Lietuvos partizanų Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. vasara. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka.

Antanas buvo mergos vaikas. Motina – darbininkė, meile ir rūpesčiu sūnui nesišvaistė. Niekas pernelyg nesistebėjo, kai šešiolikmetis suvalkietis buvo sugautas vagiant iš kaimynų sodybos: laikai buvo rūstūs – pokaris– kaimynai Antano taip pat nepagailėjo: milicija, teismas, dešimt metų lagerio. Vaikinas iškeliavo į Rytus: ne jis pirmas, ne jis paskutinis.

Grįžo po ketverių metų – išleido anksčiau, pagailėjo valdžia, sovietinė. 1957-ųjų pavasarį Antanas grįžo į gimtąją Suvalkiją, tiesa, jau kitas žmogus – lageriuose prisižiūrėjo visko: matė, kaip blatnieji,paslapčia nusitempę į nuošalų užkaborį, paeiliui prievartavo merginą politkalinę, matė sustingusias kaimyninio gulto gyventojo akis – jį naktį kažkas pasmaugė dėl poros vilnonių kojinių. Tie baisūs vaizdai galėjo ištirpti ar būti išstumti iš brandaus, stipraus žmogaus sąmonės – o Antanas nebuvo nei toks, nei toks. Nekeista, kad grįžęs į Lietuvą, vaikinas pradėjo gerti, stipriai gerti.

Degtinei reikėjo pinigų ir vieną balandžio popietę dvidešimtmečio rankose sublizgo finka. Atėmė iš merginos dviratį, pardavė, o pinigus pragėrė – schema banali, visai kaip ir kitų nusikaltimų: laikrodžio vagystė iš vienos pažįstamos, neblaivaus praeivio apkraustymas, peiliu grasinant atimti nosinėn susukti rubliai – tūkstantis – iš miško takeliu ėjusios moters. Toks buvo Antano kriminalinis kelias, grįžus į tėvynę dainų ir artojų.

Vėlyvą gegužės popietę tame pačiame miške jis sustabdė iš mokyklos su dviračiu grįžtantį dvylikametį vaikinuką. Grasindamas peiliu nusivarė gilyn į mišką ir pareikalavo atiduoti dviratį. Plėšiko išsigandęs berniukas pradėjo šauktis pagalbos. Berniuko išsigandęs plėšikas tapo žmogžudžiu: mušė, smaugė, o galiausiai – ištraukęs iš kišenės nosinę, į kurią ankstesnė auka turėjo susukusi rublius, sugrūdo ją paaugliui į burną. Sugrūdo su visu liežuviu – kaip vėliau šaltai rašys teismo medicinos ekspertas: „Tai visais atvejais sukelia mirtį nuo uždusimo.“ Dar ir rankas diržu Antanas už nugaros surišo – ir kniūbsčią po eglaite paguldė: vėliau teisme infantiliai aiškino, jog tai tam, kad vaikinukas nerėktų. Tardymas, Kauno kalėjimas, teismas, mirties nuosprendis ir dienos bei naktys Lukiškių kalėjimo rūsyje – ten, kur laikė mirtininkus. 

Ištrauka iš mirties nuosprendžio

Spalio pabaigoje kameros durys atsivėrė ir drėgnon prieblandon žengė likimo brolis – kitas mirtininkas, kitas Antanas: septinton dešimtin įkopęs dzūkas, kolūkietis, girtas kirviu užkapojęs žmoną ir padegęs namus. Vėliau teisinosi – pas žmoną radęs svetimą vyrą, įsiutęs ir nutikę tai, kas nutikę. Kaimynai teisme moters garbę gynė – velionė buvo dora moteris, o štai teisiamasis ne ypač– be perstojo gėrė ir mušė žmoną. Sistemingai– kaip rašoma nuosprendyje.

Abu mirtininkai – jaunas ir senas – parašė malonės prašymus. Abu maldavo palikti juos gyvus, nesušaudyti. Ir jaunas, ir senas – abu žmogžudžiai norėjo gyventi. Tokių norų nepakako – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, pirmininkaujamas šiaudinio prezidentoJ. Paleckio ir liaudies rašytojoJ. Baltušio, atmetė abiejų malonės prašymus. Lapkričio 29-osios vakarą vyresnįjį Antaną sargybinis išsivedė iš kameros – į prausyklą. Po kurio laiko tas pats sargybinis darsyk atvėrė kameros duris – liepė jaunajam išeiti. Antanas suprato, kad kaimynas į kamerą negrįžo ne šiaip sau. Antanas suprato, kad tai yra tai– jis įsikibo į atlenkiamą kameros gultą ir pradėjo visu balsu rėkti. Į kamerą įšoko kiti sargybiniai ir Antaną ištempė jėga. Į prausyklą.

Sunkvežimis neprivažiavo prie pat – duobė buvo iškasta stačioje kalvelėje. Budeliai neburbėjo nešdami brezentan susuktus ką tik nušautus kūnus – budeliams neįprasta burbėti. Kalėjimo viršininkas stovėjo ant duobės krašto ir blyškiu elektriniu žibintuvėliu nušvietė vietą, kur reikėjo įmesti lavonus. Ukrainietis viršila, prieš gerą pusvalandį suvaręs devynis gramus švino jaunesniajam Antanui į galvą, kaip įpratęs žvilgtelėjo gilyn į duobę. Vienas ten jau gulėjo – viskas aišku, anie irgi šaudė. Abu Antanai vienas po kito žnektelėjo į duobę. Netrukus pasipylė žemės. 

Mirtininko eilėraštis

Atokvėpio minutę, bebaigiant užkasti duobę, kuri daugiau kaip šešiems dešimtmečiams tapo bendro prieglobsčio vieta dviem žmogžudžiams ir partizanų vadui, viršila nužvelgė šešėliuose nuskendusius gretimus kauburius. Štai ten vasarį užkasti du žemaičiai broliai, iššaudę latvių šeimą, anava ten – gegužę – rusas kareivėlis, neištvėręs patyčių ir sušaudęs jį engusį seržantą, o čia – liepą – stribas ir komjaunuolis, aukštaičiai: išprievartavo ir užkapojo šešiolikmetę mergaitę. Visas šias baugias istorijas viršila puikiai žinojo – jam, kaip budeliui prieš šaudymus duodavo pavartyti baudžiamąsias bylas: kad būtų lengviau. Nežinojo jis tik apie tuos kitus mirtininkus, kuriuos atveždavo iš saugumo rūmų – užteko vienąkart kalėjimo viršininko paklausti ir sulaukti atsakymo: politiniai banditai. Daugiau viršila nebeklausinėdavo – tik šaudydavo ir užkasdavo: darė tai, kas buvo numatyta jo pareigybei.

Darius Indrišionis – pagal išsilavinimą istorikas, pagal stilių žurnalistas, pagal interesus – nūdienos ir sovietmečio tyrinėtojas (arba bent jau pretenduojantis toks būti)