„Panašu, kad aš kaip kunigas ieškojau bažnyčios, o bažnyčia ieškojo sau kunigo“, – teigia kunigas Algirdas Toliatas, prisimindamas kelią, kuris jį atvedė į penktadienį atšventintą Švč. Mergelės Marijos bažnyčios koplyčią. 

Atrodė, kad naują bažnyčią pastatyti būtų lengviau

Lietuvos policijos vyriausiasis kapelionas prisimena, kaip kadaise kreipėsi į Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą prašydamas suteikti augančiai bendruomenei bažnyčią. Ganytojas pasiūlęs būtent Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią, kuri nuo pat 1854 metų buvo uždaryta, paversta cerkve, o vėliau ir sandėliu. „Arkivyskupas man pasakė, kad bažnyčia mums nepriklauso, tačiau, jei sutarsiu su Vidaus reikalų ministerija, tai jis neprieštarausiąs“, – prisimena A. Toliatas. 

Kunigas pasakoja, kad iki tol net nebuvo lankęsis šioje bažnyčioje: „Kai pirmą kartą ją pamačiau, galvojau, kad lengviau būtų pastatyti naują. Tačiau ta mintis vis dėlto manęs nepaleido. Vėliau kažkas man atsiuntė Jurgio Kunčino eilėraštį. Jame yra tokie žodžiai: „Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?“ Perskaičiau tas eilutes, iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingo. Tačiau regėjau tarsi sulėtintą vaizdą, kai bažnyčia sau ieško kunigo, o kunigas sau ieško bažnyčios. Bažnyčia jo kantriai laukia. Nuo tos akimirkos aš pradėjau rimtai žiūrėti į šį reikalą. Galvoju, padarysiu, ką galiu. Ne kartą atrodė, kad viskas baigsis nesėkme. Tačiau toks įspūdis, kad pati Ramintoja renkasi savo žmones – kantriai, neskubėdama, išbandydama, subrandindama.“ Vis dėlto penktadienį buvo atšventinta bent jau trečiajame aukšte esanti koplyčia. Likusioje bažnyčios dalyje veiks daugiafunkcinis centras Vidaus reikalų ministerijos (VRM) pareigūnams ir bendruomenei. 

Neverta bėgti nuo sudėtingos istorijos

Anot A. Toliato, bažnyčios nuo sudėtingos bažnyčios istorijos bėgti nevertėtų, priešingai, derėtų į ją atsigręžti, kad išmoktume mums perduodamas pamokas. Sovietmečiu išniekinta bažnyčia, anot jo, primena pačią Mergelę Mariją, stovinčią po savo sūnaus kryžiumi: „Ji yra tarsi Motina, stovinti po kryžiumi su septyniais širdį pervėrusiais kalavijais. Tačiau ji yra ne tik kad nepalūžusi, bet dar turtingesnė. Marija po kryžiumi yra turtingesnė nei Marija Betliejuje. Ji turi sukaupusi visą tą patirtį. Ji nėra pavargusi, atvirkščiai – ji dar labiau įgali gimdyti Dievą.“

Algirdas Toliatas

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Kunigas teigia, kad bažnyčia yra puikioje vietoje, visiškai greta Rotušės. Tai, kad pats bažnyčios pastatas priklauso VRM, A. Toliatas laiko ne kliūtimi, o puikia evangelizacijos galimybe, o kartu ir puikiu pavyzdžiu, kaip valstybė ir Bažnyčia gali bendradarbiauti. „Čia yra daugybė srovių, tad kaip jas visas suvienyti, kad jo tekėtų ne kas sau. Kaip sukurti bendrystės, susikalbėjimo, dialogo vietą? Šiandien to labai trūksta“, – teigia jis.

Į koplyčią per pagonių kiemą

Į bažnyčios pastato trečiajame aukšte esančią koplyčią patenkama laiptais. Kopdamas jais, gali pastebėti prabėgusio laiko ženklus – kalėjimą primenančias duris su į vieną pusę atsidarančiu langeliu tarsi maistui, o gal popieriams perduoti, liftą, ant kurio dar kirilica užrašyta, kokio svorio krovinį jis gali kelti. Kunigui A. Toliatui kopimas laiptais yra tarsi pagonių kiemo, kuriame susitinka geros valios žmonės, simbolis. Tai yra tarsi simbolis to, kur turi būti nukreiptos visos veiklos. Kad ir kur būtum, tačiau kelias galiausiai kviečia kopti į trečią aukštą. 

