pixabay.com nuotrauka

Lietuvių kalba išleista vos keletas arabų rašytojų knygų, kurios toli gražu neatspindi arabų literatūrų įvairovės. Čia pristatome dešimt šiuolaikinių autorių, kuriuos verta žinoti ir skaityti. 

Pirma teksto dalis.

***

Praėjus keletui mėnesių po pirmosios jo novelės „Vyrai saulėje“ pasirodymo, vienas svarbiausių moderniųjų laikų Palestinos rašytojų Gasanas Kanafanis (غسان كنفاني / Ghassan Kanafani, 1936–1972) laiške draugui paaiškino savo padėties sudėtingumą: „Šiuo metu draugai mane užpulė patarimais negaišti laiko žurnalistikoje, nes, kaip jie tikina, ji sugadins mano gebėjimą rašyti grožinę literatūrą. Jei atvirai, nesuprantu tokios logikos. Tai ta pati logika, kuria buvo persmelkti patarimai vidurinėje mokykloje: „Nekreipk dėmesio į politiką, susikoncentruok pamokoms“ bei vėliau, gyvenant Kuveite: „Mesk rašymą ir pasirūpink savo sveikata!“ Tačiau ar išties visad reikėjo rinktis tarp politikos ir mokyklos, rašymo ir sveikatos, kad dabar turėčiau rinktis tarp žurnalistikos ir literatūros? Aš turiu ką pasakyti. Kartais galiu tai perteikti pirmajame laikraščio puslapyje, kartais – redaktoriaus žodyje… O kartais tai, ką noriu pasakyti, galiu pasakyti tik novelėje. Tas pasirinkimas, apie kurį jie kalba, man primena arabų kalbos mokytoją, kuris mokslo metų pradžioje mokiniams užduoda parašyti rašinėlį savo mėgstamiausia tema „Kur tau labiau patinka gyventi, mieste ar kaime?“, kai dauguma jo mokinių gyvena tremtyje.“   

G. Kanafanis pats gyveno tremtyje – jam tebuvo dvylika, kai su šeima buvo priverstas palikti gimtąjį pajūrio miestą Aką – 1948 m. Į Palestinos žemes įsiveržė Izraelis. Tremtis – ir tremtinių teisė grįžti į tėvynę – yra pagrindinis rašytojo gyvenimą valdęs motyvas. Rašytojo, kuris laikomas vienu Palestinos moderniosios grožinės literatūros pradininkų, įtvirtinusiu ir išgryninusiu novelės ir apsakymo žanrą; rašytojo, kurio idėjos ir kūrybinė galia įvairiomis formomis ataidi ir yra atkartojama iki šiandien – ir literatūroje, ir politikoje, ir teatre.

Damasko universitete studijavęs literatūrą, vėliau G. Kanafanis Kuveite dirbo mokytoju, o paskutinius kelerius savo gyvenimo metus praleido Beirute, kur rašė politinei ir kultūrinei spaudai, redagavo laikraščius „Laisvė“, „Šviesos“, „Tikslas“. G. Kanafanio politines pozicijas išreiškė jo darbas su Palestinos išlaisvinimo frontu, kairiųjų pažiūrų politine organizacija. Kaip jis suderino abu savo vaidmenis – rezistencijoje ir literatūroje? „Politiniame darbe ginu organizaciją, kuriai priklausau, – radijo interviu yra sakęs G. Kanafanis. – O savo apsakymuose jų veikėjams suteikiu laisvę savo pozicijas išreikšti be jokių išlygų.“

Iš beveik dviejų dešimčių G. Kanafanio knygų novelė „Vyrai saulėje“ yra viena žymiausių, laikoma moderniosios ne tik Palestinos, bet ir visų arabų kraštų novelės pradininke. Tai – alegorinė trijų iš tėvynės ištremtų žmonių, ieškančių pragyvenimo kitur, istorija, papasakota tiesia, tačiau simbolizmo bei inovatyvių literatūrinių formų kupina kalba. Apsakymas „Sugrįžimas į Haifą“ – apie dviejų tremtinių grįžimą į savo buvusius namus, kuriuose dabar jau gyvena kiti – taip pat sulaukė didžiulio rezonanso ir įvairiose šalyse tapo pagrindu teatro spektakliams. G. Kanafanio kūriniai išversti į daugiau nei penkiolika kalbų.

