Po Devintinių oktavos, trečiąjį penktadienį po Sekminių, Katalikų Bažnyčia švenčia Švenčiausiosios Jėzaus širdies iškilmę. Tai ypatinga pamaldumo forma, kurios centre yra Jėzaus Širdis – jo meilės žmonijai, aukos, kančios ir visiško atsidavimo simbolis. Religiniame mene, Jėzaus Širdies paveiksluose ar skulptūrose Išganytojo širdis yra atidengta ir aiškiai matoma, sužeista ir dega meilės liepsna.

Nuo XIII iki XVI a. pamaldumas Jėzaus Širdžiai praktikuotas pranciškonų, dominikonų, kartūzų vienuolynuose ir asmeniškai. Nuo XVII amžiaus šį maldingumą skleidė jėzuitai. Savo veikaluose tėvai jėzuitai, ypač ispanai, šiam maldingumui suteikė teologinį pagrindą. Šv. Jonas Eudas XVII a. sukūrė pamaldas Švč. Jėzaus Širdžiai garbinti, o 1670 m. rugpjūčio 31 d. Rennes (Prancūzija) didžiojoje seminarijoje pirmą kartą iškilmingai švęsta Švč. Jė­zaus Širdies šventė. Ji greitai paplito įvairiose vyskupijose ir vienuolynuose. 

1673 m. vizitietė šv. Margarita Marija Alakok (Alocoque, 1647-1690) Parayla-Monial (Prancūzija) vienuolyne patyrė Jėzaus regėjimų, įkvėpusių naują maldingumo Švč. Jėzaus Širdžiai proveržį, ypač tarp paprastų žmonių. Regėjimuose Jėzus prašė šv. Margaritos Marijos pasiaukoti už žmonių nedėkingumą Dievui pirmąjį birželio mėnesio penktadienį priimant Komuniją ir išaukštinant Švč. Jėzaus Širdį. Apie regėjimus šventoji papasakojo savo dvasios tėvui jėzuitui šv. Kolombjerui. Jo pastangomis šis maldingumas sparčiai plito pirmiausia vizitiečių kongregacijoje ir Jėzaus draugijoje, vėliau ir visoje Prancūzijoje, taip pat Anglijoje.

Visuotinėje Bažnyčioje Švč. Jėzaus Širdies šventė įvesta tik 1856 m. popiežiaus Pijaus IX. Po trisdešimt trejų metų patvirtintas pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas ir visuotinė pirmųjų mėnesio penktadienių praktika. 1899 m. birželio 11 d. popiežius Leonas XIII Švč. Jėzaus Širdžiai paaukojo visą katalikiškąjį pasaulį. 1929 m. popiežiui Pijui XI įpareigojus sukurtos specialios šiai šventei skirtos Mišios „Cogitationes", kurios 1970 m. įtrauktos į naująjį mišiolą. 

Pamaldumas ir pasišventimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai remiasi ne tik mistiniu Viešpaties apsireiškimu Margaritai Marijai Alakok, jis paminėtas Šventajame Rašte ir atskleidžia krikščioniškojo maldingumo tiesą. Švč. Jėzaus Širdies garbinimas prasidėjo Golgotos kalne, kur Lionginas, romėnų karininkas, ietimi pervėrė Jėzaus šoną. Šv. Jonas evangelistas vėliau užrašė: „Nes tai atsitiko, kad įvyktų Raštas: žiūrės į tą, kurįjie pervėrė“ (Jn 19, 36-37). 

XVII-XVIII a. ši maldingumo praktika iš Prancūzijos per Austriją ir Lenkiją Jėzaus draugijos ir piligrimų dėka atėjo į Lietuvą. Pamaldos, atliekamos namų aplinkoje, išplito tarpukariu. Lietuva Švč. Jėzaus Širdžiai iškilmingais aktais paaukota du kartus: 1934 m. liepos 1 d. – Pirmojo tautinio eucharistinio kongreso metu (aktą pasirašė arkivyskupas J. Skvireckas, prezidentas A. Smetona Vytautas Steponas Vaičiūnas, Alfonsas Motuzas ir kiti) ir 1990 m. birželio 14 d. (aktą pasirašė kardinolas V. Sladkevi­čius, arkivyskupas J. Steponavičius, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. V. Landsbergis ir kiti) [Bulota, 1994, p. 411]. 

Povilo Zaleskio nuotrauka

Popiežius Jonas Paulius II, švenčiant šimtąjį žmonijos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai jubiliejų kalbėjo: „Pritariu ir drąsinu visus tuos, kurie bet kokiu būdu puoselėja, studijuoja ir skleidžia pamaldumą Kristaus širdžiai Bažnyčioje, kalba ir formomis, suprantamomis šiandien, kad šis pamaldumas būtų perduodamas ateities kartoms su jam gyvastį suteikiančia dvasia.

Tikintiesiems vis dar reikalingas vedimas, kad meilingai adoruodami Kristaus slėpinį, Dievą-Žmogų, taptume vyrais ir moterimis, turinčiais vidinį gyvenimą, žmonėmis, atpažįstančiais ir išgyvenančiais pašaukimą į naują gyvenimą, šventumą, atsilyginimą, kuris yra apaštališkas bendradarbiavimas pasaulio išganymo darbe, žmonėmis, pasiruošusiais Naujajai evangelizacijai, atpažįstant Kristaus širdį kaip Bažnyčios širdį: pasauliui reikia nedelsiant suprasti, kad krikščionybė yra meilės religija.

Išganytojo širdis kviečia mus sugrįžti prie Tėvo meilės, kuri yra tikros meilės šaltinis: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). Jėzus nuolatos gauna iš Tėvo, jis yra pilnas malonės ir gailestingumo, meilės, kurią dosniai išlieja ant žmonių (plg Ef 2, 4, Jok 5, 11). Jo širdis ypatingai apreiškia Dievo dosnumą nusidėjėliams. Į nuodėmę Dievas reaguoja ne sumažindamas savo meilę, bet išplečia ją ir užtvindo savo malone, kuri tampa Atpirkimo pradžia.“

Parengta pagal Vytauto S. Vaičiūno, Alfonso Motuzo tekstą „Tradicinės katalikų liaudies maldingumo praktikos nūdienos lietuvių šeimos papročiuose“ bei Popiežiaus Jono Pauliaus II laišku švenčiant 100 metų žmonijos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai jubiliejų (1999).