pixabay.com nuotrauka.

„Daugelyje sričių žmonės gilinasi į klausimus „Kas?“, „Kaip?“, „Kada?“, „Kiek?“. Kartais mąstau apie pastatus, kurie apauga vijokliais ir apsamanoja, jei jais nesirūpiname ar į tai žvelgiame paviršutiniškai. Tikrieji, esminiai dalykai taip pat apaugs, jei nesistengsime žvelgti giliau“, – svarsto Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre altu grojanti DALIA SAKAVIČIŪTĖ. Pokalbis su pašnekove apie kultūrą, meną, jo svarbą ir reikšmę.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro altininkė Dalia Sakavičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kaip menininkei, kas tau yra kultūra?

Kultūra yra labai gili ir daugiaprasmiška. Pats žodis „kultūra“ jungia labai daug sąvokų ir turi daugybę reikšmių. Tai ir išsilavinimas, elgsena, tradicijos – tokios, kaip parodų, koncertų, operos lankymas, knygos... Ir visa tai sutelpa viename žodyje „kultūra“. Dėl to, nors kultūros yra labai daug mano gyvenime – tai tiesiogiai susiję su mano specialybe – kartais nėra lengva suformuluoti žodžiais, kas tai, ką jaučiu ar noriu pasakyti. Taip suformuluoti, kad žodžiai atspindėtų tikrąją mintį, o ne būtų abstrakti sąvoka.

Kultūra klausia: „Kodėl?“ Tai prasmės paieškų klausimas. Tad kultūra tarsi ieško prasmės mūsų kasdienybėje. Daugelyje sričių žmonės gilinasi į klausimus „Kas?“, „Kaip?“, „Kada?“, „Kiek?“. Kartais mąstau apie pastatus, kurie apauga vijokliais ir apsamanoja, jei jais nesirūpiname ar į tai žvelgiame paviršutiniškai. Tikrieji, esminiai dalykai taip pat apaugs, jei nesistengsime žvelgti giliau. Manau, tas ėjimas gilyn įmanomas tik ieškant prasmės, keliant klausimą „Kodėl?“

Kuo skiriasi aukštasis menas nuo mados?

Ko gero, svarstymuose apie kultūrą šis klausimas užduodamas gana dažnai. Man geras meno kūrinys yra tas, kuris jaudina, verčia susimąstyti, giliau pagalvoti. Kuris skatina kelti klausimus, kažką tavo viduje perkeičia arba patvirtina. Ir tai nepriklauso nuo to, kada, kokiame amžiuje kūrinys atsirado – viduramžiais ar vakar. Nors, pavyzdžiui, klasicistine maniera sukurtas kūrinys, kuris lyg ir turėtų atstovauti aukštajai kultūrai, tačiau vien dėl to, kad jis buvo kuriamas iš būtinybės (arba be įkvėpimo ar be talento), gali nieko nereikšti, nespinduliuoti žmonėms. Jeigu menas turi idėją, ją perteikia – tai ir suteikia kūriniui tą išliekamąją vertę.

O kaip popkultūra? Dažnai ji skirta vartojimui, kaip minėjai – nesukelia jokių klausimų, todėl turi labai mažą išliekamąją vertę, ir vis dėlto jos tiek daug.

Taip, ji neužsilieka žmonių sąmonėje, o praeitis yra tai, ką prisimename. Tai viskas, kas praeina pro šią akimirką. Juk vienintelė galimybė kūriniui išlikti – tai palikti pėdsaką mūsų atmintyje. O jos daug gal dėl to, kad paklausa sukuria pasiūlą – jei tie kūriniai neišsilaiko ilgai, atsiranda erdvės naujiems. Juo labiau sukurti popdainą trunka kur kas trumpiau, negu parašyti didelę simfoniją. Tačiau ir klasicizmo, renesanso, ir kitų epochų kompozitoriai – jie irgi parašydavo ne po vieną šimtą kūrinių...

Štai dabar žvelgiu į Bernardinų sodą iš šalies (einame Vilnelės puse, priešinga sodui), ir jis atsiveria visai kitaip. Kartais į tuos pačius objektus pakanka pažvelgti kitu kampu, ir jie pasimato naujai.