Palestinos literatūros legendai G. Kanafaniui buvo trisdešimt šešeri, kai jis, kaip ir kiekvieną rytą, užvedė savo nediduką „Austin 1100“ netoli savo namų Beirute. Po automobiliu sprogusi trijų kilogramų bomba – Izraelio slaptosios tarnybos „Mossad“ darbas – nužudė ne tik rašytoją, bet ir kartu buvusią septyniolikmetę jo dukterėčią. Rašytojui šiemet balandį būtų sukakę aštuoniasdešimt dveji.

***

„Rašytoją suprantu kaip istorijų pasakotoją – viešojoje erdvėje, tarp dviejų žmonių arba kaip „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“, – sako Beirute gyvenantis Elijas Chūris (إلياس خوري / Elias Khoury, g. 1948). – Rašytojas yra tik priemonė, tarpininkas tarp tiesioginės gyvenimo patirties ir to, kas įsivaizduojama, tarp atminties ir ateities, tarp rašytinės ir žodinės kalbos, tarp pačios kalbos galimybių. Rašytojas visad ieško žinių, naujų patirčių ir būdų joms papasakoti.“

Svarbus Libano kultūrinio, intelektualinio ir literatūrinio pasaulio dalyvis, romanų ir apsakymų autorius, žurnalistas, literatūros kritikas dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje pradėjo ryškėti kaip aktyvus, aiškią nuovoką turintis kritikas, literatūroje atrandantis savitą rašymo stilių. Pirmąjį savo grožinės literatūros kūrinį „Mažas kalnas“ E. Chūris parašė pačioje Libano pilietinio karo pradžioje, 1975–1976 m. Apie tai rašytojas yra sakęs: „Rašymas man labai svarbus, nes suteikė galimybę apgalvoti ir suprasti, kas vyksta. Tas vaizduotės lygmuo – visos grožinės literatūros sudėtinė dalis – man leido sukurti tam tikrą atstumą nuo politinių veiksmų ir juos kritikuoti.“ Ar čia yra erdvės atminčiai, ypač – skaudžios, tragiškos patirties, kuri taip ir liko tinkamai neaptarta, nesuprasta, su kuria dar neatrasta dvasios ramybė, kuri leistų išsilaisvinti ir judėti į priekį? „Literatūra gali suteikti erdvę mąstymams, apgalvojimams, tačiau surinkti atsiminimus ar praeitį nėra jos darbas, – sako rašytojas. – Literatūra gali tik klausti ir tirti, kaip viskas vyksta ir kaip tai suprantame.“

Žymiausias E. Chūrio darbas yra romanas „Saulės vartai“, kuriame pasakojama apie Palestinos praradimą. Remiantis šia knyga buvo sukurtas vaidybinis filmas. Gimęs ir užaugęs tradicinėje krikščioniškoje šeimoje, Palestinos kovą rašytojas pasirinko labai sąmoningai ir lieka jai ištikimas. Būtent dėl „Saulės vartų“ daugelis jį laiko palestiniečiu. „Medžiagą šiam romanui rinkau labai ilgai, – sako jis. – Ėjau į tremtinių gyvenvietes ir prašiau žmonių papasakoti man savo istorijas. Tai buvo kelionė, bet ne tik iš vieno krašto į kitą: keliauji taip pat per žmones, per jų tau pasakojamas istorijas. Tai tarsi įsimylėjimas: kai myli, tam žmogui pasakoji savo istorijas, ir jis tau pasakoja savąsias. Tam tikra prasme taip gyveni mylimo kito žmogaus gyvenimą. Su rašymu yra taip pat. Rašymas – tai tarsi įsimylėjimas. Labai asmeniška patirtis.“

Kitose jo knygose aprašomas pilietinis karas, kuriame E. Chūris pats užaugo ir dalyvavo. Tie penkiolika metų libaniečių literatūroje daug ką pakeitė ir tapo vienu pagrindinių jos elementų – nuolatos dėmesio centre, niekada nelikę vien praeityje. Ar manote, kad grožinė literatūra gali rašyti istoriją? „Kai manęs klausė apie „Saulės vartus“, sakiau, kad laimėtojai rašo istoriją, o nugalėtieji – istorijas, – sako E. Chūris. – Tačiau iš tiesų manau, kad grožinė literatūra gali tik užpildyti spragas. Ji negali pakeisti istorijos rašymo, galų gale, tai ne jos vaidmuo. Juk nerašome literatūros tam, kad tik užpildytume spragas. Literatūra – tai menas, o kai menas verčiamas pildyti spragas, tai jau nebe menas. Menas mums visad atskleidžia tai, ko negali atskleisti mokslas. Mene visa laiko koncepcija yra kitokia.“

