Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

XX a. įvykiai keitė pasaulį ir Lietuvą. 1918-aisiais Vasario 16-osios deklaracija prasidėjęs Lietuvos valstybės kūrimas brutaliai buvo nutrauktas 1940-ųjų birželio 14-osios ultimatumu, sovietų įteiktu Lietuvos Respublikos vyriausybei. Po 1941-ųjų -1944-ųjų nacistinės Vokietijos okupacijos metų kone pusę amžiaus kurtas sovietinis komunizmo rytojus augino naujas kartas lietuvių, išmokusių mąstyti vienaip, o elgtis ir kalbėti – kitaip. Gal būtume visiškai „nuzombėję“, jei ne 1988-ųjų birželis, po kurio iki šiol išgyvename laisvės euforiją – teisę turėti savo nuomonę ir ją išsakyti netgi labiausiai kontroversiškų valstybės įvykių ir asmenų atžvilgiu. Bet ar šioje nuomonių įvairovėje galime rasti bendrą vardiklį, tenkinantį visas puses? Koks jis turėtų būti?

Apie tai kalbamės su kultūros istoriku doc. Aurimu ŠVEDU. 

Kiekvienas turime savo santykį su praeitimi, formuotą asmeninės patirties, aplinkos, autoritetų. Kiekvienas turime teisę pareikšti nuomonę. Kaip šiame nuomonių pliuralizme reikėtų susitarti dėl svarbiausių mūsų valstybei istorijos momentų ir jų metu lemiamą vaidmenį atlikusių asmenybių vertinimo? Kokiais kriterijais vadovaudamiesi turėtume puoselėti jų atminimą?

Gyvename laikais, kai istorikai nebeatlieka daugybės vaidmenų, kuriuos jie buvo prisiėmę XIX amžiuje. Dabar iš praeities tyrinėtojo dažniausiai laukiama ekspertinės nuomonės vienu ar kitu klausimu, tačiau į istoriką niekas nebežiūri kaip į moralinį autoritetą, kuris turi pasisakyti svarbiais visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimais, konstatuoti, kas yra gera bei teisinga arba priešingai – bloga ir ydinga, kitaip sakant – moralizuoti ir mokyti.

Kita vertus, ne tik istorikai neteko (arba atsisakė) gyvenimo mokytojų vaidmens. Šiandienos Vakarų visuomenė nebenori, kad mokslininkų bendruomenė jai kalbėtų apie kokias nors gyvenimo tiesas. Įprastai iš mokslininkų šiandien tikimasi, kad jie sąžiningai dirbs kokioje nors sferoje, o jų sukurtą produktą bus galima pritaikyti praktiškai (kompiuterių baterijos išsikraus lėčiau, iš virtuvės čiaupo bėgs švaresnis vanduo, telefonu kameros nuolat tobulės, žmonės sirgs vis mažiau ir t. t.).

Nesupraskite manęs neteisingai – aš visai nenorėčiau ko nors mokyti visuomenę, tiesiog kalbu apie mąstymo stereotipų kaitą. O šios įžangos reikėjo tam, kad pereičiau prie jus dominančio klausimo. Ką tik konstatavau, kad iš praeities tyrinėtojo dažniausiai laukiama ekspertinės nuomonės (ir apčiuopiamų, realiame gyvenime pritaikomų mokslo darymo rezultatų), tačiau, žinia, istorikų jau niekas nebeklausia: „Kas ten nutiko dieną X?“ Į šį klausimą daug tiksliau ir išsamiau už žmogų gali atsakyti virtualios duomenų saugyklos ir jas analizuojančios paieškų sistemos, kurios dieną naktį pasiekiamos kiekvienam žemės gyventojui, turinčiam kompiuterį, prijungtą prie interneto.

Kas šioje situacijoje belieka istorikams, jeigu iš jų pamokymų, kaip derėtų teisingai gyventi, niekas nebelaukia, o kokį nors faktą, tarkime, iš Trečiojo Reicho istorijos bet kuris interneto vartotojas gali susižvejoti pats?

Atrodytų, atsakymas paprastas – istorikas (arba humanitarinių mokslų atstovas) gali būti naudingas analizuodamas ir interpretuodamas faktus. Atlikti šiuodu veiksmus tyrinėtojai mokosi dirbdami universitetų auditorijose, bibliotekose ir archyvuose ne vienus metus, kasdien šlifuodami savo amatą ir pamažu įgydami gebėjimų, kurių kiekvienas prašalaitis tiesiog neturi.

