Sergey Fediv/Unsplash.com nuotr.

Jis visa daro nauja: Dangų ir Žemę ir visa, kas tau brangu/ John Eldredge. Iš anglų kalbos vertė Simonas Kiela. – Vilnius: VšĮ „Abigailė“, 2018

Knygų „Žavingoji“ ir „Laukinis širdyje“ autorius Johnas Eldredge’as kviečia atidžiau pažvelgti į stulbinamą Dievo pažadą atkurti Dangų ir Žemę. Dalinamės knygos ištrauka.

---

AR TIKRAI YRA UŽ VISKĄ STIPRESNĖ VILTIS?

Britų menininkė Lilias Trotter rašė: „Mūsų pasaulyje daugelio dalykų pradžia – juos pamatyti. Prieš mus – nuostabus, įmanomas gyvenimas“.

Tomis akimirkomis užlieja palaima. Tai bene brangiausi prisiminimai. Ir visgi, kas bešnabždėtų tuos viltingus žodžius, kai tik mėginame juos vėl išgirsti ir sulaikyti, atrodytų, lyg smėlis išbyra pro pirštus. Žinau, jog vien laukti, kad metai pasibaigtų, nėra sprendimas, nes niekas nežino, ką atneš kiti. „Rytojus pats pasirūpins savimi“, – kalbėjo daugiausiai užuojautos turėjęs žmogus.

IR KO LAUKIAME?

Vis žvilgčioju į telefoną, ar neatėjo naujų el. pašto ar SMS žinučių. Darau tai visą dieną.  Kiekvienas priminimas patraukia dėmesį. Taip vyksta jau kuris laikas. Juokinga, nes aš ne iš tų, kuriems patinka technologijos. Nenoriu emocine bambagysle prisirišti prie telefono. Iš kur ši kompulsija? Ko man trūksta? Lyg kažko ieškočiau. 

Ir toks aš ne vienas. Savo įrenginius žmonės tikrina po 110 kartų  per dieną, trečdalį paros kol nemiega. Iš kur ši manija? Žinau, gauname dopamino dozę kaskart, kai gauname žinutę, bet tai – kažkas daugiau. Manija tęsiasi mėnesių mėnesius. Man atrodo, jog pradedu suprasti: laukiu gerų naujienų. Viliuosi išgirsti, ieškau, trokštu gerų naujienų. Privalau žinoti, kad artinasi gera žinia. Reikia užtikrinimo, kad mūsų laukia šviesus rytojus, kad jo niekas neatims.

Jau rašiau apie pasaulį apimančią depresiją ir augantį savižudybių skaičių. Daugėja ir nerimo bei įvairių priklausomybių atvejų. Vis daugiau pastangų dedame žūtbūt pasijusti laimingi. Ar pastebėjote aplink siaučiantį pyktį ir neapykantą? Jei naudojatės socialiniais tinklais, negalėjote to nepastebėti. Gal matėte, kas dėjosi po incidento Cincinnati zoologijos sode? Būtų sunku tai praleisti nemačiomis. 2016-ųjų gegužę, į gorilos narvą pro grotas įkrito trimetis berniukas. Gorila jį pačiupo ir ėmė talžyti į visas puses. Prižiūrėtojai nušovė gorilą ir išgelbėjo berniukui gyvybę. Tada prasidėjo socialinių tinklų Černobilis – ėmė lietis pikti, pagiežingi komentarai zoologijos sodo ir berniuko tėvų atžvilgiu. Šimtai tūkstančių vartotojų reikalavo, kad berniuko tėvai būtų atiduoti teismui. Emocijas galima suprasti, bet tai buvo kur kas daugiau – tikra neapykanta. Jai išprovokuoti daug nereikia.

Netrukus po tragedijos zoologijos sode buvo išleista nauja filmo Vaiduoklių medžiotojai versija, kur vaidino vien moterys. Nė nemėginsiu suprasti, kodėl žmonės taip pasiuto. Afroamerikietę aktorę Leslie Jones tiesiog užplūdo pornografijos, rasistinių komentarų ir neapykantos pilnų paveikslėlių lavina. Ją lygino su zoologijos sode nušauta gorila. Savo pašto dėžutėje ji rado nuotraukų su sperma ant savo veido.Ir visa tai dėl filmo?

Kažkas negero vyksta žmonių širdyse. Reikia suprasti, kas tai, kad pradėtume suprasti, kas vyksta.

Žmonės iš prigimties primena maitvanagius. Kiekvieną kankina alkis. Mus sukūrė džiaugtis gyvenimu, bet nuo tada, kai buvome išvyti iš Rojaus, nematėme visiškos pilnatvės dienos. Ji nuolat kažkur dingsta. Žmonės primena nuskintas gėles. Iš pažiūros gražūs, bet esame nugenėtos vynuogyno šakelės. Esame beviltiški, gašlūs padarai. Laukiame, kad vestuvės (ar jų viltis), vaikai, darbas, maistas, seksas, alkoholis, nuotykiai, restoranai, naujas automobilis – bet kas – numaldytų vidinį skausmą. Mes – išalkępadarai.