E. Chūrio kūryba – tarsi gilus tinklas. Kaip vyksta tokios literatūros kūrybinis procesas? „Savo romane „Nepažįstamųjų karalystė“ labai aiškiai parodau, kaip rašau. Knygoje yra epizodas, kuriame pasakotojas kalbasi su tėvu. Šis sako sūnui, kad tai, kuo jis užsiima, – eina ir prašo žmonių papasakoti jam istorijų, kurias užsirašo, – nėra literatūra; kad literatūra yra Džibrano Chalilio Džibrano darbai, – sako E. Chūris. – Tačiau aš manau, kad tai yra literatūra. Žinoma, romano neparašysi tik sudėjęs istorijas, kurias tau papasakojo kiti, – taip rašomi tik straipsniai spaudoje. Grožinei literatūrai reikia kažko kito. Jai reikia vaizduotės.“

***

„Taigi, kaip iš Trečiojo pasaulio kilęs žmogus randa vidinės ramybės rašyti istorijas? Dėkui Dievui, menas yra dosnus ir kupinas užuojautos. Menas gyvena su laimės pilnais, bet kartu neapleidžia ir nelaimingųjų. Abiem jis siūlo patogią formą išreikšti tai, kas kaupiasi širdyje“, – savo Nobelio paskaitos viduryje sakė Egipto literatūros grandas Nagibas Machfūzas (نجيب محفوظ  / Naquib Mahfouz, 1911–2006). Vienas žymiausių Egipto rašytojų buvo pirmasis arabų kilmės kūrėjas, kuriam įteikta Nobelio literatūros premija (1988). Apie save rašytojas yra pasakęs: „Mano meilė skirta skersgatvių žmonėms – ne tik senųjų Kairo skersgatvių, bet viso pasaulio skersgatvių žmonėms.“

Jo darbus ir įnašą ne tik į Egipto, bet ir į visų arabiškai rašančių kraštų literatūrinę kūrybą įvardija ir kolegos. „Arabų literatūrai Machfūzas turėjo itin didelės įtakos. Ilgą laiką jis buvo didingiausias gyvas mūsų rašytojas, – sakė Egipto rašytoja Ahdaf Soueif. – Machfūzas buvo arabų kalbos novatorius. Jis įkūnijo visą arabiško romano vystymąsi nuo istorinių apsakymų ir realizmo iki eksperimentinės literatūros ir kitų.“ Marokietis Taharas Ben Dželunas apie rašytoją sakė: „Be Machfūzo negali suprasti Egipto. Be jo knygų veikėjų, su kuriais kiekvienas skaitytojas – arabas ar ne – gali susitapatinti.“ Palestinos intelektualas, rašytojas, kritinių orientalizmo studijų pradininkas prof. Edvardas Saidas apie N. Machfūzo darbus kalbėjo: „Rezultatas toks, kad baigęs skaityti vieną iš Machfūzo kūrinių paradoksaliai kartu sielvartauji dėl to, kas nutiko jo veikėjams ilgame jų krytyje žemyn, bei jauti vos išreiškiamą viltį, kad grįžęs į pasakojimo pradžią kaip nors sugebėsi atgaivinti tą gryną šių žmonių jėgą.“

N. Machfūzas gimė senajame Kairo rajone Gamalijoje, septynių vaikų šeimoje buvo jauniausias. Jam buvo devyneri ar dešimt, kai šeima persikraustė į naują Kairo priemiestį Abasiją, tačiau Gamalija išliko labai svarbi ankstyvuosiuose rašytojo darbuose, ypač romanuose „Midako alėja“ ir šlovę jam atnešusioje „Kairo trilogijoje“.

