Aktoriai P. Narijauskas ir A. Gaučas rež. Eglės Kižaitės spektaklyje „Vasarvidis“. Donato Stankevičiaus nuotrauka.

„Vasarvidis“ – spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre, režisuotas Eglės Kižaitės – vienas naujausių kūrinių šio teatro scenoje. Teatro klasikos, dramų maestro Williamo Shakespeare'o pjesės „Vasarvidžio nakties sapnas“ pasirinkimas – drąsus. Kaip prasmingai šiuolaikiniam žiūrovui pateikti Renesanso epochos veikalą? Išbandymą stiprina suvokiama atsakomybė, kad imamasi dramaturgijos aukso fondo, savitai kurto įvairių, skirtingų teatralų jau daugybę sykių. Iššūkį meta dabarties laikas. Tad koks sapnas išsipildo NKDT scenoje? Daugybė jų surašyta virtualioje „Vasarvidžio“ programėlėje, kurioje pateikta kiekvieno spektaklyje dalyvaujančio menininko sapniškoji patirtis.

„Vasarvidis“ kuriamas siuvyklos, ateljė erdvėje. Tai suponuoja keturios drabužių kabyklos, didelis veidrodis, scenos gilumoje stovinti nedidelė siuvamoji mašina ir kostiumai. Nors spektaklio pavadinime žodžių „nakties sapnas“ atsisakyta, istorija prasideda į sceną veikėjams sueinant it tikriems somnambulams, užmigdytiems, migdomiems slaptingos muzikos, kuriančios mistiškai magišką atmosferą.

Pakas (elfas), spektaklyje – siuvėjas, įkūnijamas aktoriaus Gyčio Laskovo. Pasakiškai subtiliai, švelniai, jautriai tariami žodžiai, nusakoma istorijos realybė įtraukia, kviečia sekti žiūrovą į scenoje kuriamo pasaulio gelmes. Aktorius, tikintis kita, magiška, realybe, be jokių magijos efektų, tariamybės burtų, vien savąja jausmine, emocine, buvimo tiesa apžavi, pakeri, įtikina stebukliniu pasauliu, kurio dalis, gal net pagrindinė, kaip antgamtinių galių turintis couturière, jį ir sukuria. Visos šio personažo mizanscenos stebuklingai paprastos, G. Laskovo pagauli, žavinti vaidyba.

Trenkia žaibas, ir „Vasarvidžio“ istorija ima plėtotis. Pakas (elfas) – siuvėjas matuoja amazonių karalienę Ipolitą ir Atėnų kunigaikštį Tesėją būsimų vestuvių kostiumams. Sužadėtiniai tuokiasi po keturių dienų. Tesėjas sako piršęsis kardu, prievarta laimėjęs jos meilę, tai rodo, kad Ipolita brangi ir kaip mylimoji, ir kaip kovos pergalės simbolis.

Personažą kuria aktorius Gintautas Bejeris, vaidina, bando, bet, deja, nesuvaidina. O ir pastangų ne pernelyg žymu. W. Shakespeare'o „Vasarvidžio nakties sapnas“ įprasmintas antikinėje Graikijoje. Tesėjas – kunigaikštis Atėnų, o šis miestas – valstybė – polis – to meto kultūros, meno lopšys.

G. Bejerio Tesėjas – kunigaikštis be minties ir išminties, didybės ar taurumo – buitiškas. Ir sužadėtinė jam ne itin įdomi, tai ypač justi spektaklio pabaigoje, kai jau visai arti vestuvės, o ir joms įvykus, Ipolita, kuriama aktorės Neringos Nekrašiūtės, viliokės žvilgsniais varsto, kalbina jaunąjį, kuris lyg ir atsako, tačiau be aistros, abejingai.

Aktoriai E. Grigaliūnaitė ir P. Narijauskas) rež. Eglės Kižaitės spektaklyje „Vasarvidis“. Donato Stankevičiaus nuotrauka.