Nutrūkome nuo grandinės. Kiekviena institucija, kada nors teikusi psichologinį ir moralinį stabilumą, šiandien griūna: šeima, bendruomenė, bažnyčia. Nebepasitikime nė vienu ir niekuo: nei universitetais, nei bankais, nei hierarchais ir jau tikrai nei politikais. Visuotinė griūtis dar labiau sustiprina neatlyžtantį beviltišką alkį.

Šiam alkiui, šiam troškimui patenkinti trukdo visas pasaulis. Jis nuolat stengiasi mums pakenkti. Žmonės su mumis elgiasi ne taip, kaip norėtume. Nepavyksta atrasti taip trokštamos laimės. Viršininkas grubus, todėl imame jam kenkti. Sutuoktinis atsisako mylėtis, todėl pasitenkiname interneto pagalba. Alkis niekada nesibaigia. Bet vargeli, jei kas mėgintų pastoti kelią tam nenumaldomam troškimui. Tučtuojau pajustų mūsų įniršį. Esame pasiruošę žudyti. Žmonės vieni kitus nušauna dėl įvykių keliuose. Tėvai muša kūdikius, kurie neleidžia naktį miegoti. Vienas kitą negailestingai kryžiuojame socialiniuose tinkluose.

Tokia tai mūsų dabartis: alkana, psichologiškai nutrūkusi nuo grandinės, vis labiau ir labiau beviltiška, pasiruošusi smogti bet kam, kas stos skersai kelio. Vargu, ar kas gali sustabdyti šią chaosan smengančią nuošliaužą. „Sakalas nebegirdi sakalininko“, – įspėjo poetas W. B. Yeatsas savo „Sugrįžime“:

Pasaulis griūna be jungiančių ryšių.

Anarchija vien motina žmonių.

Nepaisant kitų veiksnių, akivaizdu, jog praradome viltį. Tvirtai nebetikime, kad galime sulaukti gerų žinių. Nenustebčiau, jei tardama „Dabar būtų gerai rasti bent šiek tiek vilties“, draugė galbūt pranašavo besiartinančią žmonijos pabaigą.

RASTI TVARESNĘ VILTĮ

Šventajame Rašte viltis – viena iš trijų žmoniją valdančių stichijų:

„Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas.“ (1 Korintiečiams 13,13)

Sakydamas, kad šios trys išliks amžinai, Dievas vadina jas nemirtingomis jėgomis. Gyvenimas be tikėjimo neturi prasmės. Gyvenimas be meilės bevertis. Gyvenimas be vilties – tamsi skylė, iš kurios niekada nepabėgsi. Šios trys jėgos nėra vien „dorybės“. Tikėjimas, viltis ir meilė – tai galingos, gyvenimą pirmyn stumiančios jėgos. Tai jums dovanoti sparnai ir gyvybė.

Manau, vilties paskirtis irgi yra esminė. Netekus vilties sunku ir mylėti. Įvardykime ją žodžiais: „Kam tai rūpi?!“ Ir ką gi reiškia tikėjimas, jei nėra vilties? Tikėjimas – tik sausos doktrinos, jei nėra ko laukti. Viltis – tai į burę pučiantis vėjas, ji – kojų raumenys.

Viltis gyvasčiai tokia svarbi, kad Šventasis Raštas ją vadina sielos inkaru (Hebrajams 6,19).

Gyvenant griūnančiame pasaulyje būtina rasti vilties, kuri padėtų pagrindą po kojomis, atstotų inkarą uoste.

Kovojantys su vėžiu (ar bet kuria kita fizine negalia) žino, kad neturėdamas vilties neišgysi. Prarask viltį, ir kūnas pasiduos. Kam teko išgyventi skyrybų skausmą, tas žino, kad viltis – tai šeimos gelbėjimosi ratas. Neteksi jos, tuomet stengtis likti drauge nebebus prasmės. Netekę vilties turi mažiau šansų išlikti gyvi lėktuvų katastrofų ir kitų nelaimių atveju. Viltis – tai esminis faktorius norint išlipti iš skurdo duobės. Viltis tiesiogine to žodžio prasme gydo smegenų struktūrų pažeidimus.

Bet norint išties suvokti, kokia nuostabi ir galinga yra viltis, tereikia jos netekti. Nupurto prisiminus tas tamsiausias nevilties akimirkas. Netekę vilties nuklystame į pragaro šešėlius. Dantė rašė, kad „čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“. Viltis – tai sielos saulė. Be jos dvasinis pasaulis paklysta šešėliuose. Viltis, kaip ir širdies saulė, nušviečia ir visa kita. Jos spinduliai naujai piešia aplinkos dalykų kontūrus. Šįryt ne vien saulės spinduliai maudė kalno šlaitus. Tai buvo viltis.