Rašyti N. Machfūzas pradėjo anksti; pradinėje mokykloje mėgo istorinius bei nuotykių romanus, detektyvus. Vėliau susidomėjo grožinės literatūros inovatorių Tahos Huseino, Ibrahimo al-Mazinio darbais, jie tapo jam apsakymų pavyzdžiais. Universitete jis studijavo filosofiją, dirbo įvairiuose valstybiniuose postuose: Kairo universitete, Religinių reikalų ministerijoje. 1945 m. pasiprašė perkeliamas į netoli jo gimtosios Gamalijos esančią Gurio biblioteką, kur kuravo paskolų be palūkanų programą neturtingai gyvenantiems miestiečiams. Čia rašytojas rado keliagubą prasmę: ne tik užsiėmė realios naudos atnešančia veikla, bet ir galėjo netrukdomas stebėti ir tyrinėti tikrąjį rajono gyvenimą bei skaityti įvairią literatūrą, pavyzdžiui, Šekspyro, Tolstojaus, Ibseno kūrinius. Po kelerių metų N. Machfūzas pradėjo daugiau laiko skirti kinui: dirbo filmų cenzūros departamente, buvo paramos kinui institucijos direktoriumi, kino industrijos organizacijos patarėju, vėliau – kultūros ministerijos patarėju. Daugiau nei trisdešimt N. Machfūzo kūrinių tapo filmais, tačiau rašytojas neužsiėmė savo paties knygų ekranizacija, pasirinkęs dirbti prie kitų autorių kūrinių.

Iš gimtojo Egipto N. Machfūzas buvo išvykęs tik tris kartus gyvenime: keliavo į Jemeną, buvusią Jugoslaviją ir Angliją (operacijai).

Pirmasis N. Machfūzo romanas „Kufu išmintis“ buvo išleistas 1939 m., po jo ėjo dar trisdešimt penki romanai, penkiolika apsakymų rinkinių ir „Autobiografijos aidai“. Jo „Kairo trilogiją“ Arabų rašytojų sąjunga paskelbė geriausiu XX a. arabų literatūros kūriniu. 1994 m. rašytoją gatvėje užpuolęs religinis fanatikas įbedė peilį į jo kaklą, ir nuo to laiko N. Machfūzas rašyti tegalėjo po pusvalandį kasdien.

1996 m. leidykla „The American University in Cairo Press“, turinti išskirtines teises leisti N. Machfūzo kūrinius anglų kalba, įsteigė literatūrinį apdovanojimą – Nagibo Machfūzo literatūrinį medalį, skirtą moderniosios arabų grožinės literatūros puoselėjimui, ir įteikiamą kasmet per rašytojo gimtadienį, gruodžio 11 d. Laureatų darbai verčiami ir išleidžiami anglų kalba. „Šio rašytojus ir literatūrą pagerbiančio apdovanojimo paskelbimas – geriausias mano gimtadienio įvykis, – sakė N. Machfūzas. – Tikiuosi, kad jis padės atrasti naujus mūsų literatūros talentus ir pristatyti juos pasaulio skaitytojams.

***

Paklaustas, kodėl nerašo romanų, Zakarija Tameras (زكريا تامر / Zakaria Tamer, g. 1931) atsakė: „Tarsi kas klaustų kepėjo, kodėl jis nepardavinėja rožių!“

Zakarija yra trumpo – kartais net labai, labai trumpo – apsakymo meistras.

Damaske gimęs ir augęs rašytojas mokyklą metė būdamas trylikos – kad taptų kalviu. „Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mano išėjimas iš formalaus ugdymo sistemos būnant tokio jauno amžiaus turėjo neigiamų pasekmių, – sako jis. – Tačiau man buvo visiškai priešingai, nes prastos kokybės švietimas tik prikuria varginančių pančių.“ Z. Tameras sakosi buvęs žingeidus vaikas ir labai daug skaitęs, tačiau, pačiam pradėjus rašyti, trumpas apsakymas jam kėlęs siaubą: „Man jis regėjosi kaip dangoraižis, o aš – neišmanėlis statybininkas, vos sugebantis dėti vieną plytą ant kitos.“

Šiandien padėtis visai kitokia: rašytojas didžiuojasi savo pasirinktu žanru, kurį laiko pačia sunkiausia literatūrinės išraiškos forma. Jo apsakymuose gausu vaizduotės – tokios, kokia būna pasakose, taip pat pasitelkiamas poetiškumas, realizmas, sarkazmas. Z. Tameras pradėjo rašyti tada, kai arabų poezija linko link prozos; o jo proza linksta link poezijos.