Visai kitaip Tesėjas atrodo mizanscenoje, kurioje aiškina Hermijai, atsidūrusiai meilės ir tėvo nurodymų prieštaros akivaizdoje, kad ji privalo vykdyti tėvo valią, kitaip jos laukia amžina vienuolystė arba mirtis. Atėnų kunigaikštis taip apkabina, geidulingai liečia jaunos merginos kūną, kad gali manyti, jog jis nori pats ją užvaldyti ir vesti.

N. Nekrašiūtės kuriama Ipolita, amazonių karalienė. Scenoje tai nei vizualiai, nei kitais prasminės raiškos būdais neperteikiama. Kostiumas ir ryškesnis negu kitų personažų grimas daugiau kuria Ipolitos kaip valiūkiškos antikinės Graikijos, o gal Renesanso Italijos valstietės, jau nemažai patyrusios, subrendusios moters įvaizdį. Aktorė gerai atlieka savo vaidmenį, tik tylos prašymas galėtų būti oresnis, vis dėlto ji – karalienė ir kunigaikščio nuotaka.

„Vasarvidis“ perteikia jaunuolių meilę, santykių keturkampį. Hermija, įkūnijama aktorės Godos Dapkutės, įsimylėjusi Lisandrą, šis, kuriamas aktoriaus Andriaus Gaučo, karštai myli ją. Demetras (aktorius Pijus Narijauskas) įsimylėjęs Hermiją ir palaikomas Egėjo, merginos tėvo, norinčio, kad dukra už jo tekėtų. Buvusi Demetro mylimoji Elena, kuriama aktorės Eglės Grigaliūnaitės, tebemyli jį, kūną ir sielą atsiduotų Demetrui, šiam vos panorėjus. Siužetas plėtojamas dinamiškai, aktoriams lengvai žaidžiant vienam su kitu ir savuoju personažu, varijuojant juo, jausmų raiškos palete, tonais ir atspalviais.

Egėjas skundžiasi dukterimi Tesėjui, prašo leisti pasinaudoti įstatymo galia ir, jeigu Hermija atsisakys tekėti už Demetro, bausti ją mirtimi. Taigi jis – dukters budelis. Suvoktį grindžia ir personažo kostiumas. Veikėją kuriantis G. Laskovas dėvi apsiaustą su gobtuvu, visiškai dengiančiu veidą. Taip vizualiai parodomas tėvo aklas abejingumas dukrai. Emocinis šaltumas, griežtas laikymasis žodžio galėtų būti perteikiamas įtaigiau, akcentuojant, suteikiant emocinį turinį.

O dabar mašinaliai beriami teiginiai prasprūsta, nuskrieja nebūtin, be didesnio poveikio tiek veikėjams scenos realybėje, tiek žiūrovams salėje. W. Shakespeare'o sukurtas Egėjas nėra mažareikšmis, jis drįsta ateiti pas valdovą, prašyti jo pagalbos, tad jis – ne tuščia figūra, o spektaklyje Egėjas – nežymus, paskendęs blyškiai pilkšvame apsiauste ir raiškos nykumoje.

Tesėjo atsaką G. Bejeris išsako pernelyg pašaipiai, prasčiokiškai buitiškai, verksmingai rėkiančiu tonu. Veikėjui kalbant apie vienuolystę pasigirsta visų gerai pažįstama ir atpažįstama „Ave Marija“, ir Hermija su Ipolita, rožiniais nuometais prisidengusios galvas, maldai sudėjusios rankas ir nekalto, angeliško veido išraiškomis – iliustratyviomis klišėmis imituoja vienuoles. Pasirinkta muzika stilistiškai nedera bendrame spektaklio kontekste. Kiekvieno meno kūrinio visumos darną lemia tikslingai numatyta ir kryptingai išlaikyta skirtingus elementus vienijanti estetika. Šios mizanscenos garso takelis, kaip ir pati iliustracinė vienuolystės klišė, – netinkami elementai, ginčytini teatriniai sprendimai.

