Marius Burokas. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka.

Poeto, vertėjo, literatūros kritiko Mariaus Buroko laiškas redaktoriui spausdinamas iš mėnraščio „Metai“ (2018 m. Nr. 5-6).

Gerbiamas redaktoriau,

prašei įspūdžių – sunku juos sudėlioti į kažkokią rišlią sistemą. Jaučiuosi kaip jūreivis, įpusėjęs kelionę aplink pasaulį. Skirtumas tik tas, kad man kiekviename uoste šiemet tenka skaityti poeziją arba jos klausytis. O dažniausia ir viena, ir kita.

Ne, aš nesiskundžiu. Pamačiau ir išgirdau visokių egzotiškų dalykų. Beveik niekuo nenusivyliau. Parsivežiau suvenyrų, knygų, rankraščių ir eilėraščių. Prižvejojau įvairiausių poetų, kuriuos, tikiuosi, pamatysim ir pas mus – jei ne rudenio, tai pavasario festivaliuose. Geri tie poetai, bet klausydamasis jų ir vėliau kalbėdamasis su jais, kviesdamas atvažiuoti galvoji – bet juk čia tik paviršius, čia tie, aktyvieji, drąsieji, kalbantieji. O kiek dar puikių autorių sėdi namuose ir tu jų niekuomet nei pamatysi, nei išgirsi, nei, nemokėdamas jų gimtosios kalbos, perskaitysi.

Ne visi juk, kaip latviai šių metų Londono knygų mugėje įsigudrina „parduoti“ save, kaip intravertus. Geras triukas, užskaitau. Latvių sumanymas labai paprastas – jie intravertiška tauta, o jų autoriai – dar didesni intravertai, todėl, žinoma, labai nepatogiai jaučiasi viešumoje, todėl juos sunku pastebėti, jiems nejauku skaityti ir panašiai. Bet jie labai gražiai sužaidė šiuo stereotipu ir niūrios bei drovios pieštos hipotetinio latvių autoriaus fizionomijos mirgėjo visur, net tualetuose – „Palengvėjo? Pagaliau esi vienas! Aplankyk kenčiančius latvių autorius Latvijos stende tokiam ir tokiam...“

Pagalvojau tuomet, o kokį ne itin skaudų ar didelį trūkumą mes galėtume paversti savo privalumu? Kuo sužaisti? Ir ar verta? Kokį čia minusą paversti tariamu pliusu? Lietuviai – Paskutiniai Poezijos Pagonys? Bet kad čia ne minusas, o ir ne pliusas. Čia šiaip – sustojusio laiko kišenė.

O gal pozicionuoti save kaip Baltijos šalių ekstravertus? Galėtume su latviais rengti poetinius turnė – su uždarąją ir atvirąja skaitymų dalimi. Mes keltume alasą, o latviai imtų tyla.

Mūsų su estais kultūriniai ryšiai dažnai veikia sugedusio telefono principu: kažką girdėjom, kažką matėm, kažką atsimenam.

Nes lietuviai Londone tikrai atrodė it vienas didžiulis giminių klanas – tokio vieningo saviškių palaikymo ir renginių lankymo seniai, o gal ir niekada nebuvau matęs. Jaučiausi taip, tarsi dalyvaučiau kažkokioje didžiulėje tarpusavyje nesusipykusios darnios giminės šventėje – su žvaliais seneliais, oriom matronom, rūpestingais tėvais, niūriais paaugliais, ir išdykusiais vaikais. Net pavargau nuo tų giminių.

Dar, žinoma, buvo paslaptingieji estai, kurių poetė per Londono mugės atidarymą traukė ilgą ir labai gražią liaudies dainą. O estų delegacija jai atitarė. Šiaip estai buvo santūrūs, nelinkę nei į reklaminius triukus, nei į triukšmingą būriavimąsi.

Tuomet prisiminiau ir tai, kad pirmą kartą (pirmą kartą, Karlai! – kalbant interneto memų kalba) nuo visų trijų Baltijos šalių nepriklausomybės pradžios pagaliau ėmė bendradarbiauti estų, latvių ir lietuvių rašytojų sąjungos – pernai susirinko krūvon ir patys stebėjosi: o kaip čia mes anksčiau nesugebėjom susitikti? Šiemet taip pat buvo susirinkę. Paaiškėjo įdomių dalykų – pasirodo daugiausiai kaimynų literatūros į savo kalbą verčia latviai. Pernai ir šiemet latviškai išėjo net keliolika estų autorių knygų, lietuvių – gal kiek mažiau. Latviai turi ir pakankamai gerų vertėjų iš lietuvių ir estų kalbų. Žinoma, jų geografinė padėtis taip pat dėkinga – jie per vidurį. O mūsų su estais kultūriniai ryšiai dažnai veikia sugedusio telefono principu: kažką girdėjom, kažką matėm, kažką atsimenam. Bet nieko tiksliai, viskas apgraibomis. O ir pakankamai vertėjų mes neturime – viena Danutė Sirijos Giraitė visko, kas įdomu ir reikalinga neišvers. Tai ne vieno žmogaus darbas. Reikia dairytis jaunų, estų kalbą mokančių gabių žmonių.

