir kieno bendrininkai yra. 

Aleksandras Sotnikas, su šeima pasitraukęs į Vilnių, kaip tik prieš paskelbiant apie A. Babčenkos nužudymą, gavo „gundantį“ pasiūlymą „sušvelninti toną“: 

Vaizdo pranešime Aleksandras Sotnikas paprašė išversti į kuo daugiau kalbų jo kreipimąsi. Štai minėtos teksto atkarpos vertimas: „Negerbiami Europos politikai. Negerbiami amerikiečių politikai. Jeigu jūs manote, kad su Kremliumi ir Putino grupuote galima turėti kokius nors bendrus verslo ar politikos reikalus, tuomet jūs smarkiai klystate. Vladimiras Putinas ir jo komanda – tai teroristų grupė, įkaitu paėmusi Rusiją. Jie šantažuos šį pasaulį, nes jie turi branduolinį ginklą. Aš jus užtikrinu, aš jus užtikrinu, kad visas jūsų biznis bus palaidotas po branduoliniu dangčiu (rus. накроется ядерным медным тазом). Todėl, kad Putinas ir jo teroristų komanda nenusiramins, kol nenuspaus mygtuko. Jie nenurims. Skubiai imkitės veiksmų. Šio režimas Rusijos viduje nugalėti neįmanoma. Nušluoti jo neįmanoma. Tautos Rusijoje iš esmės nėra. Rusijoje yra tik demoralizuoti, praradę nuovoką, propagandos išplautomis smegenimis gyventojai. [...] Rusijos gyventojai sunkiai serga, jie nepakaltinami. Jie nesuvokia, ką jie daro. Jie nesupranta, ką tokį palaiko. Europos ir Amerikos politikai, jei jūs [jaučiatės] atsakingi, jūs tiesiog privalote išgelbėti pasaulį nuo šio pabaisos. Būtent jūs. [...] Jūs bent jau turite galimybę reabilituotis dėl tų bučinių ir rankos paspaudimų, kuriuos sau leidote [bendraudami] su šituo politiniu ir karo nusikaltėliu. Jis žudė, žudo ir žudys. Tai, kad jam nepavyko nužudyti Arkadijaus Babčenkos, jam tėra tik vienas nemalonus epizodas. Tačiau jis atsigriebs. Galite tuo net neabejoti.“  

Tikėkimės, kad kruvinas nusikaltimas neįvyks mūsų sostapilyje. Čionykštės valstybinės nekompetencijos kontoros pernelyg užsiėmę kompromatų mėšlasvydžiu, laiko nėra kreipti dėmesį į kitas „smulkmenas“.

Grįždami prie šrioderių su šteinmajeriais, atlikime trumputį ekskursą, vėl ir vėl prisimindami ne tik vokiško kairiojo politinio fronto ypatumus, bet dirbtinai sukeltos Vakarų civilizacinės anemijos priežastis: „Būtent savo spekuliatyviomis kalbomis, idealiai kartojančiomis prieš Baltijos valstybes nukreiptą propagandą, jis ir sudomino mane labiausiai. Kas gi tas paslaptingasis E. Bahras? Tai Egonas Karlas Heinzas Bahras, žmogus [sukaupęs] didelę gyvenimišką patirtį, tarnavęs Vermachte, ir [taip pat tarnavęs] Vokietijos kanclerio Willy’o Brandto vyriausybėje, o kartu palaikęs glaudžius ryšius su KGB. Šis aktyvus Naujosios Rytų politikos organizatorius, kai tik buvo nuslopintas Prahos pavasaris, 1969 m. pasiūlė savo pagalbą Andropovui. Rusų disidentas, priverstinis emigrantas Vladimiras Bukovskis tvirtina, kad Egonas Bahras – senas kolaborantas, bendradarbiavęs su Sovietų Sąjungos komunistų partija, SSRS vadovybe, naudodamasis KGB kanalais. Bukovskiui, dirbusiam Rusijos Konstituciniame teisme, pavyko gauti dokumentus, įrodančius šį faktą. Taigi, Bahras – senas „dalykinis“ SSKP ir KGB partneris. Be to, Bukovskis aptiko dar vieną šio „vokiečių draugo“ pėdsaką – kai buvo nužudytas Džocharas Dudajevas, Egono Bahro ir ilgamečio jo partnerio Valentino Falino (žlungant SSRS jis vadovavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK Tarptautiniam skyriui) fondas dviejų milijonų dolerių premiją už kažkokius nuopelnus sumokėjo generolui Aleksandrui Lebedžiui, kuris tuo metu buvo Rusijos Federacijos Saugumo tarybos sekretorius. Šiais pinigais sumokėta už Jungtinėse Amerikos Valstijose pavogtą specialią įrangą, padedančią nutaikyti raketą pagal palydovinio telefono skleidžiamą signalą. Minėtasis Falino-Bahro fondas yra Vokietijoje, o fondo pinigai – tai SSKP lėšos. Taigi, praeitis neatsiejama nuo dabarties, o Vokietijos užsienio politikos ekspertas E. Bahras ir toliau nuosekliai konsultuoja Rusijos specialiąsias tarnybas.“ Po cituojamo teksto paskelbimo praėjo ne vieneri metai, E. Bahras numirė, tačiau „internacionalinę pareigą“ tęsia jo įpėdiniai.