G. Petkutė Hermiją įprasmina kaip ryžtingą, drąsią, savo jausmais tikinčią individualybę, tai žymu skirtinguose, tačiau bendra charakterio tonacija kuriamuose santykiuose su tėvu, mylimuoju Lisandru, vaikystės drauge Elena. Teksto, žodžių prasminę galią, iškalbos paveikumą demonstruoja A. Gaučas. Jo Lisandras, girdėdamas, kad priešininkas Demetras, pasirinktas Egėjo ir palaikomas Tesėjo kaip norimas, jau numatytas ir pa(si)rinktas jaunikis Hermijai. Aktorius labai gerai, tiksliai akcentuoja reikšminius minties sandus, taip sakomi žodžiai – gyvi juos tariančiose lūpose. Vienas ir vienintelis būdas dramaturgo parašytam tekstui gyventi – būti ne vien balsiai ištariamam, bet skambėti minties ir jausmo prasmėmis.

Labai graži Hermijos ir Lisandro mizanscena, kai jaunuoliai ima kalbėtis apie meilės (ne)išsipildymą gyvenimo tikrovėje. Atgręžtais veidais į žiūrovų salę, nežiūrint vienam į kitą, žvelgiant tolumon, į meilės gelmes, jausmo kristalais žėri Hermijos ir Lisandro akys. Dinamiškai pasikeičia nuotaika, tikras valiūkiškas džiaugsmas apima jaunuolį, prisiminus tetą, pas kurią ir nutariama pabėgti su Hermija ir toli nuo Atėnų susituokti. Sužimba Hermijos akys, ji lengvu šuoliu skrieja į Lisandro glėbį, apsiveja rankomis, stipriai apkabindama. Graži, pakylėjanti scena. Veikėjai drąsiai, visa širdimi neria į naktį, stebuklingą mišką, kur tyko meilės burtų apžavai.

Aktorius G. Laskovas rež. Eglės Kižaitės spektaklyje „Vasarvidis“. Donato Stankevičiaus nuotrauka.

„Vasarvidyje“ vienas esminių elementų – meiliagėlė, tai raudona gėlė, kurios syvų įlašinus miegančiajam į akis, šį nubudus apima pirmos pamatytos būtybės meilė. Spektaklyje meiliagėlė įprasminta raudonų siūlų rite. Siuvėjas (elfas) Pakas iš pradžių per klaidą meilės dygsniu perveria Lisandro širdį, ir jis įsimyli Eleną. Vėliau meilės siūlu perveriamas Demetras. Abu jaunuoliai pamilsta nė vieno nemylėtą Eleną. Mergina, visa širdimi mylinti Demetrą, nepaisanti jo atstūmimo sekiojanti paskui, visai sutrinka, piktinasi, kad iš jos tyčiojamasi. Kaltina netgi Hermiją, kad ir ji susimokiusi su vaikinais nedorai elgiasi, šaiposi iš draugės.

Kalbinė ir fizinė dinamika, žaidybiniai elementai, ir meilės keturkampis, jo peripetijos skleidžiasi, neriasi scenos realybėje. Gražūs Lisandro ir Demetro, Hermijos ir Elenos duetai. Estetiškai paveiku stebėti merginas, kai jos, prisimindamos vaikystės žaidimus, gėrėdamosi žvaigždėtos nakties dangumi, veja rankų pynes, grakščius sukinius. Taip pat dar pirmojoje spektaklio pusėje žavus Hermijos, Elenos ir Lisandro trio. Aktoriai keičiasi apkabinimais ir bučiniais. Taip perteikiama valiūkiška jaunystė ir jaunatviškai karšta, liepsnojanti meilė, kuriai tarsi net ir nereikia objekto, ji pati sau pakankama.