Pirmasis Z. Tamero trumpų apsakymų rinkinys „Baltų žirgų žvengimas“ pasirodė 1960 m. Beirute. Leidyklai rankraštį pristatė literatūros kritikė iš Palestinos Salma Džajusi – tai jos dėka Z. Tamero kūryba išvydo dienos šviesą. Nuo to laiko Z. Tameras išleido vienuolika trumpų apsakymų rinkinių. Sirijoje redagavęs populiarų žurnalą vaikams „Osama“, jis taip pat rašo vaikiškus apsakymus. Tačiau šiuose rašytojas sau leidžia laimingas pabaigas, kitaip nei suaugusiems skirtoje kūryboje. Apie tai vertėjas Claytonas Clarkas rašo: „Mane intriguoja tai, kad žmogus, taip kliniškai aprašantis žmonijos žiaurumą, tiek daug savo kūrybinės energijos skiria vaikams.“ Vienas naujausių jo trumpų apsakymų rinkinių „Laužant kelius“ nagrinėja priespaudą: valstybės ir religinių institucijų vykdomą žmonių engimą, taip pat tarpžmogišką priespaudą, ypač – moterų atžvilgiu. Z. Tameras visada buvo tironijos priešininkas – tuo žymūs ir dauguma jo apsakymų. Kritikuoja jis ir visuomenės bei žmonijos kvailumą.

Z. Tameras tam tikru gyvenimo laikotarpiu buvo nepriklausomas žurnalistas ir keleto laikraščių redaktorius, taip pat vienas iš Arabų rašytojų sąjungos, įkurtos Sirijoje 1969 m., steigėjų. Dabar jis rašo ir esė, tačiau  trumpas apsakymas išlieka pagrindine jo raiškos forma. Ją naudoja ir prieš keletą metų sukurtoje savo feisbuko paskyroje, pavadintoje „Al-Mihmaz“ („Ašis“), kur nuolat publikuoja itin trumpus apsakymus, ypač susijusius su situacija jo gimtojoje Sirijoje. „Seniai supratau, kad pati realybė nuolat kinta. Šiemet Damasko gatvė vienokia, kitąmet ji bus jau kitokia, – sako rašytojas. – Todėl nusprendžiau, kad, meniniu požiūriu, geriau pristatyti turinį be fasado.“

Nors ir gerai įvaldęs trumpo apsakymo įnorius, Z. Tameras sako tebesijaučiantis kaip žemdirbys, ką tik pradėjęs dirbti pirmąjį savo žemės plotelį. Tačiau trumpas apsakymas, jo nuomone, yra pranašesnė pasakojimo forma nei romanas, nes ja galima tiksliau nusakyti esmę: „Man regis, trumpas apsakymas primena peilį, kuriuo prastas rašytojas lupa bulves, o geras rašytojas – nukauna tigrą.“

***

„Gimtinė neišvengiama: dykuma savo vaikų sielose užkasa paslaptingus ženklus, kurie, giliai miegodami, vieną dieną privalo pabusti. Ženklai, kuriuos manoji Didžioji Dykuma manyje užkasė, iš manęs padarė poetą ir tiesos šiame pasaulyje ieškotoją“, – sako Ibrahimas al-Konis (ابراهيم الكوني / Ibrahim al-Koni, g. 1948), Libijos Sacharoje užaugęs rašytojas, kelių dešimčių knygų autorius. Nepaisant visų jo klajonių, dykuma rašytojui išlieka pradinis atramos taškas. Jo kūryboje ji ir metaforinė, ir labai reali: „Konkrečiai kalbu apie šiaurės rytinį dykumos kraštą, kurį mes vadiname Hamada al-Hamra, Raudonuoju plokščiakalniu. Bendrąja prasme turiu omenyje tą neaprėpiamą tuštumą, kuri tęsiasi be galo iki pat horizonto, kur susitinka su amžinai giedru dangumi – jie abu ten vienodai nuogi. Kartu jie sudaro vieną nedalomą kūną, kurio intymaus apkabinimo paslapties aš vis dar ieškau.“

Rašytojas gimė Libijos mieste Gadames Sacharos klajoklių tuaregų šeimoje ir arabų kalbą pradėjo mokytis tik būdamas dvylikos (jo gimtoji kalba – tamašekų). Padirbėjęs keliuose Libijos laikraščiuose, išvažiavo į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą studijuoti lyginamosios literatūros – sako, iš meilės Fiodoro Dostojevskio ir kitų Rusijos rašytojų kūrybai. Vėliau devyneriems metams išsikraustė į Varšuvą, kur redagavo periodinį leidinį „Sadaka“, spausdinantį vertimus iš arabų kalbos. Nuo 1993 m. gyvena Šveicarijoje. Ar galima kalnuose rašyti knygas apie dykumą? „Jeigu mano misija būtų kalbėti apie dykumą kaip dykumą, šia tema negalėčiau parašyti nė vienos raidės, – sako rašytojas. – Iš savo rojaus buvau išvytas dar visai vaikas, pamenat? Ir net jei būčiau pranašas, nebūčiau sugebėjęs parašyti kelių dešimčių knygų apie dykumą vien iš atminties. Tad tam, kad ši mano mylimoji būtų visad šalia, turėjau kreiptis į kitokią atmintį – tą, kurią sufiai, islamo mistikai, vadina „vidine atmintimi“, o psichologai – „pasąmone“. Dėl šios priežasties mano širdyje esanti dykuma yra ne ta pati dykuma, kuri plyti už mano širdies ribų.“

