pexels.com nuotrauka

Publikacija perspausdinama iš trečiojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Šių metų vasario mėnesį pirmasis ir ilgametis „Naujojo Židinio-Aidų“ vyriausiasis redaktorius PETRAS KIMBRYS (1948-2018) davė vieną paskutiniųjų savo interviu. Jį kalbino ROKAS TRIMBELIS, rašęs bakalauro darbą apie Lietuvos kultūrinę spaudą. Publikuojame šio interviu ištraukas.

Kaip prisimenate žurnalo leidybos pradžią?

Kai tik pradėjome leisti žurnalą, mums reikėjo tarsi lopyti spragas. Tuo metu labai trūko rimtų ir teologijos, ir istorijos studijų, todėl turėjome pateikti pamatinius tekstus. Paskui universitetuose visa tai pradėjo plėtotis ir apie visokias idėjas imta daug kalbėti, jas svarstyti, daug medžiagos tapo prieinama, atsirado literatūros. O iš pradžių mūsų darbas priminė šauksmą dykumoje. Jokio balso – patys rašome, tik patys ir atsiliepti galime, nes nebuvo pajėgių nei vertinti, nei kritikuoti, nei analizuoti mūsų žurnalą. Tiesa, turėjome tokių iliuzijų, kad būtų galima rasti analitiką, kuris nagrinėtų kitus kultūros žurnalus ir jų perspektyvas. Paaiškėjo, kad Lietuvoje tokių žmonių nėra, be to, niekas mums nieko prie to, ką mes žinome, nepridės, nes mes patys žinome, ko norime ir siekiame. Nebūdavo taip, kad atrodo, jog laivas plaukia, o iš tikrųjų skęsta, nes dugne skylė. Mes patys matydavome, kad skylėtas numeris, nes kas nors nespėjo parašyti ar panašiai, teko įdėti mažiau kokybišką tekstą. Kai kuriomis temomis galėdavo parašyti tik vienas žmogus, ir jei susirgdavo, pakeisdavo darbą ar neturėdavo laiko – baigta, daugiau niekas apie tai parašyti negalėdavo. Tad ką tas analitikas būtų padėjęs? Tiesiog iš pradžių buvo susidaręs kalbėjimo į tuštumą įspūdis.

Paskui kai kurių naštų žurnalas galėjo nusimesti ir, mano manymu, Sauliaus Drazdausko laikais sėkmingai nusimetė.

Kodėl jūs perdavėte vyriausiojo redaktoriaus pareigas Sauliui Drazdauskui?

Man buvo nusibodęs žurnalas, maniau, kad reikia keisti formą, kryptį, maketą. O Saulius Drazdauskas jau buvo pabandęs mane pavaduoti ir galėjo perimti vadovavimą. Tada jau pradėjo ryškėti, kad jei kas nors ir gali įgyvendinti žurnalo atsinaujinimą, tai būtent Saulius, nes jis buvo gana artimai susigyvenęs su tuo žurnalu, ne mažiau už mane. Jis tai padarė, tik po to dalis skaitytojų pradėjo nusivilti, nes jie buvo pripratę prie žurnalo formos ir turinio, todėl jiems atrodė, kad jis sulaikraštėjo. Aš su tokia nuomone ginčijausi, nes man taip neatrodė. Man atrodė, kad žurnalas kaip tik paaktualėjo, tapo ne toks akademinis.

Man jis iki šiol atrodo gyvas. Nuolat atsirasdavo ir iki šiol atsiranda naujų jaunų autorių. Mano manymu, tai yra žurnalo gyvybės rodiklis.

Petras Kimbrys, atsiėmęs Bronio Savukyno premiją 2017 m. gruodį. Kultūros ministerijos nuotrauka

Kaip jūs supratote Naujojo Židinio-Aidų tikslus ir misiją?

Kaip mes su Vytu Ališausku sakėme, norėjome turėti žurnalą, kurį patys norėtume skaityti. Kadangi niekas tokio žurnalo neleido, mums teko patiems įkurti. Sumanėme pratęsti prieškario Židinio tradiciją, nors ir nesiekėme jo kartoti.

Taip labai grubiai galėčiau apibendrinti, kad norėjome leisti krikščioniškos pasaulėžiūros žurnalą, kuriame būtų nagrinėjami religijos, kultūros ir visuomenės gyvenimo reiškiniai, kad į įvairius reiškinius būtų žvelgiama krikščionišku požiūriu. Apskritai norėjome parodyti, kad egzistuoja toks dalykas kaip krikščioniškas požiūris ir jis gali būti įdomus net žmogui, kuris nėra krikščionis. Tai tam tikras kitoniškas regėjimo kampas, galintis išryškinti stereoskopinį vaizdą, kuris gali būti gretinamas su kitais požiūriais.

Mums atrodė, kad tai pirmiausia reikalinga tam, kad ugdytų šviesuomenei katalikų, nes katalikų intelektinis lygis buvo žiauriai nukentėjęs per sovietmetį, žmonės bijojo vaikščioti į bažnyčią ar prisidėti prie jos gyvavimo, buvo jau išmirusi intelektualiųjų dvasininkų karta, kuri Smetonos laikais buvo gana stipri ir pajėgi ne tik tarp katalikų, bet visos Lietuvos gyvenime. Reikia pasakyti, kad katalikų intelektualai dominavo ikikarinės Lietuvos pasaulyje, o paskui jie, kaip mes sakydavome, autentiškiausi žmonės, buvo išvežti į Sibirą, žuvo miške arba emigravo. Katalikai buvo viena iš labiausiai nukentėjusių grupių. Todėl norėjosi suteikti progą žmonėms, kuriems rūpi krikščioniškas požiūris, kad jie turėtų kur apie tai paskaityti.