Norėtųsi, kad Elena scenoje būtų atskleidžiama prasmingiau. E. Grigaliūnaitė veikėją perteikia kaip kaprizingą mažametę, maniakiškai fanatišką paauglę. Elena nėra meiliagėlės burtų apžavėta, ji tikrai myli, giliai, karštai, tačiau spektaklyje jos meilė – apsėdimas. Tai utriruotai demonstruojama Elenos ir Demetro mizanscenoje. Išpažinimas scenoje perteikiamas merginai iliustratyviai imituojant, jai pasiverčiant paklusnia kale, besiglaudžiančia prie Demetro kojų, atliekančia triukus. Kam to reikia? Deklaratyvus iliustratyvumas nėra tinkamiausias ir paveikiausias būdas išreikšti mintį. Kam žeminti merginos, mylinčiosios įvaizdį? Juo labiau, kai W. Shakespeare‘o dramos veikėja – Elena – Vakarų Europos kultūroje yra grožio simbolis, aprašytas Homero kūriniuose. Spektaklio režisūriniuose sprendimuose ir aktorės raiškoje stokojama elegancijos, grakštumo, grožio. Juk meilė, net ir akla, gali būti ir yra savaip graži.

Meilės dramos išsisprendžia, kai siuvėjas, elfas Pakas pakartoja spektaklio pradžios žodžius, ir Lisandras vėl myli Hermiją, o Demetras pagaliau atsako jausmu Elenai, ją pamilsta. Trys jaunųjų poros laimingai susituokia, tai vizualiai perteikia merginų balto tiulio sijonai, Dermetrą ir Lisandrą puošiančios liemenės ir švarkas ant Tesėjo pečių. Kunigaikštis iki nakties pasiūlo linksmintis šokant, užgroja muzika, ir poros su Paku priešakyje ima šokti. Šokis ne itin dera bendroje spektaklio estetikoje, straipsnio autorei asocijuoja su madrigalu – idiliškos poemos žaidybišku fragmentu, kuris skamba eklektiškai kitos muzikos kontekste. Jų autorius, kaip nurodyta spektaklio programėlėje, įvardintas muzikos apipavidalintoju – Pijus Narijauskas. Vertėtų nurodyti kūrinius, kurių motyvais kaip drabužiais aprengtas „Vasarvidis“.

Neatsitiktinai pavartotas žodis „aprengtas“. Juk E. Kižaitės „Vasarvidis“ – siuvykloje. Ši idėja, W. Shakespeare‘o dramos perteikimo koncepcija – puiki, tačiau ji per menkai išplėtota. Scenografijos ir kostiumų dailininkės Justės Kondratės sumanymas išnaudoti, naujam gyvenimui prikelti dėvėtus drabužius – „Vasarvidžio nakties sapnui“ genialiai tinka. Tačiau atsisakius W. Shakespeare'o sukurto siužeto, o fėjų ir elfų karaliaus Oberono ir karalienės Titanijos veikėjus įprasminus vien garso įrašais – aktorių: N. Nekrašiūtės ir P. Narijausko balsais, prarasta galimybė personažus pristatyti kaip mados namų kolekciją, jos kostiumus. Tad „Vasarvidyje“ siuvykla lieka kaip bandymas ir neištesėtas pažadas drabužiams gyventi vėl, jie kabo taip ir nepademonstruoti kaip scenografijos butaforija.

E. Kižaitės „Vasarvidis“ kaip margaspalvis, įvairiaraštis skiautinys, kuriam reikia ypatingos atidos kiekvienam dygsniui, siūlei, idant neiširtų. „Vasarvidžio“ stiprybė – aktoriai: G. Petkutė – Hermija, P. Narijauskas – Demetras, A. Gaučas – Lisandras, G. Laskovas kaip siuvėjas, elfas Pakas. Tik sapnas, o pastarasis gali būti visoks, įvairus, vienas tų, greit išdrykstančių, virstančių minčių skiautėmis. Tačiau pjesė – nesilpna, todėl norėtųsi, kad spektaklis būtų sapnas, kuris lieka atminties gelmėse kaip vertingas patyrimų estetikos skiautinys, teatro meno kūrybos siuvinys.