Tikėjimas gręžiasi į praeitį. Prisimename, kaip Dievas rasdavo kalbą su savo tauta, kaip jis prabildavo mums. Tuomet ir tikėjimas stiprėja, nes žinome, kad Jis prabils ir vėl. Meilė veikia šią akimirką. Mylime dabar. Viltis kitokia. Viltis žvelgia į ateitį. Ji laukia. Ji tiesia ranką į ateitį ir griebia tai, ko dar neturime, ko galbūt dar net nematome. Tvirta viltis pagauna dar neatėjusį būsimąjį laiką. Kai viliamės,tvirtai žinodami laukiame, kad gėris mūsų neaplenks.

Galbūt derėtų sustoti ir savęs paklausti: „Ar šiandien tvirta mano viltis? Kuo viliuosi šiandien?“ 

ATSAKYMAS Į PAŽADO MĮSLĘ

Vien optimizmu toli nenuvažiuosi. Jei dėmesį kreipsime tik į pozityvius dalykus ir tikėsimės, kad šiais laikais to pakaks, teks nusivilti. Turint omenyje, kokia svarbi yra viltis, turime paklausti savęs: „Kur rasti viltį, kuri nusvertų šio pasaulio skausmą?“

„Visi jaučiame žemės mįslę, – rašė G. K. Chestertonas. – Gyvybės paslaptis – akivaizdžiausia jos dalis. Tamsos debesys ir skraistės, garų kamuoliai – štai kasdieniai šio pasaulio orai.“ Ačiū, Gilbertai. Nuostabu, kai kas pasako tai, ką jau žinojome, bet ko niekad nesiryžome įvardyti. Manau, paslapties esmė yra tokia:

Gyvenimo drobėje įaustos kažkokio pažado gijos. Jos išryškėja auksinėmis akimirkomis, kai grožis atima kvapą, kai sugrįžta brangūs prisiminimai ir viltis, pažadinta gimtadienio ar atostogų atminties. Ypač jį išryškina pati žemė.

Pažadas tobulai atitinka širdies ilgesį – kad viskas sueitų taip, kaip turi būti. Šio pažado šnabždesiai gaivina giliai širdyje glūdinčią viltį – tą viltį, kurios vardą ištarti baisu.

Ar tai kada nors išsipildys?

Tai ir yra paslaptis. Tai ir yra mįslė. Nuo jos ir pradėkime. Gal užčiuopsime siūlo galą.

Išties, gal vyrui ir nederėtų to pripažinti, bet norisi užjausti Imeldą, turėjusią batelių fetišą.

Jei negirdėjote XX amžiaus devintojo dešimtmečio skandalo, Imelda Marcos buvo Ferdinando, Filipinų prezidento, žmona. 1986 metais juos nušalino, tad jiems teko bėgti iš šalies. Imelda paliko keistai žavingą lobį – brangių batelių kolekciją. Tūkstančius. Kaip ir kiti diktatoriai, (žinoma, remiami valstybės) Marcosai gyveno prabangiai, o kiti vaikščiojo basi. Todėl juos ir nuvertė. Žmonės kalbėjo, kad Imelda žavėjosi bateliais, bet tiesa buvo kur kas įdomesnė nei paskalos. Privačioje jos kolekcijoje buvo nuo 1 060 iki 7 500 porų.

Keli kvadratiniai kilometrai dailių, elegantiškų batelių iš geriausių pasaulio salonų. Net jei kasdien autumėtės vis naują porą batelių, net ir per dešimtį metų jų nesudėvėtumėte.

Kas paskatino žmogų maniškai kaupti ir slėpti grožį, kuriuo nei pasinaudoti, nei išties pasidžiaugti nebus progos?

Žiniasklaida Imeldą nukryžiavo, o mane ši istorija sužavėjo. Fetišai daug ką atskleidžia. Jie kaip rakto skylutė, per kurią galima pažvelgti į paslaptingą žmogaus širdį. Galime slėpti keistenybes, užsidėję padorumo kaukę, galime vaidinti puikų spektaklį, bet fetišai ir fantazijos visada parodo tikrąjį veidą. Visi pastebi žmogaus priklausomybės simptomus. Išties jaučiau užuojautą Imeldai, nors iki šiol apie tai niekam nepasakojau. Manau, ji mėgino rasti rubinais nusagstytas šliures, ieškojo kažko už devynių upių, už devynių girių. (Ir nėra ko stebėtis. Juk batelis pakeitė ir Pelenės likimą.)

Imelda Marcos ieškojo Dievo karalystės.

Pasakysiu jums paslaptį. Jūsų širdis sutverta Dievo karalystei. Tai bene svarbiausia žinia, kurią kas gali jums pranešti. Širdis atgyja tik vienoje vietoje. Ši oazė vadinasi Dievo karalyste. Nepadėkite knygos į šalį.

VISKAS BUS KITAIP

Atiduodamas gyvybę, Jėzus Kristus kiekvienam dovanojo naują, viską pranokstančią viltį. Kiekvienas Jo gyvenimo veiksmas, kiekvienas mokymo žodis buvo skirtas tam, kad mums atneštų šią viltį.