Chutersnap/Unsplash.com nuotr.

XFM radijo stoties laidoje „Horizontai“ viešėjo Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus bibliotekininkė – Vilija Tumosaitė, kuri šioje srityje darbuojasi jau daugiau nei 30 metų. Pašnekovė laidoje dalinosi savo profesinio kelio patirtimi ir skatino visus lietuvius mylėti bei skaityti knygas. 

Meilė knygai žmogui duoda be galo daug

V. Tumosaitei ieškant savo profesinio pašaukimo, ilgai blaškytis nereikėjo. Jau nuo 6 metų pradėjusi skaityti, ji iškarto pamilo knygas. Meilė knygoms ir nulėmė, kad kaunietė pasirinko bibliotekininkės profesiją. Vis dėlto svarstymų buvo:„Buvo toks dvejonių kelias, kada baigiau vidurinę mokyklą, kai galvojau apie mediko profesiją. Man visada patiko tai, ką aš galiu duoti kitam iš savo vidinio pasaulio.“

V. Tumosaitė, anksti pradėjusi skaityti knygas, dažnai lankėsi kaimo bibliotekoje ir skaitė viską, ką rasdavo grožinės literatūros skyriuje. Laidos pašnekovė pagrindiniais faktoriais, kurie įkvėpė meilę knygoms, įvardija močiutę ir Suvalkijos istoriją. Bibliotekininkė laidoje atskleidė, kad ją daugiausiai skatino skaityti močiutė, o tikra meilė lietuviškai spaudai dar labiau įsiliepsnojo sužinojus, kad močiutės tėvas buvo knygnešys lietuviškos spaudos draudimo metais (1864-1904).

„Meilė knygai buvo perduodama meilė knygai iš artimų žmonių, tai yra iš pačių artimiausių. Pirmenybę atiduočiau močiutei – mamos mamai. Jos tėvas buvo knygnešys. O kaip žinome Suvalkija eina lygiagrečiai su Karaliaučium. Ir tuo metu, kada buvo spaudos draudimas, carinės okupacijos draudimo metais, Suvalkija suvokė švietimo svarbą, nes be jo tauta neturi ateities. Mes galime turėti geriausias technologijas, tačiau jeigu nebus meilės knygai, kuri mano manymu duoda be galo daug žmogui, tai šiuo atveju nelabai ką daug pasieksim“.

1980-1982 metais V. Tumosaitė studijavo tuometinio Kapsuko kultūros ir meno mokykloje, kurioje įgijo bibliotekininkės specialybę. Po studijų pagal paskyrimą pradėjo dirbti Kauno Medicinos instituto bibliotekoje. Vėliau, perėjo į Kauno „Versmės“ biblioteką, kur pradirbo 28 metus. V. Tumosaitės nuomone, ji yra bibliotekininkė iš pašaukimo:

„Žinot, taip niekada ir nesusimąsčiau... Turbūt, kad tai yra pašaukimas. Nes aš bibliotekininkystės srityje esu jau 36 metai“.

„Tik neduokit kas pigu“

V. Tumosaitė atkreipia dėmesį, kad dabartiniais laikais egzistuoja labai didelis knygų pasirinkimas. Todėl patiems žmonėms gali būti sunku pasirinkti kurias knygas skaityti, o kurias ne. Tačiau kaunietės nuomone, patyręs bibliotekininkas turi gebėti pasiūlyti būtent tokią knygą, kuri žmogui patiktų. Taip pat, laidos pašnekovė priduria, kad esant tokiam dideliam knygų kiekiui, žmogui praktiškai neįmanoma nuolat pirkti visų patinkančių knygų:

„Skaitytojų kiekvienais metais ateina vis daugiau. Galbūt suveikia ir žodinė artimųjų informacija: „Nueik, žinai, ten tikrai yra. O kam tau pirkti?“ Nereiškia, kad nepirkti. Daugelis pirmą kartą atėję pasako: „O, jetau, kaip brangu ir panašiai“. Sakau: „Kad ir Jūs turėtumėte lėšų finansinių, bet Jūs nesupirksite visų knygų. Tam yra bibliotekos“ “.

V. Tumosaitė negailėdama Lietuvos skaitytojams pagyrų teigia, kad jos vertinimu Lietuviai vis dažniau renkasi gilesnio meninio lygio knygas:

„Tų, kurie prašo pagal naujus sąrašus, ar kas šiuo metu naujo yra pasirodę rinkoje, yra gal 20 procentų. Visi kiti ateina su prašymu: „Tik neduokit, kas pigu. Norėčiau, kas tikrai gera ir verta paskaityti.“

„Be gero pamato nieko gero nebus“

V. Tumosaitė, paklausta apie motyvaciją dirbti bibliotekininko darbą, pastebi, kad pinigai ir materialinė gerovė jai nėra svarbiausias rodiklis. Jai svarbiausia teigiamas knygos poveikis skaitytojui. Taip pat bibliotekininkė priduria, kad jaunas žmogus, rinkdamasis bibliotekininko profesiją, dažniausiai žino ir jau būna apsisprendęs, kad renkasi vieną iš mažiausiai apmokamų specialybių.

„Paprastai į šitą sferą, jeigu ir ateina jauni žmonės dirbti, jie daugiau mažiau žino, kas jų laukia, kas bus. Jie žino, kad jie tikrai didelio atlygio negaus ir tai jų apsisprendimas. Iš praktinės pusės kalbant, atėję jauni žmonės, tikrai suvokę, kad tai yra jų duona, nežiūri, kad tai yra mažai apmokama. Jie dirba darbą, dirba nuoširdžiai, atiduoda visas savo jėgas ir žinias, ir pasilieka pas mus“.

Kaunietės teigimu, šiandieną bibliotekininko profesijos studijų jau nebėra. Ši profesija dabar yra integruota į kitas programas.

„Mes buvome ruošiami kaip bibliotekininkai. Dabar šita specialybė tapo kiek kitokia. Net bibliotekininko žodžio nebeliko. Bibliotekininkystės ir bibliografijos specialistai jau neberuošiami. Aš nežinau, gal taip ir reikia, bet mes kaip senieji bibliotekininkai matom ir spragų, kad to dar reikėjo neišmesti ruošiant mus pakeičiančią kartą.Tai yra pamatas. Jūs galite pastatyti modernų namą, bet be gero pamato nieko iš to gero nebus“.

V. Tumosaitė pastebi, kad šių dienų bibliotekos yra modernios. Bibliotekose yra bendradarbiaujama su šeimomis ir mokyklomis. Bibliotekose skaitytojai gali naudotis ne tik knygomis, bet ir informacinėmis technologijomis. Tačiau laidos pašnekovė atkreipia dėmesį, kad lankytojai labiau vertina tikras knygas nei virtualias.

„Jau galiu pasakyti šimtu procentu, kad tie kurie ateina į biblioteką pasiimti popierinės knygos, turi ir elektroninę knygą. Ir jie visi vieningai sako: „Man taip gerą rankoje turėti knygą“. Būtent tą popierinę knygą.“

Parengė Deividas Koncius