Kadangi ne V. Putinas, o Vakarų politinio korektiškumo ir progresyvumo adeptai įstrigę alternatyvioje tikrovėje, toliau bus kultyvuojamas selektyvinis aklumas. Parodomoji žmogžudytė Rytų agresoriaus užpultos valstybės sostinėje nėra pretekstas amžiniems šrioderiams net antakį pakrutinti. Kremliaus sisųtų teroristų sulaikymas yra pretekstas politiškai korektiškam įtūžiui. Benzino kolonėlės patarnautojo postas Rusijoje pernelyg gundantis ir viliojantis. 

Lenkijos vadovai, kiek tik jiems telpa, „Nord Stream 2“ gali vadinti „hibridinio karo ginklu“, Vokietijai šios kalbos nei kiek netrukdo pradėti dujotiekio tiesimo darbus, nekreipiant dėmesio į perspėjimus, jog taip ne tik griaunamas ES energetinis saugumas, bet ir keliama grėsmė Sąjungos vienybei.

Alternatyvos Vakarų Europoje ne itin džiugina. Pavyzdžiui, apie Prancūzijos Republikų, nesvarbu kaip jų numeracija keistųsi, tarpusavio santykius su Rusija nėra ką ir pasakoti – į kurią laiko juostą bedurtume, išvysime vis tą patį reginį.

Žurnalo „Puck“ (1898 m. kovo 16 d.) politinė satyra, pašiepianti Prancūzijos santykius su Rusijos imperija, vėliau Sovietų Sąjunga. Rusijos imperinė simbolika keičiasi, prancūziškas nuolaidumas ir ištikimybė Rytų despotijai išlieka. Past.: iliustracijos paimtos iš asmeninės autoriaus kolekcijos.
Žurnalo „Punch“ (1934 m. gegužės 30 d.) politinė satyra, pašiepianti Prancūzijos santykius su Rusijos imperija, vėliau Sovietų Sąjunga. Rusijos imperinė simbolika keičiasi, prancūziškas nuolaidumas ir ištikimybė Rytų despotijai išlieka. Past.: iliustracijos paimtos iš asmeninės autoriaus kolekcijos.

Šimtmečiai ir Senos vandenys teka pro Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos langus, bet Prancūzijos Rytų politikos vektorius išlieka nekintamas. Nors dalis Vakarų valstybių vadovų po 2014 metais Rusijos įvykdytos Ukrainos teritorijų aneksijos vengia lankytis Rusijos rengiamuose tarptautiniuose renginiuose, Prancūzijos ir Rusijos prezidentai šių metų gegužės 24 dieną susitiko Sankt Peterburge. Vienbalsiai išreiškę susirūpinimą Jungtinių Amerikos valstijų vykdoma politika, abu lyderiai patvirtino, jog drauge palaiko sutartį su Iranu po JAV pasitraukimo iš jos, taip pat reikalavo siekti susitarimo su Šiaurės Korėja branduolinio nusiginklavimo klausimais. Siekiant palengvinti Rusijos padėtį dėl sankcijų ir izoliacijos, oficialiai paskelbta apie Prancūzijos pasirašytus 20 kontraktų su privačiomis ir valstybinėmis Rusijos kompanijomis. Taip pat abiejų šalių prezidentai pasirašė bendradarbiavimo sutartis ekonomikos, kultūros, medicinos ir branduolinės energetikos sferose. O tokios „nereikšmingos smulkmenos“ kaip tebesitęsianti Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą ar Rusijos melas apie numuštą Malaizijos oro linijų keleivinį lėktuvą neturėtų tapti kliūtimi „vaisingam bendradarbiavimui“:

Būta ir visiškai nereikšmingų epizodų, apie kuriuos politkorektiškos naujienų agentūros paprastai net nesivargina pranešti: Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, drauge su V. Putinu čiaumodamas blynelius su ikrais, eršketą ir stirniena, užsiminė pastarajam apie ukrainietį Olegą Sencovą, paskelbusį bado streiką Rusijos kalėjime.              

Françoise Thom, taip mėgta ir cituota atkuriamos Lietuvos valstybės žiniasklaidos, dabar pabrėžtinai ignoruojama „mūsų“ melasklaidos, ilgus dešimtmečius komentuoja Vakarų gescheft'us su Sovietų Sąjunga, o dabar – Rusija (antai taip vadinamus „Minsko susitarimus“ sprendžiant „Ukrainos krizę“ ji tiesiai šviesiai pavadino katastrofa). Pasak prancūzų istorikės ir politologės, Kremliaus tikslas liekas nepakitęs nuo 1949 metų, o būtent – išguiti JAV iš Europos, beje, vakarų europiečių rankomis. Kremlius nelaiko Europos šalių politikos subjektais: Europos žemynas tėra mūšio laukas, o priešas, su kuriuo kovojama – JAV. F. Thom cituoja V. Putino žodžius, adresuotus ne tik prancūzams, bet visiems europiečiams: „nesijaudinkite, mes pasirūpinsime jūsų saugumu.“ F. Thom pastebi, kad Europa nesugebėjo sukurti bendros saugumo sistemos Rusijos kariuomenės ir specialiųjų tarnybų galios akivaizdoje. Vienintelis būdas išlikti putiniškai Rusijai – įtraukti Europos šalis į savo galios orbitą. Trumpalaikėje perpektyvoje tai padėtų išspręsti technologinio atsilikimo ir ekonominės degradacijos problemas, juk esama nepalyginamai toliau siekiančių planų.