Jo kūryboje dykuma yra teritorija, kurioje rašytojas nagrinėja fundamentalias žmogaus ir gamtos gyvenimo – laikino ir dvasinio – temas. Romanas „Animistai“ laikomas vienu geriausių I. Al-Konio darbų. Tai pasakojimas apie į šiaurę ir pietus skriejančius Sacharos vėjus – kovas tarp žmonių ir demonų, monoteistinių religijų ir pagonybės, klajoklių ir sėslių miestiečių, tarp gyvenimo ir mirties, dvasines ir egzistencines žmonijos kovas. Daugiau poezija nei proza, I. Al-Konio kūryba pilna priešislamiškos pagoniškos kosmologijos, klasikinio sufizmo, jo gimtosios tamašekų  kalbos žodžių, simbolių, užslėptų reikšmių. Rašytojo darbai apsėsti klajoklių gyvenimu ir dykumos peizažais, taip pat santykiais tarp sėslių ir klajojančių žmonių. „O iš tiesų, – teigia rašytojas, – dykuma nėra tik dykuma. Tai – žmogaus egzistencijos simbolis.“

Vienas svarbiausių grožinės literatūros apie dykumą bruožų yra laikas – mitinis, metafizinis. „Ten, kur nėra jokių santykių – tokių, kurie sukuria konfliktus mieste, – ir kur neatsiranda sąlygų vietos erdvei, natūralu, kad laikas taip pat išnyksta, – aiškina I. Al-Konis. – Tad laikas dykumoje nėra laikas tradicine prasme. Dykumoje laikas stovi vietoje, jis amžinas, be jokių bruožų. Jis nieko nežada. Praeitis, dabartis ir ateitis vyksta tuo pačiu metu.“

Dykumą rašytojas vadina nepaliestu lobiu ir sako, kad įprastinis mąstymas, esą dykuma yra tuštuma, yra neteisingas: „Realybėje dykuma turi viską. Ją atrasti, stoti su ja akis į akį yra didžiulis iššūkis tiems, kurie nori perprasti jos pasaulį. Kodėl? Nes dykuma reiškia laisvę – tą laisvę, apie kurią kalbėjo Kantas, gamtai prieštaraujančią laisvę. Esame įpratę manyti, kad mes, žmonės, gamtoje užimame labai svarbią vietą. Tačiau dykumoje – ne. Dykumoje esi atskirtas nuo gamtos, esi laisvės akivaizdoje. O kas yra laisvė? Mirtis. Dykumoje mirtis labai arti. Dykumoje žvelgiame mirčiai tiesiai į akis, ir tai yra stebuklas. Dykuma yra vienintelė vieta, kurioje galime aplankyti mirtį ir saugiai grįžti namo. Dykuma – tai didžiulė iki šiol neatrasta išmintis; šią prarastą dimensiją aš ir stengiuosi analizuoti. Visad sakau, kad dykuma – tai prarasta dimensija. Prarastas rojus.“

Pats nebūdamas „arabas“ (tuaregai – berberų etninė grupė), I. al-Konis už savo kūrybą – rašo jis tik arabiškai – yra apdovanotas įvairiomis premijomis visame arabiškai kalbančiame regione, nuo Persijos įlankos iki Atlanto vandenyno. Ir nors didžioji dalis arabų rašytojų dažnai pirmiausia laikomi savo tautos atstovais, I. al-Konis peržengia šias dirbtines (ir neamžinas) sienas, kurių pirminė funkcija yra skaldyti žmones. Ironija, žinoma, ta, kad rašytojo gimtoji kalba yra tamašekų, ne arabų, ir kad jis daugiausia rašo apie tuaregus, ne arabus. Tačiau I. al-Konio kūryboje gyvenimo prasmė visada susijusi su kova. Paradoksalu, tačiau jis užsimena, kad tik čia, šiurkščiausiuose dykumos kampeliuose, gyvybė apsireiškia pilniausiai.