Alex Woods/ Unsplash.com

Susikaupiu ir kreipiuosi į Viešpatį – gilus atodūsis iš sielos gilumos su pačia didžiausia viltimi, kuri yra pasėta manyje. Su viltimi būti Viešpaties išgirsta. Laukiu tyloje Viešpaties ženklo, kad Jis mane girdi, kad mane išklausys. Su kiekvienu kreipiniu į Jį laukiu priartėjančio Dievo pasaulio. Kreipiuosi į gimusį kūdikį Betliejuje, kreipiuosi prie kryžiaus, kreipiuosi apmąstydama kiekvieną Viešpaties žemiškojo gyvenimo žingsnį, kreipiuosi į žengiantį į Dangų. Viešpats išnyksta iš akių, tačiau istorija liudija Jį buvus ir Jį esant. Dabartinę istoriją išgyvenu su Viešpačiu – tai Dievo ir žmogaus bendra istorija. Po Prisikėlimo Dievas dalinasi su manimi savo gyvenimu, o aš Jam patikiu savąjį. 

Kad drąsiau kreipčiausi į Dievą, rengiu savo sielą, kad Viešpats ją atpažintų. Mano nuodėmė dengia Viešpaties veidą, tačiau Jis gerai mato mano sužeistą sielą. Būdama sužeista, aš pati prasčiau girdžiu Kristų ir man atrodo, kad Jis mane ignoruoja. O iš tikrųjų ignoruoju Jį pasirinkdama nuodėmę. Jeigu šaukiuosi Kristaus, turiu nusisukti nuo nuodėmės, nes ji neleis man Jo išgirsti. Kol nuodėmė valdo mane, aš jai ir priklausau, nors taip ir negalvoju. Šaukiu Viešpatį ir dairausi atgal. Šaukiu Viešpatį ir bėgu nuo Jo. Gal bijau Kristų išgirsti? Gal nuodėmės žinia labiau priimtina negu Dievo žinia? Gal nuodėmę labiau pažįstu nei Dievą? Bet jeigu išdrįsau šauktis Kristaus, reiškia iš niekur daugiau pagalbos nebesitikiu.

Ateinu pas Dievą, kai nebėra vilties. Tikėjimas būti Dievo išgirstai leidžia Jo šauktis bejėgiškiausiose situacijose. Kristau, išgirsk mus, kai visi nuo mūsų nusigręžia, kai prarandame sveikatą, gyvenimo džiaugsmą, sau artimus žmones. Kristau, išgirsk mus, kai kviečiame Tave į pagalbą, pasirinkdami ar būdami aklavietėje. Kristau, išgirsk mus, kai esame valdomi nuodėmės, priklausome vien tik pasauliui, nepakeliame akių į Dangų, išduodame vertybes. Kristau, išgirsk mus ir tada, kai  išduodame Tave ir patys kalame prie kryžiaus. Tas vienintelis šauksmas –  Kristau, išgirsk mus – gali parvesti mus į Dievo artumą. Sugrįžimo šauksmas. Aš šaukiuosi Viešpaties įvairiausiose situacijose, Dievas prašė maldose Jo šauktis.

Šaukiuosi Viešpaties, tuo parodydama savo trapumą, atsirandantį dėl gyvenimo negandų, nuolatinio kitimo, dažnai ir situacijų nevaldymo. Šaukiuosi Viešpaties, nes žinau, kad priklausymas Jam yra garantija išgyventi bet kokiose situacijose. Nelikti vienai su problemomis – tai šauktis Viešpaties. Jis yra mano atrama. Trapi iš prigimties aš ateinu pas Dievą su savo baimėmis, netikrumu dėl ateities, pasimetusi gyvenimo kryžkelėse, ateinu apnuoginta širdimi ir prašau apsaugoti viltį. Žmogaus viltis, tai ne Dievo viltis, nes Dievo viltis yra nenugalima ir aprėpia amžinybę. Jis sujungia mano dabartį su amžinybės ateitimi. Kristau, išgirsk mus – tai pasitikėjimo šauksmas, kai beldžiuosi ten, kur būsiu išgirsta ir tada, kai žmogišką viltį būsiu praradusi.Kristau, išgirsk mus – šaukiu, kai niekas daugiau manęs nebegirdi. Kai niekuo daugiau nebetikiu, kai lieku su problema viena, šaukiuosi Dievo. Kai pasaulis nusisuka, atsisuka Dievas. Aš tai jaučiu, todėl Jo šaukiuosi. Aš nepripažįstu, kad esu viena visatoje, kad iš niekur negaliu sulaukti pagalbos, jeigu aš tikiu Dievą. Tikiu ir šaukiuosi, nes tikiuosi, kad Dievas gali rasti paį geriausią būdą mano skurdui sumažinti. Suvargusi mano siela, besiblaškydama savo mažytėje, ribotoje erdvėje, šauksmu į Viešpatį išsiveržia iš visų ją varžančių ribų ir pasiekia Tą, kuris mano kreipimąsi priima.