Žinoma, juk norint gerai išmanyti, pavyzdžiui, dailę, reikia būti mačius labai daug darbų, taip pat ir su muzika – klausyti skirtingo atlikimo, dirigentų, orkestrų, solistų – tas pats kūrinys visuomet suskamba vis kitaip. Turbūt jei norime susidaryti tikrą vaizdą, reikia į tai žvelgti iš labai įvairių taškų. Kultūra yra tarsi vertybių sistema, kuri atsiranda būtent per praktiką, per patirtis. Manau, žmogus, norintis pažinti kultūrą, turėtų viskuo domėtis, visur lankytis, kad galėtų susidaryti tą bendrą vaizdą – šiuo atveju per kiekybę galiausiai ateina kokybė, o tuomet jau galime bandyti skirti aukštąją kultūrą ir visa kita.

Juk yra labai daug žmonių, kurie menkai nusimano vienoje ar kitoje srityje, tačiau nenori to pripažinti. Jiems belieka pasikliauti aplinkinių apibūdinimais, nuogirdomis. Jei, pavyzdžiui, kas aptvertų kokią šio tako vietą ir pasakytų, kad čia labai aukštas menas, šie žmonės žiūrėtų, žavėtųsi ir pasakotų apie tai kitiems... Kadangi patys jie nėra daug išklausę, daug pamatę ar galbūt nesidomi tuo pakankamai – jie neturi suvokimo. Tam mes ir einame į koncertus, skaitome knygas, žiūrime filmus, lankome parodas – kad suvoktume, kas mums patinka, geriau suprastume kokybę. Manau tik tuomet galima pajusti, kas yra tas geras kūrinys.

Man tai priminė Marcelio Prousto knygą „Prarasto laiko beieškant“. Viena iš daugybės kūrinyje analizuojamų temų yra žmonių snobizmas, kai prasčiokai dedasi daug išmanantys. Knygoje veikia tarnaitė vardu Fransuaza, kuri tėra menko išsilavinimo moteris, tačiau į bet kokias aplinkinių naujienas ar pamąstymus atsako tokiu tonu, lyg visa tai jai būtų žinoma ar seniai suprasta. Toks žmogus tiesiog pasmerktas apsimetinėti.

Esu skaičiusi knygą apie panašius dalykus – Martino Page'o „Fio ir laumžirgis“ – tai kūrinys apie merginą, kuriai buvo pasakyta: „Tu būsi menininkė“. Dėl puikios vadybos jos nutapytas abejotinos vertės paveikslas sulaukė didelio susidomėjimo: „Koks meno kūrinys, koks atradimas!“ – mergina tapo „žvaigžde“, nes publika pati nesugebėjo vertinti, bet buvo teigiama: „Čia menas“ – ir baisu nesutikti...

Kai lankiausi Milane, man teko matyti Leonardo da Vinci „Paskutinę vakarienę“, ir ši freska tikrai kelia emocijų, klausimų, ji taip seniai nutapyta, bet iki šiol gyva – nes tai jaudina. Ir menas bus tol aktualus, kol jaudins žmones.

Tačiau ar dėl to, kad žmonės nori viską išmanyti, neatsiranda tiek daug diletantizmo, paviršutiniškumo kultūroje?

Nežinau, negaliu visai sutikti, nes manau, kad gyvenime galima turėti daug veiklų. Aišku, negalima to daryti atmestinai – truputį patapau, truputį pagroju – viskas reikalauja profesionalumo, o jis įgyjamas per praktiką, ieškojimus, bet, man atrodo, jei žmogus daro daug ir įvairiai, visa tai jį tik papildo.

Keletą metų grojau Baltijos jūros simfoniniame orkestre (tuomet jis vadinosi „Baltic Youth Philharmonic“ – Baltijos jaunimo orkestras). Jo įkūrėjas ir dirigentas Kristjanas Järvi mėgsta į klasikinius kūrinius žvelgti iš hiphopo, džiazo, netgi pop perspektyvos, ir tie visi klasikiniai ritmai suskamba visiškai kitaip – pasidaro lengviau, aiškiau. Geriau suvoki, apie ką tai, tad, manau, skirtingos kompetencijos papildo viena kitą, jeigu tai neatliekama atmestinai. Manau, galima daryti įvairius dalykus, jeigu giliniesi.

Esu matęs Berlyno vaizdus pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje. Juose užfiksuoti daugiausia žmonės – į pastatus, architektūrą mažai tekreipiamas dėmsys. Ir, manau, jei miestai ištuštėtų, jie prarastų didelę dalį savo žavesio.