Ką dar mačiau ir girdėjau? Tarkim, girdėjau kaip garsi estų petė Doris Kareva Kiasmu bažnyčioje skaitė poemą, sudarytą vien iš estiškų vietovardžių. Skaitė gimtąja kalba, estai plojo, juokėsi, o man visa tai skambėjo kaip šiaurietiški užkeikimai prie raganų katilo. Žinoma, tučtuojau prisiminiau ir mūsiškius – Benedikto Januševičiaus ironišką eilėraštį „apokaliptinis“ apie Lietuvos miestelius iš rinkinio „Žodžiai“:

„akmenėje surinko akmenis

molėtuose išsėmė visą molį

ir druskininkuose baigėsi druska“

Klausiausi, kaip dvi estės groja kanklėmis ir dainuoja lietuviškas dainas. Klausiausi Reino Raudo rusiškai pasakojamų žydiškų anekdotų. Kalbėjausi su rusakalbiu Estijos poetu, išleidusiu poezijos knygą „Estijos dizainas“. Gavau dovanų Jaano Kaplinskio naują poezijos knygą – jis ją parašė rusiškai. Rūkydamas svečių namų kieme kalbėjausi su latviais ir estais lietuviškai. Ir man buvo gėda, kad nemoku nei latvių, nei estų kalbos. Mes, lietuviai, iš viso nelinkę mokytis Baltijos šalių kaimynių kalbų – mieliau išmokstam lenkiškai ar ukrainietiškai, vis mus traukia ton pusėn.

Keistas dalykas tas kalbų mokėjimas, gerbiamas redaktoriau. Dabar turiu omenyje šiuolaikinio pasaulio lingua franca – anglų kalbą (toks kalambūras!).

Poezija Europoje tampa vis labiau performatyvi, sugrįžta iš knygų puslapių į scenas.

Londone teko sudalyvauti britų poeto Steveno J Fowlerio rengiamame „European Poetry Festival“ (Europos poezijos festivalyje) – 50 poetų iš 24 Europos šalių. Atrodytų, nieko ypatinga, daug tokių festivalių. Tačiau šis turi vieną išskirtinį bruožą – poetai suskirstomi poromis, jiems duodamas mėnuo ar dvi savaitės laiko ir jie turi kartu (bendradarbiaudami elektroniniu paštu, telefonu, gyvai ar kaip nori) parengti bendrą 5-7 minučių poezijos programą. Dažniausiai tai reiškia, kad jie kartu turi parašyti naują tekstą ir, dažniausiai, anglų kalba.

Tai nėra lengvas uždavinys. Bet įdomus – turi išsiversti su gana ribotu svetimos kalbos žodynu, turi parašyti ne blogiau nei paprastai rašai (bent jau pasistengti parašyti ne blogiau). Sėdęs rašyti supranti, kad norėtųsi ne paprasto abstraktaus ar asmeniško eilėraščio, norėtųsi kažkiek papasakoti apie mus visus, įterpti šiek tiek istorijos, geografijos, dar šio bei to. Rašiau apie Vilnių – dėkinga tema. Juk jame tiek visko susipynę: tautų, likimų, kraujo ir meilės, baisių tragedijų ir smulkių komedijų. Bandžiau papasakoti savo poetinei porininkei portugalų poetei apie miestą. Ji norėjo to paties – papasakoti apie savo miestą, Lisaboną. Taip ir šnekėjomės: apgraibomis, nebuvę vienas kito tėvynėje. Susišnekėjom: apie istoriją, ilgesį, architektūrą. O svarbiausia – išliko ryšys: poetinis ir žmogiškas.

Patys festivalio skaitymai – įstabus šiuolaikinės Europos poezijos pjūvis: gali pajusti kas ir kaip rašoma, ir kaip skaitoma. Buvo nemažai autoironiškos ir parodijinės poezijos pasitelkiant šiuolaikines ryšio (nors gal labiau derėtų sakyti gyvenimo) priemones – telefonus, elektroninį paštą ir Google Translate – vis dar netobuli šios programos vertimo algoritmai – neišsemiamas nesusipratimų, netikėtų sąskambių ir juokingų vertalų šaltinis. Buvo noise muzikos ir teksto dekonstrukcijos (atsispiriant nuo Šekspyro citatų), daug tekstų apie Breksitą, tačiau įdomiausiai skambėjo, bent jau man, eilėraščiai, kuriuose autoriai nagrinėjo bendras savo šalių praeitis – tarkim Austrijos-Vengrijos imperijos palikimą.

Akivaizdu du dalykai – visų pirma, poezija Europoje tampa vis labiau performatyvi, sugrįžta iš knygų puslapių į scenas. Visų antra – matoma labai aiški skirtis tarp senosios Europos ir naujosios Europos autorių.

Jei perskaitai ar išgirsti kabinantį, nervu tvinkčiojantį eilėraštį ir pažvelgi į pavardę, pamatai, kad tai dažniausiai imigranto (ir net nesvarbu, kurios kartos) eilėraštis – dažnai piktas ir skaudus, bet gyvas. Arba tai poeto iš Rytų, Vidurio Europos ar Balkanų šalių eilės.

Jei skaitant girdi tik žodžių aidą, paviršutiniškus eksperimentus ir lėkštą, vos sruvenančią kasdienybės, buities, jaukios urvinės meilės nuotykių upelę – greičiausiai tai senosios Europos poeto tekstas.

Suprantu, kad tai labai šališka (pačiam esant iš Rytų Europos) ir beveik niekuo nepagrįsta nuomonė, bet tas įspūdis mane persekiojo nuolat.

Tai tiek trumpai, gerbiamas redaktoriau.

P.S. Graikijos mieste Salonikuose gegužės pradžioje pristatinėjame lietuvių poezijos rinktinę. Tai dabar svarstau, gal greit parašyti eilėraštį apie „Žalgirį“? Sujungti poeziją su sportu ir kasdienybe, ir pažiūrėti kas bus?

Jei grįšiu gyvas, ir greičiau nei po dešimties metų – papasakosiu.