pixabay.com

Lietuvos psichologų sąjunga savo rašte „Dėl translyčių asmenų teisių į reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas užtikrinimo" teigia, kad, vadovaujantis naujausiais psichikos sveikatos srities mokslinių tyrimų duomenimis ir psichologų parengtomis psichologinės praktikos gairėmis, teiginys, jog žmogaus lyties nustatymo teisinis pagrindas yra genetiškai nulemta žmogaus lytis, yra laikomas pasenusiu. 2015 metais Pasaulio medikų asociacijos pareiškimas, kad kiekvienas asmuo gali nustatyti savo paties lytį,  kelia daugybę diskusijų, kurių dalyviai renkasi skirtingas radikalias pozicijas. Tačiau ar nepaskęsta tose diskusijose kančia žmonių, kurie čia ir dabar išgyvena savo lytinės tapatybės krizę? 

Apie pagalbą žmonėms, patiriantiems problemų dėl lytinės tapatybės, Bernardinai.lt vyr. redaktorius Donatas PUSLYS ir žurnalistė Rasa BAŠKIENĖ kalbasi su psichologu – psichoterapeutu Robertu PETRONIU, Egzistencinės terapijos centro vadovu, ir kunigu pranciškonu, psichologu Arūnu PEŠKAIČIU OFM, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje dėstančiu pastoracinės psichologijos kursą.  

Kas pasikeitė, kad tarptautinės medikų organizacijos kvestionuoja teiginius, kuriais iki šiol buvo vadovaujamasi? Ar psichoterapeutas, pas kurį ateina žmogus su savo kančia, jaučia spaudimą kai kurių temų neliesti? 

Psichologas-psichoterapeutas Robertas Petronis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Robertas Petronis. Daug painiavos įneša atsiradusios dvi sąvokos: biologinė lytis (sex) ir socialinė lytis (gender). Mane labiausiai trikdo visuomenės susipriešinimas, kuomet tarpusavyje kovoja ir vieni kitus žemina, vadindami „iškrypėliais“ arba „neišsilavinusiais“ dviejų skirtingų pozicijų šalininkai. Manyčiau, kad bet kuri pusė, kuri prisideda prie tokio susiskaldymo, eina ne tuo keliu. 

Socialinę lytį neigti būtų naivu, kadangi egzistuoja kultūrinis moteriškumo ir vyriškumo supratimas. Bėda prasideda tuomet, kai pradedama sakyti, kad tie skirtumai yra blogi, kad juos reikia suvienodinti. Jie vadinami stereotipais, o ne kultūrinėje tradicijoje susiformavusiais skirtumais ar ypatumais. Mano galva, iš to kyla daugybė aistrų. Į juos gal ir galima būtų žiūrėti kritiškai, tačiau taip pat ir elgtis rūpestingai ir saugančiai. Nematau problemos, augindamas savo sūnus tradiciškai kaip berniukus, o dukrą  kaip mergaitę, nors ir suprantu, kad tai yra kultūros nulemtas supratimas. 

Mane kaip psichoterapeutą neramina tai, kad seksualinė sritis, viena vertus, yra sureikšminta, o, kita vertus, ji tampa neliečiama. Man svarbu kelti klausimus, tyrinėti. Kai žmogus pas mane ateina su savo kančia, aš juo domiuosi, klausinėju. Esu pajutęs, kad, pradėjęs kelti klaustukus tam tikrais aspektais, kažką darau ne taip. Socialiniame diskurse jaučiu lūkestį kai kurių klausimų nekelti – ypač, jei kreipiasi žmogus su seksualinio tapatumo problemomis. Mano kaip psichoterapeuto dėmesio centras yra žmogaus kančia. Viena pirmųjų užduočių man yra pačiam suprasti jo kančią ir tuomet padėti. Supratus ir priėmus jo kančią žmogui palengvėja. 

Ar pilname įtampų dabartiniame lauke aš jaučiu laisvę klausti, teirautis, abejoti? Man kartais atrodo, kad jautriose temose psichoterapeuto abejonė ar klausimai suprantami kaip nepriėmimas ar noras pakeisti, o ne noras suprasti. Jei aš imsiuosi domėtis gyvenimo kontekstu ar aplinkybėmis, kuriomis atsiranda tarkim, tapatumo sunkumai ir abejonės, tai aš būsiu suprastas kaip nepriimantis to žmogaus išgyvenimų ar norintis juos pakeisti.

