Ramūno Danisevičiaus nuotr.

Antradienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Priežiūros komitetas nusprendė iš partijos šalinti Seimo narį Mantą Adomėną. Priežastis kaip ir aiški – politiko ryšiai su koncerno „MG Baltic“ atstovais. Papasakoti apie šiuos ryšius M. Adomėnas kaip, beje, ir anksčiau partijos Priežiūros komiteto nuobaudos susilaukęs kitas seimūnas Laurynas Kasčiūnas buvo iškviesti į Specialiųjų tyrimų tarnybą. Būtent ten vykusių apklausų medžiaga vėliau kažkokiais nuotekų latakais pasiekė žiniasklaidą. 

Kalbant apie patį Priežiūros komiteto sprendimą, galima klausti, kodėl M. Adomėnui ir L. Kasčiūnui buvo pritaikytos skirtingos nuobaudos – vienam narystė tik suspenduota, kitas pašalintas. Tačiau šįkart ne apie tai, juolab tam, kad galėtum įvertinti, reikia turėti ir visą medžiagą. 

Šįkart, man regis, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Priežiūros komitetas abiejų seimūnų veiklą nagrinėti ėmėsi po to, kai jų apklausų turinys buvo nutekintas žiniasklaidai. Taip, nutekintas sąmoningai, nes patys savaime tokie dalykai nenuteka.

Tas, kas šiuos duomenis nutekino, tikrai rūpinasi ne politinės sistemos skaidrumu, o žaidžia sau naudingą, tačiau bendrai politinei sistemai pavojingą žaidimą. Nutekinama informacija yra dozuojama: iš pradžių – apie vieną, po to – apie kitą. Visa tai tam, kad būtų palaikomas nuolatinis degimas, nuolatinė įtampa, įtarumas ir nepasitikėjimas. Kai kam tai naudinga, nes leidžia kurti pasakojimą apie tai, kad visi išskyrus mus yra užvaldyti. Kai kam tai naudinga, nes leidžia visą ugnį nukreipti į kitus – juk labai jau nenorima atsakyti į pačiam adresuojamus nepatogius klausimus. Kai kam tai naudinga, nes leidžia aiškinti, kad, girdi, ne vienas aš čia susitepęs. Kai kas jau skuba aiškinti, kad griežtam nuosprendžiui pakanka vien fakto, jog buvo susitikta su kuriuo nors iš „MG Baltic“ atstovų – nesvarbu, nei apie ką kalbėta, kas po to nuspręsta. 

Po anradienio nuosprendžio dėl M. Adomėno jau būta klausimų, kodėl dabar yra kalbama tik apie jį, o ne apie kitus, kurie irgi buvo susitikę su kažkuriuo iš „MG Baltic“ vadovų. Jei pasakėte A, kodėl nepasakyta ir B, klausia jie, turėdami mintyje, be abejo, ir Gabrielių Landsbergį. 

Manau, kad tie, kurie užsuko visą šitą konvejerį, žaidžia neskubėdami ir sąmoningai dozuoja informaciją – įmetamas vienas failas ir žiūrima, kaip partija reaguos. Sureaguodama partija kuria precedentą. Tada įmetama dar ir žiūrima, ar bus išlaikytas principingumas. Jei taip, tai bus aiškinama, kad štai čia yra tik dar vienas įrodymas apie tai, kokia susikompromitavusi yra ši politinė jėga. Jei bus priimtas kitoks sprendimas, kuris vis dėlto nebaustų politiko ar nubaustų švelniau, tai jau būtų pristatoma kaip bandymas dangstyti savus, taikyti dvejopus standartus. Kitą kartą jau bus galima ir nieko nebenutekinti, o tik, vėl pasitelkiant žiniasklaidą, baksnoti pirštu į tai, kad susitikimas apskritai buvo. Susitiko, vadinasi, kaltas, ir taškas. 

Kaip jau ir minėjau, tiems, kas įsuko šitą konvejerį, tiesa ir teisingumas nerūpi, rūpi tik viešieji ryšiai ir politinės machinacijos. Taip ciklas ir tęsiamas specialiai tam, kad truktų kuo ilgiau, kad kuo ilgiau būtų galima baksnoti į kitus, pačiam slepiantis ar bandant pradingti krūmuose. 

Taip, galima klausti, kodėl partijos Priežiūros komitetas imasi reaguoti tik tada, kai žiniasklaidoje atsiduria kokia nors karšta nutekinta medžiaga. Juk buvo žinoma, kad kai kurie partijos nariai buvo apklausti STT dėl bendravimo su „MG Baltic“. Gal buvo galima imtis aiškintis tų santykių pobūdį nelaukiant išviešinimų žiniasklaidoje? 

Tačiau man vis dėlto didesnį nerimą kelia tai, kad teisėsaugos institucijų surinkta medžiaga, kuri turėtų tarnauti teisingumo siekiui, iš tikrųjų tampa ginklu politinėse manipuliacijose, į kurias dažnai nekritiškai įsitraukia ir žiniasklaida. Pastaroji, man regis, pamiršta, kad reikia klausinėti ir kvestionuoti ne tik tuos, į kuriuos pirštu beda nutekinami dokumentai, tačiau, gal net svarbiausia, tuos, kurie užsiima šiuo nutekinimu. Kokie jų interesai? Kokį žaidimą jie žaidžia?