Dievas kviečia Jo ieškoti ir šauktis. Aš esu ta, kuri šaukia. Dievas yra tas, kuris kviečia. Aš tariu Dievo vardą ne automatiškai, ne be turinio ar be reikalo, bet tariu su meile, tariu, kai garbinu, kai man reikia Jo pagalbos, tariu, kad atsidarytų durys, kurias pati dažnai ir uždarau.

Kartais atrodo, kad Dievas manęs negirdi. Bet Dievas negali negirdėti savo mylimųjų. Ir aš girdžiu savo mylimuosius, išklausau juos, stengiuosi padėti. Dievas žino, kad iš Jo tikiuosi visko, bet duoda tai, kas reikalinga mano išganymui. Jis nėra trumpalaikių norų išpildytojas. Dažnai mano norai veda ne Dievo keliu. Aš galiu nesutikti su Dievo spendimais, galiu maištauti, tačiau ar protinga maištauti prieš meilę.

Mano mažas tikėjimas Dievą talpina į mano suvokimo rėmus. Aš lyg neigiu Jo visagalybę, bet Dievas nėra tik valdžia – Jis mano Viešpats, kuris gelbėja mane ir nuo to, ko negaliu net įsivaizduoti. Turėdama dalį Dievo karalystėje, kuri yra man pažadėta pirmiausia turėčiau šauktis Jo, kad ten patekčiau.

Bet ar aš pati girdžiu mane šaukiantį Dievą? Aš tikiuosi būti Dievo išklausyta, bet ar aš pati išklausau Jį? Dievas prašo bent menkiausiu judesiu parodyti, kad Jis yra man svarbus, Jis prašo ne dėmesio, bet mano artumo. Mano pasirinkimo. Pasirinkdama Dievą aš sutvirtinu ryšį su Juo. Įsiklausyti į Dievą, kaip Jis įsiklauso į mano šauksmą – taip vyksta pokalbis. Pokalbis, atveriantis mano sielą dialogui su Dievu. Nesibaigiančiam dialogui. Dialogui tarp žemės ir Dangaus.

Kristau išgirsk mus, tai labai žemiškas meldimas, tuo parodau, kad visa priklausau Viešpačiui. Šauktis, tai nereiškia žiūrėti į tuščią dangų, šauktis – tai būti pripildytai Dievo dvasios, surasti Dievo veidą beribėje erdvėje ir Jį atpažinti. Kristau, išgirsk mus! Ir tai skamba jau kaip išsipildymas, priartėjimas prie tikslo ir atsakymas net be klausimo. 

Kai susikaupiu ir su ilgesiu šaukiu Viešpatį, prieš akis iškyla ateities vizija – ateitis Dievo artumoje. Šaukdamasi Dievo aš kuriu ateitį su Juo. Kreipinys į Viešpatį išplečia mano pasaulio ribas, aš imu gyventi dvasinį gyvenimą, vertinu žmones ir reiškinius Dievo šviesoje, priimu Dievo valią, tuo parodydama, kad pasitikiu Juo. 

Kristau, išgirsk mus – šiame kreipinyje yra mūsų pasitikėjimas, pasirinkimas tikėti ir mylėti taip, kaip moko Dievas.