Ben White/Unsplash.com

Rengiantis 9-ajam Pasaulio šeimų susitikimui Dubline 2018 m. rugpjūtį pateikiame katechetinį kelią, paremtą popiežiaus Pranciškaus posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Amoris laetitia.

Kiekviena iš katechezių pradedama malda, paimta iš popiežių mokymo ar patristinės tradicijos, ir užbaigiama keliais klausimais pasidalyti mintimis šeimoje – namų Bažnyčioje ir krikščionių bendruomenėje.

Pirmąją katechezę apie šiandienes šeimas skaitykite čia, o antrąją – apie šeimas Dievo žodžio šviesoje – čia.

Trečia katechezė. Didžioji Dievo svajonė

„Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49)

Tad mums, kurie tikime, Jaunikis visada atrodo gražus.

Gražus yra Dievas, Žodis Dieve;

gražus Mergelės įsčiose,

kur, neprarasdamas savo dieviškumo, tapo žmogumi;

gražus yra Žodis, gimęs kaip kūdikis, nes, būdamas kūdikis,

maitinosi motinos pienu;

kai gimė, dangūs prabilo,

angelai šlovino, žvaigždė rodė išminčiams kelią,

jis buvo pagarbintas prakartėlėje,

jis, kuris yra penas romiesiems.

Tad jis gražus danguje ir gražus žemėje;

gražus įsčiose, gražus savo gimdytojų rankose:

gražus stebukluose, gražus savo kančiose;

gražus kviesdamas gyventi, gražus niekindamas mirtį,

gražus aukodamas savo gyvybę ir gražus ją atgaudamas;

gražus ant kryžiaus, gražus kape, gražus danguje.

Klausykitės giesmės protingai,

neleiskite silpnam kūnui atitraukti jūsų akių

nuo jo grožio spindesio.

Didžiausias ir tikrasis grožis yra teisumas;

neišvysite Gražiojo, jei nelaikysite jo teisiu;

jei jis teisus visur, tad jis visur ir gražus.

Šv. Augustinas, Ps 45, 3 aiškinimas

Luca Baggio/Unsplash.com

Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Tai vieninteliai evangelijų mums perteikti berniuko Jėzaus žodžiai. Evangelijose daugiau neužrašyta jokių Jėzaus, kaip vaiko, pastabų, pareiškimų ar žodžių. Ši ištara tikrai sudėtinga, mat iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus stokoja pagarbos Juozapui ir Marijai, yra aiškiai nustebintas ir supykęs, kad jie nesupranta, kodėl jis pasiliko Dievo šventovėje jiems pirma nepranešęs.

Iš tiesų šiais gana mįslingais žodžiais išreiškiamas Jo sūnystės slėpinys, o Jame ir kiekvieno asmens sūnystės slėpinys, nes kiekvienas žmogaus vaikas, pirmiau nei pradėtas motinos įsčiose, pirmiau nei panorėtas tėvų (ir kaip dažnai net nepanorėtas, nes jo atsiradimas neatitinka žmonių planų), visada branginamas Dievo širdyje. Popiežius Pranciškus ryžtingai pareiškia: „Kiekvienas kūdikis, užsimezgantis motinos įsčiose, yra Dievo Tėvo ir jo amžinosios meilės amžinojo plano dalis: Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau (Jer 1, 5).

Kiekvienas kūdikis visada yra Dievo širdyje ir tą akimirką, kai jis pradedamas, išsipildo amžina Kūrėjo svajonė. Pagalvokime, koks vertingas yra embrionas nuo jo prasidėjimo akimirkos!

Pažvelkime Tėvo, kuris visada mato toliau visos išorinės regimybės, meilės kupinomis akimis“ (AL 168). Ne tik Jėzus kaip Dievo Sūnus yra pašauktas būti savo Tėvo reikaluose, bet ir kiekvienas vaikas, kuris niekada nėra savo tėvų nuosavybė, priklauso dangiškajam Tėvui, visada turinčiam jo atžvilgiu didžiulę ir įstabią svajonę, toli pranokstančią jo žemiškųjų tėvų vaizduotę bei lūkesčius. Tad esminis klausimas – kokia yra Dievo svajonė kiekvieno asmens atžvilgiu?