Kultūra nereikalinga gyvūnams, ji skirta žmonėms. Ten, kur yra žmogus, ten ir kultūra. Žmones jungia tie bendrieji dalykai. Vienas iš žodžio „kultūra“ apibrėžimų ir yra „bendruomenė“, o bendruomenes turi kas nors jungti. 

Manau, kultūra yra labai subjektyvi – juk negaliu pasakyti, kad šį reiškinį reikia suvokti būtent taip, o kitos mintys yra neteisingos. Todėl ir įdomu, iš to kyla diskusijų, noras susitikti su žmonėmis, plėsti savo akiratį. Neseniai perskaičiau mintį, kad problema, jog mes klausomės ne tam, kad suprastume, bet tam, kad atsakytume. 

Ko gero, dėl to ir svarbu analizuoti ne tik kūrinį, bet ir jo kontekstą, kad gebėtume į jį pažvelgti autoriaus akimis, suvokti, ką jis norėjo juo pasakyti...

Taip, ir kai išmanai tą laikotarpį, tai, kas darė kūrėjui įtaką, su kokiais žmonėmis jis bendravo, kur keliavo, ką matė – viskas atsispindi kūryboje, ir geram atlikimui tai svarbu. Nuo to, kaip suvoksi kūrinio kontekstą – taip jį ir atliksi. Dėl to labai įdomu vaikščioti į koncertus, kuriuose tą patį kūrinį atlieka vienas atlikėjas, vėliau kitas – taip gali įžvelgti, ką jie galvoja, kaip jį jaučia. Manau, tai nuostabu, neišsemiama. 

Pernai Vilniuje vyko tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas, finale groję konkursantai atliko Piotro Čaikovskio Koncertą smuikui ir orkestrui – buvo nuostabu išgirsti tą patį kūrinį, paeiliui atliekamą vis kito solisto, nes tuomet geriausiai atsiskleidžia visi atlikėjų skirtumai. Ir kai atrandi atlikimą, kuris labiausiai patinka, kyla klausimas: kodėl jis man patiko? Pradėjčs analizuoti atrandi tai, ką galėtum pritaikyti sau, ieškoti to savo viduje, pats atlikdamas. 

Pusę metų studijavau Prahoje. Vienas kūrinių, kuriuos ruošiau Prahos akademijoje su savo profesoriumi, buvo Bohuslavo Martinů Koncertinė rapsodija. Jį pradėjau mokytis Lietuvoje, tačiau atvykus į Prahą ir pavaikščiojus tais keliais, kuriais vaikščiodavo pats jo pats B. Martinů – kūrinys man pasirodė visai kitoks: žinojau, kaip jis skamba, bet čia jis prakalbo visai kitais vaizdais.

Lyg pamačiau tai, ką kompozitorius ir norėjo perteikti tam tikromis intonacijomis, mintimis, frazėmis – ir pati Praha davė tiek daug suvokimo apie tą kūrinį. Grojant prieš akis atsiverdavo, pavyzdžiui, tas vaizdas su Prahos bokštais prieš audrą, tamsūs debesys. Visos tos patirtys ir emocijos padėjo geriau suprasti frazes ir visą kūrinį bendrai – tai paliečia klausytoją. Kai groji apie nieką ir groji apie ką nors – yra didelis skirtumas. Galbūt klausytojas nemato Prahos dangaus prieš audrą, bet jis, tikiuosi, gali pajusti, nes aš grodama daug ką jaučiu ir stengiuosi tai perteikti. 

Epochos keičiasi, jos neužsibūna amžinai, tad ar gali egzistuoti kas nors amžina? 

Žinoma, viskas keičiasi, ir, ko gero, jeigu nesikeistų, būtų labai keista. Turbūt visuotinai amžinai tobulo kūrinio ir negali būti (vis tiek atsiras žmonių, kuriems nepatiks), bet yra tokių kūrinių, kurie vadinami nemariais vien dėl to, kad idėjos, apie kurias tie kūriniai kalba, visuomet yra artimos ir aktualios – idėjos ir temos, kurios verčia klausti: „Kodėl?“ 

Kai lankiausi Milane, man teko matyti Leonardo da Vinci „Paskutinę vakarienę“, ir ši freska tikrai kelia emocijų, klausimų, ji taip seniai nutapyta, bet iki šiol gyva – nes tai jaudina. Ir menas bus tol aktualus, kol jaudins žmones.