Daiva Čepauskaitė, „Baisiai gražūs eilėraščiai“, dailininkė Ieva Babilaitė, leidykla „Žalias kalnas“, 2017.

Skaitykime vaikams poeziją

Naujų poezijos knygų Lietuvoje išleidžiama tikrai nedaug. Baisiai nedaug. O labai gaila. Norėtųsi daugiau. Norėtųsi, kad vaikai skaitytų kur kas daugiau poezijos. Norėtųsi, kad eilėraščiai niekada jiems nekeltų nuobodulio, neatrodytų senstelėję ir jau girdėti. Norėtųsi, kad poezijoje vaikai išgirstų žaismę, įtraukiantį ritmą ir pasiduotų jo vedami. Poezija jiems labai reikalinga.

Tik poezijos prigimtis tokia, kad vaikai patys savaime jos nelabai pradės skaityti. Bet juk šalia esame mes. Paskaitom kasdien vaikams po eilėraštį, ką? Tokį didelį darbą padarysime, o laiko užims tikrai nedaug. Ką manot? Mokytojai, tėvai, seneliai ir visi kiti, paskaitom vaikams kasdien po eilėraštį? Sakysite – kokį? Čiupkim Daivos Čepauskaitės naujausią poezijos vaikams knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“. Tinka visi tekstai.

Knyga apie pakutenamą širdį

Knygos „Baisiai gražūs eilėraščiai“ viršelis.

2017 metų pabaigoje pasirodžiusi knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“ bent jau man tapo labai malonia staigmena. Ryškia ir labai nudžiuginusia. Ir pagalvojau, kad senstu, nes porą tekstų nufotografavau ir nusiunčiau savo draugėms. Man taip gražu ir taiklu buvo. Kokie tie tekstai? „Atviras ir jausmingas laiškas draugui“ įr „Apie meilę“.

Geresnio pavadinimo knygai niekaip nesugalvosi. Tai išties – baisiai gražūs eilėraščiai. Ir pradedama knyga nuo esmės – „Kokia iš tų eilėraščių nauda?“ (eil. „Auksinė skruzdėlė“, p. 4-5), o atsakymą, matyt, turi rasti jau pats skaitytojas. Yra jam ji, ar ne. Eilėraščius subtiliai pratęsia galbūt kažkam nevaikiškai atrodančios Ievos Babilaitės iliustracijos.

Teminiu lygmeniu pirmame knygos skyriuje „Gražūs eilėraščiai“ autorė rašo tradicinėmis temomis – apie gamtą (rūkas, lietus, sprogstantys kačiukai, paukščiai, žiema), draugystę, kasdienio gyvenimo aktualijas (miego trūkumą), mamas, mėnesius, meilę.

Antrame knygos skyriuke „Baisūs eilėraščiai“ (skyrius išties trumpas, šis autorės parinktas skyriaus apibūdinimas puikiai tinka) autorė imasi šiek tiek netradicinių, lietuvių vaikų poezijoje gal netgi vengtinų temų –  apie audrą, tamsą, vorą, seną spintą, palovį. Šiais steriliais laikais vaikams kalbėti apie dalykus, kurių jie bijo, tikrai šiek tiek pavojinga. Ar tekstai kuria įtampą, šiurpumą? Taip. Siaubo poetika kūniška, tamsi, grėsminga. Tačiau kartu tekstai tarsi neutralizuoja aprašomus baubus, juos šaržuoja, atskleidžia baimės nepagrįstumą – iš gąsdinančios spintos išlenda tik kandis, arba visa situacija tiesiog perdėtai šiurpi. Skaitant šiuos tekstus, šalia vaiko, jeigu jis jautresnis, labai reikėtų suaugusio žmogaus, kuris su vaiku juos aptartų, pakomentuotų. Apskritai, to suaugusio šalia vaiko visada reikia.

Trečiajame skyrelyje (nebe „skyriukas“, autorė meistriškai žaidžia kalba visuose lygmenyse) sudėti virtuvės poezijos tekstai – čia ir lauro lapai, ir kočėlai, ir blyneliai. Čia daugiausia atskleidžiama kasdienybės poetikos, ji rupiausia. Kitaip tariant, autorė rašo apie viską, kas vaikui rūpi, aktualu, jį supa. O virtuvės vaikams rūpi nuo mažumės…

Visuose tekstuose negali nepastebėti poetės kūniško detalumo, kurį puikiai atskleidžia tekstas „Kuo kvepia mamos“ (p. 24). Autorė nevartoja nė vieno klišinio mamos apibūdinimo, nekalba to, kas jau tūkstančius kartų buvo pasakyta apie mamas. Nei žibučių, nei mamos rankų švelnumo čia nerasime. Bet sutiksime tai, kas mus išties nuskraidins į vaikystę – virtinių ir vilnonių megztinių kvapą, lūpų dažus, mėtas, pamestus raktus ir rūpestį, kur bebūtum.

D. Čepauskaitės tekstai, man atrodo, patiriami visu kūnu – ir uosle, ir regint, ir klausant, ir lytint, ir ragaujant. Juk būtent tokia kūniška pasaulio patirtis artimiausia ir vaikams. Patiriant visapusiškai. Vaiko pasaulis tekstuose jaučiamas taip subtiliai ir meistriškai – į jį įsijaučiama ar atsimenama?

Knygos „Baisiai gražūs eilėraščiai“ puslapiai.

Negalima nepastebėti, kaip talentingai ir meistriškai autorė valdo kalbą, žodį, raidę. Tekstas, kurį norėtųsi pacituoti ir kuris dėmesį atkreipė dėl vaikų neretai sunkiai ištariamo garso „s“: „Sukasi sniego malūnas įkaitęs,/ šoka ir juokiasi sniego mergaitės,/ sniego žirniukai ir sniego kruopelės,/ sniego berniukai ir baltosios pelės“ („Trumpai apie sniegą“, p. 21).

Baigti šią apžvalgą norėtųsi anksčiau cituoto eilėraščio „Auksinė skruzdėlė“ pabaigos eilutėmis: „Bet argi tai gyvenimas, brolau,/ kai niekas tau širdies nepakutena?“. Argi gyvenimas, broliai ir seserys, išties? (p. 5). ir išties – argi? Gal visgi paskaitom, kad pakutentų ir mūsų vaikus, mokinius, anūkus?

Adelės Jasiūnaitės (9 metai) komentaras: „Knyga gera. Vaikams tikrai patiktų. Ir man patiko. Eilėraščiai tikrai gražūs ir įdomūs – apie gyvenimą, metus, mėnesius, apie viską. Knyga skirta turbūt pradinukams. Autorė rašo linksmai. Baisieji eilėraščiai visai nebaisūs“.

Teksto autorė yra tinklaraščio „Žuvys ir liežuvis“ autorė (https://zuvysirliezuvis.blog/).