Tuo eurominjonai kruopščiai rūpinasi.   

Prancūzijos prezidento malonus pašnekesys su V. Putinu, blyneliai su ikrais ant stalo ir badu mirštantis ukrainiečių režisierius Rusijos kalėjime, reikalaujantis nutraukti kankinimus, nežmonišką elgesį ir išvaduoti 64 politinius kalinius iš Ukrainos, pagrobtus Rusijos... Scena daugiau nei iškalbinga, nebepaliekanti noro užduoti kokius nors klausimus.

Reikalo esmę nusako dvi sąvokos: korupcija ir kolaboracionizmas.

Lygiai taip pat Nicolas Sarkozy paslaugiai atskuodė aptarnauti Rusijos interesų šiai užpuolus Gruziją, o Vokietijos politinis isteblišmento atstovai suskubo pasmerkti „neteisėtus Gruzijos veiksmus“: esą ši nesilaikė 1992 m. ugnies nutraukimo sutarties, pažeidė tarptautinę teisę, tad Rusijos veiksmai visiškai suprantami ir pateisinami. Monumentu eurokapituliacinei politikai Rusijos atžvilgiu iškyla Heidi Tagliavini vadovaujant parengta ataskaita apie taip vadinamą „penkių dienų karą“, kuriuoje „karo sukėlėja“ išvadinta Gruzija. Savaime suprantama, kad Lenkijos ir Baltijos šalių vadovų atvykimas į Tbilisį, ten veržiantis rusų tankams, eurokapituliantų buvo įvertintas kaip „neatsakingas“ ir „provokacinis“, o „karo kurstytoju“ eilinį sykį išvadintas George'as W. Bush'as, pasiuntęs karo laivus į Juodąją jūrą ir humanitarinę pagalbą Gruzijai.

Kuomet tokie „partneriai“ Vakarų Europoje, pasirinkimų horizontas susitraukia labiau nei adatos skylelė.

Neveltui Lenkija pateikė pasiūlymą nuolatiniam JAV karinių pajėgų dislokavimuijos teritorijoje. „Progresyvus“ isteblišmentas Vakaruose gali piktintis kiek nori šiuo faktu, tačiau lenkai pernelyg gerai prisimena, ko vertos „garantijos“ ir vėlesnis, jau post factum, „susirūpinimas“:

1831 metais, Rusija užėmė Varšuvą ir eilinį kartą surengė masines skerdynes, prievartavimus, marodieriavimą. Vakarų Europos vadovai vėl užmerkė akis, apsimesdama, kad nieko neįvyko. Litografijoje pavaizduotas rusų kazokas, rūkantis pypkę Varšuvos griuvėsių ir lenkų lavonų fone. Prancūzijos užsienio politikos kvintesencija sutelpa Horace François Bastien Sébastiani de La Porta žodžiuose "Varšuvoje viešpatauja tvarka". Šis pasisakymas buvo šiek tiek perfrazuotas ir panaudotas litografijos pavadinimui. Past.: iliustracija paimta iš asmeninės autoriaus kolekcijos.

Tam, kad Lenkijos teritorijoje būtų įkurta karinė JAV bazė, Lenkija pasiryžusi skirti 1,5-2 milijardus dolerių. Dokumente pabrėžiama, kad Lenkija yra viena iš nedaugelio Aljanso valstybių, skiriančių 2 proc. gynybos reikmėms, be to, atkreipiamas dėmesys, jog taip galima sutvirtinti NATO, ypač atsižvelgiant į karinę Rusijos grėsmę, keliamą visai Europai.

Savaime suprantama, kad tokios iniciatyvos Rytų Europoje kelia susierzinimą Vakarų Europai, kuri tepripažįsta vien „kylančią naciolizmo grėsmę“ rytinėje Europos Sąjungos dalyje. Europos Sąjunga jau aktyvavo „finansinį ginklą“ kovai prieš „rytų europiečių nacionalizmą“. Savaime suprantam, kad „vadovaujantis realizmu“ ir smerkiant „karo kurstytojus amerikiečius“, būtina plėtoti bendradarbiavimą su Rusija.

Laikas pabaigti svarstyti apie „hibridinį karą“ ir pasiaiškinti apie dalies Vakarų Europos vadovų jau nebe hibridinį kolaboravimą, bet hibridinę kapituliaciją.