Birželio 9 d. minime šv. Efraimą (306-373), Bažnyčios mokytoją.

Efraimas gimė Nisibyje, romėnų okupuotoje Mesopotamijoje, tikriausiai pagonių šeimoje. Buvo išvarytas iš namų, kai dar būdamas vaiku atsivertė į krikščionybę.

Nuo 18 metų tarnavo šv. Jokūbui, Nisibio vyskupui, padėjo Nikėjos Bažnyčios Susirinkime (325 m.), vadovavo katechetinei mokyklai, kuri vėliau, 363 m., buvo atiduota persams. Tada Efraimas apsigyveno urve netoli Edesos. Jis iš čia dažnai pamokslaudavo vietiniams krikščionims, nors turėjo tik diakono šventimus. Kad sumažintų gnostikų pasisekimą, kurie savo ereziją platino populiariomis dainomis, Efraimas parašė poemų ir pritaikė joms gnostikų melodijas. Jo dainas atlikdavo moterų chorai. Ypač įspūdingas buvo himnas Marijai.

370 m. Efraimas Cezarėjoje aplankė šv. Bazilijų, po to sugrįžo ir 372 m. bado metu iki visiško išsekimo dalino vargšams maistą ir pinigus bei organizavo pagalbą ligoniams. Jis daug rašė sirų kalba. Efraimo dogmatiniai ir dvasiniai komentarai, himnai ir poemos buvo išversti į graikų, lotynų bei armėnų kalbas. Jis mirė Edesoje, Mesopotamijoje. Efraimą labai vertino šv. Bazilijus ir Jeronimas. Rytų Bažnyčia jį pavadino „Šventosios Dvasios arfa“.

Popiežius Benediktas XV 1920 m. jį paskelbė visuotinės Bažnyčios mokytoju.

„Šventųjų gyvenimai“