Lietuvos partizanų Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. vasara. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka.

Kevirtadienį pagaliau oficialiai paskelbta, kad Vilniaus universiteto mokslininkams pavyko identifikuoti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius Rimantas Jankauskas šią naujieną pristatė kaip labai džiugią mūsų šaliai ir ypatingai malonią vien jau todėl, kad istorinė tiesa buvo išsiaiškinta švenčiant Lietuvos šimtmetį ir minint A. Ramanausko-Vanago metus.

Tiesa, netrukus atsirado ir tokių, kurie puolė klausti, ar yra čia kuo džiaugtis, jei kalbame tik apie prieš prieš keliasdešimt metų nužudyto žmogaus lavono identifikavimą. Pasigirdo net svarstymų, kad gal esame vieninteliai, kurie džiaugasi tokiais dalykais. Man regis, tokias kalbas kursto vienas iš dviejų – arba gana vaikiškas noras žūtbūt plaukti prieš srovę ir specialiai sakyti B, jei kiti sako A, arba tiesiog šio įvykio svarbos nesuvokimas. 

Bus paprasčiau, jei pradėsiu nuo to, kodėl pats labai džiaugiuosi šiuo mokslininkų atradimu. Visų pirma, jau vien todėl, kad, mano nuomone, kiekvienas žmogus nusipelno būti palaidotas ne kokiame nors bevardžiame ar tuo labiau masiniame kape, o turėti savo amžinojo poilsio vietą, įamžinančią konkretaus asmens, o ne statistinio vieneto atminimą. 

Visų antra, dera suprasti ir tai, kodėl A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo tinkamai palaidotas. Tai nėra tik šiaip kokio pavienio kriminalinio nusikaltimo, kurio metu žiaurūs nusikaltėliai siekia paslėpti auką, rezultatas. Tiesa, ir tokiu atveju yra dėl ko džiūgauti, jei auka yra surandama ir identifikuojama, o tai leidžia nubausti nusikaltėlius ir triumfuoti teisingumui. 

Bus paprasčiau, jei pradėsiu nuo to, kodėl pats labai džiaugiuosi šiuo mokslininkų atradimu. Visų pirma, jau vien todėl, kad, mano nuomone, kiekvienas žmogus nusipelno būti palaidotas ne kokiame nors bevardžiame ar tuo labiau masiniame kape, o turėti savo amžinojo poilsio vietą, įamžinančią konkretaus asmens, o ne statistinio vieneto atminimą. 

Vis tik Vanago atvejis yra simbolis visos to meto sovietinio režimo politikos, kuri siekė ne tik pražudyti asmenis, kovojusius už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę, tačiau ir ištrinti juos iš kolektyvinės atminties. Taip Vanagui sovietiniai budeliai paskyrė dvigubą mirties bausmę. „Buržuazinių nacionalistų“, kuriems brangi yra Lietuvos valstybė, lietuvių tauta, turėjo tiesiog nelikti, o juos turėjo pakeisti homo sovieticus – žmogus, kuris, kaip liudija vienas sovietinis posakis, nebeturi jokio adreso išskyrus tą, į kurį jį pasiunčia Didysis brolis, jokios tapatybės išskyrus tą užpildą, kuriuo jį prikemša partijos ranka. Tad A. Ramanausko-Vanago palaikų atradimas yra kad ir vėlyvas, bet vis tik laisvos Lietuvos triumfas prieš melo imperiją, siekusią klastoti mūsų istoriją. Tai yra teisingumo triumfas, tai yra atminties pergalė prieš prievartos bruktą užmarštį. 

Vasario 16-ąją arba jos išvakarėse stengiuosi aplankyti 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarų amžinojo poilsio vietas Rasų kapinėse. Man tai nėra tik paprastas piligriminis žygis ar malonus ritualas, o veikiau tai, ką Gilbertas Keithas Chestertonas įvardijo kaip mirusiųjų demokratiją, kai iš mirusiųjų balsas nėra atimamas vien todėl, kad jie yra mirę. Tai yra proga bent kartą metuose reflektuoti mūsų šiandienos kelią Lietuvos nepriklausomybės patriarchų idealų, jų vizijų šviesoje. Demokratija tampa viena koja raiša, jei praranda gyvybinį ryšį su praeitimi.

A. Ramanausko-Vanago palaikų atradimas yra kad ir vėlyvas, bet vis tik laisvos Lietuvos triumfas prieš melo imperiją, siekusią klastoti mūsų istoriją. Tai yra teisingumo triumfas, tai yra atminties pergalė prieš prievartos bruktą užmarštį. 

Dabar džiaugiuosi, kad tą pačią Vasario 16-ąją galėsiu aplankyti ir A. Ramanausko-Vanago kapą. Juk Vanagas buvo vienas tų partizanų vadų, kuris 1949 metų vasario 16-ąją pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją, liudijančią, kad okupuotoje Lietuvoje vis dar yra gyva laisvės ir nepriklausomybės idėja, kasdien sutvirtinama pralietu miško brolių krauju. Regiu tąsą tarp 1918, 1949 ir 1990 metų. Drąsus partizanų pareiškimas 1949 metais nuplovė 1940 metų tylos gėdą. 

Jei Sovieų Sąjunga savo praeitimi ir Putino Rusija savo dabartimi visam pasauliui liudija, kad dėl šovininstinių, imperialistinių ambicijų ji yra pasirengusi žudyti, tai Vanago auka byloja priešingą dalyką, kad yra šiame pasaulyje tokių kilnių dalykų, dėl kurių verta aukotis, net jei tai reikštų ir mirtį nuo tirono rankos. 

Romas Sadauskas savo feisbuko paskyroje taikliai pastebėjo, kad kvietimą į Vanago perlaidojimo iškilmes derėtų išsiųsti ir Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Tikrai ne todėl, kad mes jo čia labai lauktume ar būtume naivūs manydami, kad žmogus, tragedija laikantis blogio imperijos griūtį, gali deramai pagerbti okupuotos tautos laisvės kovotoją. Kvietimo jam reikia todėl, kad tai yra proga parodyti, kad mes išsaugojome savo istorinę atmintį, kad branginame laisvę ir nepriklausomybę ir to paties kelio linkime ir Putino režimo pavergtai Rusijai. Jei Sovieų Sąjunga savo praeitimi ir Putino Rusija savo dabartimi visam pasauliui liudija, kad dėl šovininstinių, imperialistinių ambicijų ji yra pasirengusi žudyti, tai Vanago auka byloja priešingą dalyką, kad yra šiame pasaulyje tokių kilnių dalykų, dėl kurių verta aukotis, net jei tai reikštų ir mirtį nuo tirono rankos.