Lietuvos Jaunųjų psichiatrų asociacija teigia, kad pataisomųjų terapijų neturėtų būti: jei žmogus turi problemą su savo lyties identitetu, jei jis jaučia spaudimą atitikti visuomenės lūkesčius, jo negalima versti elgtis prieš savo valią. Kokia pagalba turėtų būti suteikta tokiam žmogui? 

Robertas Petronis. Kaip psichologas-psichoteraputas galiu atsakyti, kad prievarta ir įtikinėjimas psichoterapijoje neįsivaizduojami – tai yra antiterapiška. Pataisomoji terapija bet kokiu klausimu bus neetiška. Bet čia labai slidi kita riba. Man, kaip egzistencinės psichoterapijos atstovui, svarbi yra ne žinančiojo, o klausiančiojo pozicija. Man svarbu klausti apie viską. Ir bet kas, varžantis galimybę kelti klausimus, man trukdo dirbti. Būdamas psichoterapeutu turiu teisę svarstyti, abejoti, kelti klausimus. Jei pacientas sako: „Čia nekišk nosies!“, tuomet kelsiu klausimą, o kodėl manęs ten neleidi? 

Kun. Arūnas Peškaitis OFM. Evgenios Levin nuotrauka

Kun. Arūnas Peškaitis. Jei psichoterapijoje yra prievarta, tuomet tai ne psichoterapija. Tačiau aš jaučiu institucinį spaudimą, kad negalima taikyti tos pataisomosios terapijos. Pas mane kaip pas kunigą ir kaip pas psichologą ne kartą yra atėjęs žmogus, kuris sako: „Aš noriu atgauti savo lytinę tapatybę, aš nenoriu būti homoseksualus, noriu šeimos, esu vyras...“ Neįsivaizduoju, kaip žmogui būtų galima nepadėti šiuo atveju. 

Ar psichoterapeutas jam nepadėtų?  

Kun. Arūnas Peškaitis. Kai kurie psichoterapeutai nepadėtų. Teko su tokiais susidurti. Jie sako, kad geriausiu atveju jie gali padėti žmogui susigyventi su jo homoseksualia orientacija. 

Ar teiravotės tokių psichoterapeutų, kodėl jie taip elgiasi? 

1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija homoseksualumą išbraukė iš sveikatos sutrikimų sąrašo.  O žmogus tą mato ne tik kaip sutrikimą. Jis išsipasakoja per išpažintis, dvasinius pokalbius, jis net žino to šaknis: pažįsta smurtaujantį tėvą, nepažįsta motinos meilės. O jam nenorima padėti. Ir tada reikia ieškoti psichoterapeutų, kurie ryžtųsi padėti, eiti prieš vėją, kai psichoterapeutui nenurodinėjama, ką jis gali ir ko negali klausti. Gal psichoterapeutas negalės padėti žmogui, bet kodėl jis negali stengtis? 

Kalbant apie supriešinimą, kyla mintis, kad, jei pasakysi, kad translytiškumas gali būti laikomas sveikatos sutrikimu, tada tapsi žmogumi, kuris niekina translyčius asmenis. Bet taip nėra. Jei žmogus serga šizofrenija, jo negalima žeminti dėl tokios ligos. Tai, kad kažką laikau sutrikimu, dar nereiškia, kad automatiškai žeminu žmogų. Aš tiesiog stengiuosi jį suprasti ir priimti. 

Psichoterapeutas gali norėti įeiti į tą sritį, kurios liesti ją užtamsinęs žmogus nenori. Bet ten gali glūdėti problemos ašis, kurią žmogus nori dangstyti. Kas yra prievartinė psichoterapija? Sovietmečiu buvo prievartinis gydymas nuo alkoholizmo, bet tai neturėjo nieko bendra su psichoterapija. 