[...]

O redagavimo prasme kokius tikslus sau kėlėte?

Mes siekėme, kad straipsnis turėtų, jei ne detektyvinę intrigą siužeto prasme, tai bent minties prasme. Mes manėme, kad geriausiais ar geresniaisiais atvejais tai ir pavykdavo padaryti. Net ir apie sudėtingus dalykus galima kalbėti suprantamai, bet nenupiginant, nesuplokštinant. [...]

Mūsų siekinys buvo intelektinis sąžiningumas, visiškas atsisakymas manipuliuoti tam tikromis idėjomis, kas vis dėlto buvo gyvenimo realybė sovietų laikais, nes sovietiniai ideologai tik tą ir darė, kad viskuo manipuliavo – žodžiais, sąvokomis, idėjomis, ir tai neturėjo arba jokio turinio, arba tas turinys buvo priešingas egzistuojančiai tikrovei. Kitaip tariant, buvo kuriami mitai. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, neišvengiamai kilo priešingos remitologizacijos pavojus, kad bus pasukta į tokią smetonišką, romantinę Lietuvą. O mes bandėme išlaikyti blaivų kritiškumą, nepasiduoti romantizavimui, išlaikyti analitiškumą.

Turbūt turėjote ir kokius nors redagavimo principus?

Aš pats vadovavausi trimis Kimbrio dėsniais. Pirmas: jeigu galima braukti priešdėlį, reikia jį braukti. Antras: jeigu galima išbraukti žodį, jį reikia išbraukti – nuo to tekstas tik palengvėja. Trečias: jeigu galima išbraukti sakinį be žalos tekstui ir jo prasmei, jį reikia išbraukti.

Aišku, buvo ir kitų principų: rašyti gyvai, bet netuščiažodžiauti; intelektualiai, bet dirbtinai neintelektualizuoti. Sovietmečiu buvo tokia nuostata, kad jeigu įmantriai, miglotai parašysi, cenzūra neprisikabins arba nesupras ir praslysi. Bet čia slypėjo ir tam tikra tuštybė: kam siekti aukštos kvalifikacijos, jeigu galima pavartyti tarptautinių žodžių žodyną ir paleisti tokį, kaip sakoma, nulinės informacijos tekstą. Pasitaikydavo tokių autorių, kurie siūlydavo tekstus, bet mes neišgaudavome to, ko norėdavome, ir būdavome priversti jų nepublikuoti.

Apskritai rašymas yra kūryba, kartais pasiseka, kartais – ne. Buvo autorių, kuriuos priversdavau tris ar keturis kartus perrašyti iš naujo tekstą. Kokybės reikalavimas pas mus nuolat buvo puoselėjamas.

Beje, žurnalo redagavimas nėra tas pats, kas teksto redagavimas, nes žurnalo redaktorius privalo ne tik dirbti su autoriumi ar su vertėju ir pasiekti, kad jis ištaisytų savo klaidas, galbūt patrumpintų ar patobulintų kūrinį, bet ir formuoti visą turinį. Vadinasi, jis turi rasti autorių, sugalvoti temų ir jam niekas nepasakys, kas gali praturtinti, kur reiktų vairuoti, kreipti žurnalą. Čia redaktorius turi turėti savo idėjų iš anksto arba neleisti žurnalo. Tokius klausimus, kaip numerio turinys, mes svarstydavome kolektyviai visi susirinkę ir mano balsas būdavo tik dviejų vertės – jei balsai pasiskirsto vienodai, tada mano balsas lemiamas. Bet šiaip stengtasi išlaikyti tam tikrą demokratijos principą ir kartu tam tikrą įvairovę, kad nebūtų vieno žmogaus, vienos rankos dominavimas.

Naujasis Židinys-Aidai daug kam kliūdavo, visokių pastabų būdavo reiškiama. Bet kadangi tai yra privatus žurnalas, kokį mes norime, tokį ir leidžiame. O tai daug kam nebuvo savaime suprantama. Žmonės buvo pratę, kad turinį formuoja kažkokia redakcinė kolegija arba įstaiga, kuri tą žurnalą leidžia. Šia prasme Naujasis Židinys-Aidai buvo visiškai nepriklausomas. Steigėjai yra, bet tai niekada neturėjo jokios įtakos. [...]

Ar laikėtės kokios nors politinės ideologijos?

Sakyčiau, tai yra konservatizmo ir liberalizmo mišinys.

1990 m. rugpjūčio mėnesį mes pradėjome kartą per savaitę rinktis redakcijoje. Kalbėjomės tol, kol paaiškėjo, koks tas žurnalas turi būti, kokį kursime maketą, kokias rubrikas ir temas, kokius kviesime autorius. Mes buvome daugmaž vienminčiai, todėl sunku būtų pasakyti, kad buvo diegiama ar populiarinama konkreti partinė pasaulėžiūra. Tai niekada nebuvo konservatorių žurnalas, bet tai buvo geriausia prasme Sąjūdžio produktas. Tik Sąjūdžio dėka atgijo Lietuva ir atsirado tokių žurnalų leidimo galimybė.

Tiesa, mes nedėdavome tokių straipsnių, kurių autoriai reikšdavo mintis, visiškai prieštaraujančias mūsų pasaulėžiūrai ir vertybėms, nors tai nereiškė, kad mes nebūtume įdėję visiškai kitaip manančio žmogaus teksto. Prieškario Židinyje garsus to meto laisvamanis ir kairuolis Vincas Čepinskis yra publikavęs savo tekstų – jis rašydavo gamtamokslinėmis temomis, kurios neturėjo vertybinio ir ideologinio turinio. Tas pats galiojo ir mūsų žurnalui.

Naujasis židinys