Apibūdinant susiklosčiusią situaciją istorinės kultūros formavimo srityje galima konstatuoti, kad mes važiuojame mašinoje, kurioje vairuotojo kėdė tuščia, o vairą į įvairias puses sukioja daugybė rankų.

Taigi, atrodytų, problema išspręsta: jei visuomenei kas nors neaišku, mąstant apie tam tikrus istorijos ir atminties reiškinius, belieka pasiklausti profesionalų nuomonės. Tačiau jūs pati užduodama klausimą konstatavote: „Kiekvienas turime savo santykį su praeitimi, formuotą asmeninės patirties, aplinkos, autoritetų…“. Kitaip sakant, šiandienos istorinę kultūrą kuria ne tik istorikai, bet ir kino bei teatro režisieriai, populiarūs tinklaraštininkai, roko muzikantai, rašytojai, kulinarai, politikos apžvalgininkai ir ekonomistai – visi, kas tik nori ir gali įtaigiai bei garsiai (nors nebūtinai protingai) kalbėti apie praeitį ir savąjį santykį su ja. Todėl šiandien nieko nestebina situacija, kai koks nors viešosios nuomonės formuotojas lengva ranka gali brūkštelėti apie Žaliojo tilto skulptūrų likimą sprendžiančius istorikus, menotyrininkus ir paveldosaugininkus: „Tie mulkiai vis posėdžiauja, o juk aišku viena – seniai tuos baisuoklius reikėjo atiduoti į metalo laužą!“

Apibūdinant susiklosčiusią situaciją istorinės kultūros formavimo srityje galima konstatuoti, kad mes važiuojame mašinoje, kurioje vairuotojo kėdė tuščia, o vairą į įvairias puses sukioja daugybė rankų.

Iš pirmo žvilgsnio šios situacijos sprendimas vėl ganėtinai paprastas: kylant atminčių karams – griauti paminklą ar saugoti? – reikėtų klausti ir klausytis ekspertų nuomonės, o istorikai, paveldosaugininkai, menotyrininkai ir kiti akademinio pasaulio atstovai turėtų aktyviai veikti kaip viešieji intelektualai ir tokiu būdu nusipelnyti visuomenės pagarbos bei pasitikėjimo.

Tačiau čia yra viena išlyga. Kartais ekspertinė bendruomenė ne mažiau aršiai įsitraukia į atminčių kovas, todėl du garbūs profesoriai, stebint šurmuliuojančiai ir popkornais apsirūpinusiai miniai, gali malti į miltus vienas kito argumentus ir nesusitarti dėl nieko.

Aurimas Švedas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ką daryti tokiu atveju?

Visų pirma suprasti, kad kai kuriose situacijose vienareikšmių sprendimų tiesiog nėra, todėl turime pasirinkti vieną iš variantų. Kita galimybė – konstatuoti, kad šiuo metu neįmanomas konstruktyvus sprendimas visuomenę įaudrinusia tema ir atidėti vieno ar kito klausimo sprendimą. Todėl aš visiškai sutinku su televizijos laidų kūrėjo ir prodiuserio Ryčio Zemkausko nuomone, kad Lukiškių aikštėje dabar reikia statyti ne kokį nors paminklą, o nusiraminimo kėdutę, ant kurios derėtų pasėdėti visiems – ir Vyčio, ir bunkerio fanams.

Taigi mano išvada neguodžianti – nusiteikime, kad kalbėdami apie XX a. istoriją ir atmintį dažnai nesutarsime ir nerasime vienareikšmių atsakymų, todėl privalome pradėti mokytis sugyvenimo meno situacijoje, kai vienareikšmio, visas puses tenkinančio sprendimo tiesiog nėra. 

Netylant ginčams apie labai sudėtingą mūsų istorijos laikotarpį ir jį įprasminusius simbolius kaip paveldą, kyla klausimas: ar viską privalome saugoti bet kokia kaina? 