Girdėjau tokį argumentą, kad kai kuriuose šamaninėse kultūrose translyčiai asmenys laikomi labai gerbtinais, ypatingais, kad per juos kalba kažkokia dvasia. Bet mes nesame šamaninė kultūra. Karen Horney, neopsichoanalizės klasikė, labai daug rašė apie tai, kad neurozės ir įvairūs emociniai sutrikimai yra susiję su kultūra ir skirtingose kultūrose turėtų būti skirtingai sprendžiamas jų gydymas. Pritariu Robertui, klausiančiam: „O kaip tą kančią sumažinti?“ Ar sumažins kančią priimtas įstatymas, kad galiu pasivadinti tuo, kuo noriu? 

Robertas Petronis. Jei pas mane ateina žmogus, kuris kenčia ir sako, kad nori atstatyti savo vyrišką tapatumą, aš noriu pasigilinti, kas jam yra. Aš negaliu nulemti jo pasirinkimų (liepti, atkalbinėti, skatinti) – net jei jie radikalūs, kaip lyties keitimo operacija. Man svarbu, kad tas žmogus kuo aiškiau matytų rizikas ir pasirinkimus, suprastų, ko jis netenka, ką gauna - net jei tai prieštarauja mano nuomonei. 

Seimo narių grupė yra įregistravusi įstatymo pataisas, kurios apribotų galimybę keisti lytį. Kas tuomet nutiktų su laisvu asmens pasirinkimu? Ir kodėl mokesčių mokėtojai turėtų leisti pinigus tam, kas greitu laiku net nebus laikoma sutrikimu? 

Robertas Petronis. Sąžiningai kalbant, nežinau. Valstybė turi turėti savo laikyseną. Čia prasideda diskusijos, kurios nuveda į aklavietę. Neleidus operacijų atlikti Lietuvoje žmonės vyks į užsienį. 

Kun. Arūnas Peškaitis. Antropologiškai žiūrint, žmogaus asmens ir sielos integralumas yra biologinis ir dvasinis. Jo turėtume ir siekti. Mano supratimu, ta plastinė operacija yra žmogaus žalojimas. Kiek žinau, vadinamasis žmogaus laimės indeksas po tų operacijų nepadidėja arba padidėja labai nežymiai. 

Mokslas remiasi tyrimų duomenimis. Ar yra tyrimų, kurie atskleistų, kokia dalis asmenų, chirurginiu būdu pakeitusių savo lytį, norėtų grįžti į situaciją prieš operaciją, o kokia dalis yra patenkintų naująja savo lytimi? 

Robertas Petronis. Tikriausiai tokių tyrimų yra, bet ir vėl viena pusė remsis vienais pavyzdžiais, kita – kitais. Tai yra dilema, kuri, mano galva, neišsprendžiama. Bet galima kalbėti apie tai, kad bet kokia plastinė operacija yra žalojimas: tai yra nepriėmimas savo amžiaus, savo kūno, ir čia prasideda slidžios ribos, kurias stumtelėjus į vieną pusę kyla vienas radikalumas, į kitą – kitas radikalumas. Kur yra ta riba? Greičiausiai kiekvienas ją renkamės pats...Tačiau objektyvi tiesa turi egzistuoti, nemanau, kad viskas yra subjektyvu.  

Kun. Arūnas Peškaitis. Šiose diskusijose turėtų išryškėti kelias į tiesą. Turime jos ieškoti. Bet  tie dalykai politizuojami, sakant, kad tiesos nėra, nereikia jos ieškoti - kaip kas apsisprendžia, taip ir yra. Mane sukrėtė faktas, kad Olandijoje įvyko 7000 eutanazijos atvejų. Eutanazija supaprastinta iki paprastos savižudybės, nebereikia jokių daktarų konsiliumo išvadų apie nepagydomą ligą. Prieš 20 metų žurnale „Naujasis židinys - Aidai“ profesorė D. Gailienė įspėjo, kad, įteisinus eutanaziją, įvyks tokie dalykai, kurie dabar vyksta, kadangi Europos draudimo kompanijos nėra suinteresuotos mokėti didžiulius pinigus už gydymą. 

Tokiais būdais užkertamas kelias kalbėti apie tiesą  kad gyvybė yra vertybė. Skaičiau apie atvejį, kai ateina žmogus (sunku jį vadinti gydytoju), vilkintis juodu chalatu ir baltais sportbačiais atlikti eutanaziją vyrui, kenčiančiam nuo alkoholizmo, nes jam atsibodo taip gyventi. Šalia jo  verkiantys vaikai, kuriuos jis ramina, brolis, aprašęs šį jį labai sukrėtusį dalyką, ir „gydytoja“, kuri suleidžia nuodus... 

