Denys Argyriou/Unsplash.com nuotr.

Kokios mintys sukasi nusižudyti apsisprendusio žmogaus galvoje? Ar kas nors gali priversti jį persigalvoti? Emocinę paramą teikiančios „Vilties linijos“ psichologai ir savanoriai kas šeštą kartą pakėlę ragelį išgirsta „ketinu nusižudyti“. Kaip jie kalbasi su tokiu žmogumi? Ir ko reikėtų, kad pagaliau sumažintume ranką prieš save keliančių žmonių skaičių?

„Vilties linijos“ koordinatorė psichologė Sandra Anuškevičienė sako, jog 2017-aisiais metais apie 15 proc. skambinančiųjų buvo priskirti aukštesnės ar žemesnės savižudybės rizikos grupei. Ne visi skambinantys atvirai prisipažįsta, kad galvoja apie savižudybę, tačiau linijos darbuotojai išgirdę raktinius žodžius – „nebėra vilties gyventi“, „geriau, kad manęs nebūtų“, „nieko nebenoriu“ ir pan., be užuolankų klausia: „Ar turite minčių apie savižudybę?“. Dažnai tai sumažina tvyrančią įtampą.

Kada pokalbiui apie jausmus nebelieka laiko

Tais atvejais, kai skambinantysis yra atlikęs veiksmus, kad nusižudytų (išgėręs vaistų, stovi ant tilto, balkono atbrailos ir panašiai) pokalbis jau sukasi ne apie jausmus, bet visais būdais stengiamės, kad žmogumi būtų pasirūpinta ir gautų reikiamą pagalbą.

„Siekiame, kad atvyktų medikai, gaisrinė ar kitos tarnybos“, – sako S. Anuškevičienė. Linijos darbuotojai skatina žmogų išsikviesti pagalbą. Jei žmogus jau nepajėgus tai padaryti, bandoma išsiaiškinti adresą ir apie tai informuoti reikiamas tarnybas. S. Anuškevičienė sako, kad su šiomis tarnybomis linija glaudžiai bendradarbiauja.

Jei skambinantysis dar nėra ėmęsis savižudiškų veiksmų, o tik svarsto apie tai, linijos savanoriai ir darbuotojai neįtikinėja: „Tu tik nesižudyk“. Jie verčiau mėgina kartu su pašnekovu išsiaiškinti priežastį, kuri stumia savižudybės link, pasikalbėti atvirai apie tai, ką pašnekovas jaučia šiuo metu, kas su juo dedasi.

„Dažniausiai žmonės nenori numirti. Savižudybe jie siekia nutraukti dvasinę kančią, kurią išgyvena. Po pokalbio apie įvykius ir jausmus žmogus nurimsta, sumažėja dvasinė kančia ir žmogui kyla idėjos, kaip būtų galima situaciją spręsti, o ne nuo jos pabėgti. Įsižiebus vilčiai, kad situacija gali kisti, atsiranda noras gyventi. Tiesa, mes praktiškai niekuomet nesužinome, kas nutiko nutrūkus pokalbiui, tačiau tikime, kad bent jau tą dieną žmogus yra išgelbėtas“, – sako S. Anuškevičienė.

Matthew Ansley/Unsplash.com nuotr.

Greitoji pagalba – kai iki psichologo kabineto keliasdešimt dienų arba keliasdešimt kilometrų

Psichologė priduria, jog jei žmogaus sunkumai neapleidžia kelerius metus, jei jis jau kartą ar kelis bandė žudytis, vien pokalbio telefonu tikrai neužteks – reikalingos konsultacijos su psichikos sveikatos specialistais, kurie įvertinę emocinę būseną paskirs tolimesnį gydymo planą – konsultacijas, medikamentus, o galbūt net stacionaro paslaugas.

„Vilties linijos“ darbuotojai neturi galimybės patikrinti iš kokio regiono ar miesto žmogus skambina. Tačiau statistika rodo, kad kaimo vietovėse nusižudo daugiau asmenų.

„Būna, kad žmogus įvardina gyvenvietę arba iš kalbos suprantame, kad jis – iš mažesnio miestelio. Ir girdime nuogąstavimus apie sudėtingą situaciją dėl psichikos sveikatos specialisto paslaugų gavimo. Manau, opi problema mažesniuose miesteliuose – psichologinės pagalbos prieinamumas. Žmonės 20 kilometrų spinduliu neturi psichologo, pas kurį galėtų nuvykti. Todėl kreipiasi į mus. Nenoriu teigti, kad „Vilties linija“ gali pakeisti psichologą ar psichoterapeutą – tačiau pokalbis su linijos konsultantu vis tiek yra geriau, negu nieko. Esame tokia greitoji pagalba – čia ir dabar, kai žmogus tiesiog nebeturi vidinių resursų išlaukti ryto ar sulaukti savo vizito pas psichologą“, – sako S. Anuškevičienė.

Kartais žmogus rimtai neketina žudytis, tačiau jam kyla tokių minčių – ir jis apie tai nori pasikalbėti. Tokiais atvejais atviras pokalbis nuramina, leidžia kiek iš šono pasižiūrėti į savo problemas ir neretai vieno ar kelių skambučių užtenka, kad žmogus pasijustų ramiau.

Ar tokiomis sunkiomis temomis kaip savižudybė lengviau kalbėti telefonu? Ar psichologams telefonu lengviau atsiveriama?

„Kai skambinantis išgirsta, kad kitame laido gale esantis žmogus priima tai kaip natūralų dalyką: kad visiems gali kilti minčių apie savižudybę, kad tai nėra kažkas baisaus, lengviau apsisprendžia eiti ir su kitais apie tai pasikalbėti. Mes kartais net pajuokaujame, kad skambutis į „Vilties liniją“ yra tarsi pirmosios psichologo konsultacijos repeticija“, – sako S. Anuškevičienė.

Kaip linijos privalumus pritaikyti gyvoms psichologų konsultacijoms?

Baigdama pokalbį S. Anuškevičienė viliasi, jog bus supaprastinta patekimo pas psichologus tvarka – kalbėdama su krizę išgyvenančiais pašnekovais ji dažnai girdi, kad tai yra ilgas ir varginantis procesas. Visų pirma, reikia apsilankyti pas šeimos gydytoją, gauti siuntimą, tuomet laukti savo eilės pas psichologą ar psichiatrą.

„Tai ne tik ištįsta laike, tačiau daugeliui specialistų turi papasakoti apie savo problemą, kol galiausiai gauni reikiamą pagalbą. Norėtųsi, kad žmogus ją galėtų gauti greičiau ir paprasčiau – netgi anonimiškai. Kodėl tai svarbu? Žmonės priešinasi, kai reikia atskleisti savo visus duomenis, jie bijo prarasti galimybę vairuoti, prarasti darbą, būti įtraukti į kokius nors sąrašus. Žmogus galėtų gauti bent kelias konsultacijas anoniminės pagalbos – nekamantinėjamas apie asmens kodą, adresą... Jei tai padėtų išgelbėti nors vieną gyvybę, tai laikyčiau dideliu pasiekimu“, – svarstė S. Anuškevičienė.

Emocinė parama

„Vilties linijos“ informacija