„Koks šiuo atveju dabar yra Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios vaidmuo? Viena vertus, tai yra Vidaus reikalų ministerijos pastatas. Kita vertus, Katalikų Bažnyčia čia turi savo koplyčią. Viena vertus, atrodo, kad situacija yra sudėtinga. Tačiau, kita vertus, tai atveria galimybę išsaugant dvi tapatybes bendradarbiauti ir eiti kartu. Juk sričių, kuriose galime bendradarbiauti, yra daug – saugumas, bendruomeniškumas, migracija, civilinė sauga, viešasis saugumas. Tai yra klausimai, kurie labai svarbūs yra ir VRM. Per tai mes galime stengtis įtraukti visuomenę, bendruomenes, mokyklas, senjorus. Šita vieta yra tobula tuo, kad saugumas ir kiti svarbūs dalykai kyla iš dvasios. Regiu šią bažnyčią kaip dialogo vietą“, – pasakoja A. Toliatas.

Anot jo, Švč. Mergelė Marija Ramintoja yra rami, be pretenzijų pasirodyti, be aikštingumo. Jie siekia aplink save tarsi motina sutelkti skirtingus žmones, sukviesti juos dialogui. „Aš tokią matau naujos kartos Katalikų Bažnyčią, kuri ne priekaištingai dairosi į kitus aiškindamasi, kas ką padarė ar nepadarė, o svarsto, ką mes galime nuveikti drauge. Galbūt kai kur mūsų pozicijos išsiskirs, tačiau mes visada galime veikti ten, kur randame bendrų atspirties taškų. Svarbiausia, žinoti, kas mes esame, neprarasti savosios tapatybės“, – teigia policijos kapelionas.

Eiti ieškoti paklydusių avelių

Jo teigimu, šiandien Bažnyčiai yra svarbu eiti pas žmones, stengtis pagonių kieme suburti skirtingus žmones, kurių dalį galbūt ir laikome paklydusiomis avelėmis. Tačiau, ką reiškia ieškoti paklydusios avelės, klausia jis. „Atsimenu vieną protestantą, kuris man, kai dar mokiausi Prancūzijoje, kalbėjo, kad štai Biblijoje rašo apie vieną paklydusią avelę, tačiau juk šiais laikais yra atvirkščiai – viena yra likusi, o 99 pasiklydusios. Ką mes darome? Sėdime ir skutame tą vienintelę avelę, ar einame ieškoti kitų? Tam ir yra pagonių kiemas“, – atsako kunigas.

Svarbus jam atrodo ir bendradarbiavimas su menininkais. Štai ir aš pats į bažnyčią keliavau susitikti su dailininku Ianu Damarelliu, kuris koplyčiai dovanojo savo kūrinį „Tamsos širdis“. Mudviejų pokalbį skaitykite jau netrukus, o šiuo atveju svarbu yra tai, kad, anot A. Toliato, šis bendradarbiavimas su meno pasaulio atstovais nėra vienetinis atvejis. „Štai prieš tau ateinant, čia buvo užsukęs vienas ispanas, kuris pastatė vieną spektaklį apie emigrantus, į kurį įtraukiami ir visi žiūrovai. Jis žadėjo atsiųsti visą informaciją, svarstome, kad galbūt 2019 metais būtų galima jį čia parodyti. Migracijos departamentas juk yra po VRM skėčiu, o migracijos klausimas yra vienas opiausių šiandien. Turime didžiulį kiemą, tad kodėl jo neišnaudojus? Kodėl neįtraukus į viską mokyklų, bendruomenių? Turime siekti, kad Bažnyčia, valstybė, miestas, kultūrininkai visi veiktų drauge, kad galėtume parodyti, jog vienas kitą gerbiame, vienas kitą girdime. Šiandien pas mus daug nepasitikėjimo, tačiau įgūdžius tai pralaužti įgysime tik veikdami“, – teigia jis.

Simboliška tai, kad koplyčia Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje buvo atšventinta prabėgus lygiai 250 metų nuo to laiko, kai 1768-aisiais vietoje sudegusios bažnytėlės buvo pastatyta dabartinio plano bažnyčia. Anot A. Toliato, kartais gali kilti pagunda ramumą tapatinti su pastumdėliškumu, susitaikymo su blogybėmis, tačiau, jo teigimu, Švč. Mergelė Marija Ramintoja yra būtent todėl, kad žino, ką daro. Jai nereikia mėtytis, pulti į kraštutinumus, ji kantriai siekia savojo tikslo, žino, ką daro. „Daug dalykų negali nuspėti, gali tik svajoti ir kantriai laukti, o tada kažkas ir gims“, – teigia kunigas. Kad būtų atšventinta Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, reikėjo laukti daugiau nei pusantro šimto metų. Tai yra stiprus liudijimas neprarasti vilties ir tikėjimo.