Manau, kad į dalykus, liečiančius esminius dalykus  gyvybę, tapatumą – turėtume žvelgti iš iš tiesos paieškos pozicijos. Tam mus kvietė šventasis Jonas Paulius II ir popiežius Pranciškus. 

Donatas Puslys. Evgenios Levin nuotrauka

Homoseksualius asmenis gali žeisti tai, kad jie laikomi ligoniais – dažnai jie tokiais nesijaučia. Ar mes nežeidžiame jų, teigdami, kad žinome tiesą, o jie yra ligoniai? 

Kun. Arūnas Peškaitis. Bet tiesa ir liga nėra antonimai. Yra išvados, kad Gogenas, Nyčė, Čiurlionis buvo ligoniai. Bet jie sukūrė genialius dalykus. 

Homoseksualumą iš ligų sąrašo, mano galva, be jokio pagrindo išbraukė vienos šalies viena asociacija. Nesu sutikęs nė vieno žmogaus, sakiusio, kad jis traumuotas homoseksualumo. Tačiau sutikau daugybę sakiusių, kad vaikystėje jie buvo traumuoti tiek moterų, tiek vyrų, ir todėl jie tokie yra. Ir sutikau tik vieną iš daugybės, kuris pasakė, kad jis nežino, kodėl jis toks ir kitokio savęs neatsimena. Sakydami žmogui, kad viskas yra ok, mes užkertame jam kelią ieškoti tiesos apie save patį. 

Esu savo kailiu patyręs psichoterapinį gydymą ir manau, kad lengviau į save „nesiknisti, negu knistis“. Šiuo metu sudaroma tokia lengvumo iliuzija – geriau nesigilink, nesiaiškink, kodėl tu toks ar kitoks. Ar žmogui nėra pašaukimas žinoti apie save kuo daugiau? Visą tiesą apie mus žino tik Dievas. 

Robertas Petronis. Sutinku su Arūnu, kad lengviau „nesiknisti, negu knistis“. Mus traumuoja santykiai, kurie gali būti labai įvairūs: tyčiojimasis, žeminimas. Ir visiškai nesvarbu, dėl ko tai vyksta. Kodėl, pradėjus kalbėti apie ligą, automatiškai atsiranda neva kažkoks žeminimas? Psichologijoje netgi vengiama vadinti pas mus ateinančius žmones pacientais – jie vadinami klientais. Idėja lyg ir labai graži, tačiau žodis pacientas yra kilęs iš žodžio „kentėti“, o žodis klientas yra susijęs su gaunama paslauga. Dingsta santykis, kuris terapijoje yra esminis – mano santykis su kenčiančiu žmogumi. Aš norėčiau grįžti prie paciento – kenčiančio žmogaus, kuriam padedu. 

Rasa Baškienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasak kunigo Juliaus Sasnausko OFM,  nacį A.Eichmaną tyrę psichiatrai nustatė, kad jis buvo visiškai normalus ir sveikas žmogus, o šv. Kryžiaus Jonas ir Šv. Teresėlė mūsų laikais būtų laikomi šiek tiek „sutrikusiais“. 

Arūnas Peškaitis. Tiek Šv. Kryžiaus Jonas, tiek mažoji Teresėlė  jautėsi pacientais pas Dievą. Jie tikrai savo kančią pripažino. Kančios buvimas reiškia, kad tau per ją kažkas pasakoma. Didžiulę Eichmano ligą rodo tai, kad jis eliminavo kančią iš savo gyvenimo ir sugebėjo būti tokiu sveikuoliu. Baisiausia, kai žmogus neatpažįsta ir nepripažįsta kančios. Vienas mane  gydžiusių gydytojų pasakė: „Kančia yra tavo gyvenimo dalis. Kodėl nuo jos reikia bėgti?“ Kančia gali būti gydanti, o supernormalus žmogus man kelia įtarimą. Esu matęs žmonių, kurie ramiai gyvena, elgiasi kaip visi, pagal įstatymus ir... neišpažįsta savo kančios. 

Parengė Rasa Baškienė