Tikrai neprivalome saugoti visų sovietmečio epochos artefaktų ir simbolių, paminklų ir kitų atminties vietų, tačiau stichiško anos epochos stovylų griovimo bei kitų ano laikotarpio pėdsakų trynimo iš mūsų kasdienybės laikai pasiliko tolimoje praeityje. Dabar visų pirma turėtume susitarti dėl taisyklių, ką, kaip ir kodėl saugosime arba griausime. Kitu atveju su kiekvienu sovietmečio epochos paminklu kankinsimės lyg su unikaliu atveju, spręsdami tą patį klausimą: palikti ar nugriauti? Kartu gaišdami laiką ir eikvodami energiją nekonstruktyviems ginčams. 

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Visuomenėje kilo diskusija dėl rašytojo Petro Cvirkos, 1940-aisiais rugpjūčio 3 d. kartu su kitais 19-a įgaliotosios delegacijos narių atvežusio „Stalino saulę“ į Lietuvą, paminklo nukėlimo. Mažai kas ginčytųsi dėl jo kolaboravimo su sovietų okupacine valdžia: tapęs Rašytojų sąjungos pirmininku įskundė rašytoją Kazį Jakubėną saugumui, taip prisidėdamas prie tragiškos pastarojo žūties. Terorizavo Štuthofo konclagerį išgyvenusį Balį Sruogą, versdamas perrašinėti „Dievų mišką“, kuriame įžvelgė sovietinio žmogaus orumo menkinimą. Ar tokios asmenybės paminklas turėtų stovėti vienoje pagrindinių Vilniaus aikščių? Kokia Jūsų nuomonė?

Sprendimas dėl Petro Cvirkos paminklo yra priimtas. Jeigu neklystu, Atminties kultūros darbo grupė suformulavo rekomendaciją Vilniaus merui paminklą perkelti į Grūto parką ar kokią nors kitą vietą.

Šiuo atveju akivaizdu štai kas – viena iš Vilniaus aikščių, esanti labai arti pačios miesto šerdies, ilgą laiką buvo virtusi savotiška pilkąja zona. Tai niūri ir miestiečių neapgyvendinta erdvė. Todėl teleportavus Petro Cvirkos paminklą kažkur kitur, liks nemenka užduotis sukurti prielaidas naujai šios sostinės erdvės tapatybei atsirasti.

Beje, šią problemą patys vilniečiai suprato jau ganėtinai seniai. Juk neatsitiktinai gimė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų studentų iniciatyva „Padovanok Cvirkai žvėrelį“ (kūrybinių intervencijų savaitės „priARTink“ vyksmo 2015-aisiais metu). Po to dar būta projekto „Suteik P. Cvirkai naują atspalvį“. Tačiau tokių pavienių žaidimų, akivaizdu, buvo per mažai, kad ši miesto erdvė vėl pradėtų pulsuoti gyvastimi.

Tačiau jeigu jau klausiate, ką aš daryčiau šiuo atveju… Tikriausiai, rinkčiausi trečią kelią, egzistuojantį šalia pasirinkimo griauti ir palikti: pasitelkęs kokio nors menininko arba jų grupės instaliaciją keisčiau paminklo mums transliuojamą žinutę. Sutinku su tais, kurie sako, kad P. Cvirkos paminklas, kaip koks Trojos arklys prasmukęs į nepriklausomybės epochą iš sovietmečio, visų pirma nori mums kalbėti ne apie rašytoją, o apie asmenį, aktyviai kolaboravusį su tuomečiu režimu. O mes galėtume sukurti situaciją, kuri ne priverstų paminklą spinduliuoti sovietinės ideologijos radiaciją, bet paverstų jį savotiška edukacine priemone, padedančia nepriklausomybės epochos vaikams, pažįstantiems sovietmetį tik iš keistų senelių ir tėvų pasakojimų apie laiką, kai nebuvo bananų, pamatyti, pačiupinėti ir interpretuoti tą epochą.

Kaip tokių dalykų įvyksta? Man asmeniškai labai patiko 1995-aisiais Gedimino Urbono sukurta instaliacija „Ateini ar išeini?“, kai iš veidrodžių buvo sumontuoti kubai ant Žaliojo tilto skulptūrų galvų.

Ką nors panašaus būtų galima nuveikti ir su P. Cvirkos paminklu. Talentingų ir konceptualiai mąstančių meno, kultūros bei mokslo pasaulio žmonių, kurie galėtų įgyvendinti tokį projektą, tikrai atsirastų.