Šį klausimą iškirtinai iškart ir iš esmės atsako šventasis Jonas Paulius II: „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti“ (Redemptor hominis, 10). Jis kalba apie meilės apreiškimą, susitikimą su meile, apie meilės patyrimą ir net dalyvavimą joje, taip parodydamas, kad labiau nei vidinis sielos judesys ar savęs dovanojimo aktas apreiškiama, sutinkama, patiriama meilė. Ši meilė, kurioje dalyvaujama, yra realus Asmuo, pats Kristus, kuris, „apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį“, „pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ (GS 22). Dievas kiekvieno iš mūsų atžvilgiu nepuoselėja svajonės apie abstrakčią ar idilišką meilę. Sūnumi, kuris, Juozapo ir Marijos nuostabai, sako turįs būti savo Tėvo reikaluose, mums apreiškiamas tikrasis kelias ir reali meilė. O meilė kalba savita kalba, originaliai ir turi savą būdą, kaip tapti kūnu. Kaip? Per santuoką! Todėl popiežius Benediktas XVI teigia, kad tik „santuoka, besiremianti vienatine ir galutine meile, tampa Dievo santykio su žmogumi paveikslu, ir atvirkščiai: būdas, kuriuo myli Dievas, tampa žmogiškosios meilės matu“ (Deus caritas est, 11).

Iš tiesų, žodis „meilė“ turi plačiausią semantinį lauką: „kalbama apie tėvynės meilę, meilę savo profesijai, draugų meilę, meilę darbui, tėvų ir vaikų, brolių ir artimųjų meilę, meilę artimui ir meilę Dievui. Tačiau iš šios reikšmių įvairovės išsiskiria vyro ir moters meilė, kai neatskiriamai sąveikauja kūnas ir siela, ir žmonėms atsiveria, regis, nenugalimas laimės paveikslas, greta kurio iš pirmo žvilgsnio blanksta visos kitos meilės rūšys“ (Deus caritas est, 2).

Būtent vedybine vyro ir moters meile apreiškiamas Dievo meilės Kristuje tobulumas. Tokioje kalboje glūdi tikrai didis Slėpinys. Vien mintis, kad Dievas taip mylėjo, jog atvėrė savo širdį žmonijai, jau yra tiesos slėpinio dalis. Tiesa, skaitydami visą Raštą, pirmiausia Pranašų knygas, regime, jog Dievas, trokšdamas išreikšti bei apreikšti savo nepakartojamą santykį su išrinktąja Izraelio tauta, dažnai vartojo vedybinę kalbą. Bet net ligi tol ne tik chronologiškai, bet ir teologiškai dieviškajame slėpinyje pranašaujama daug didesnė tiesa: Dievas vedybinę meilę ne vien pasitelkia tam, kad save apreikštų; vedybinė meilė visada buvo pirminis Dievo veido apreiškimas: „Pora, kuri myli ir duoda pradžią gyvybei, yra tikra gyva skulptūra (ne iš akmens ar aukso, kokia draudžiama Dekaloge), gebanti išreikšti Dievą Kūrėją ir Išganytoją. Turint tai priešais akis, vaisingas poros santykis tampa įvaizdžiu Dievo slėpiniui atrasti bei nusakyti – slėpiniui, kuris yra pagrindas krikščioniškojo požiūrio į Trejybę, įžvelgiančio Dieve Tėvą, Sūnų ir meilės Dvasią. Dievas Trejybė yra meilės bendrystė, o šeima – jo gyvas atspindys. Šis trejybinis poros aspektas naujaip išreiškiamas Pauliaus teologijoje“ (AL 11).

Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). Šiais žodžiais jis nori pasakyti, jog Dievas, kurdamas Adomą ir Evą taip, kad jie sudarytų vieną kūną, galvoje turėjo su Kristumi ir Bažnyčia susijusį Didįjį slėpinį.

Nuo pat pasaulio įsteigimo, dar prieš sukurdamas Adomą ir paimdamas šonkaulį iš jo bei padarydamas iš jo Ievą, Dievas priešais akis turėjo savo didžiąją svajonę, Kristaus ir Bažnyčios Didįjį slėpinį, kurį mums šiandien apreiškė Sūnuje. Todėl popiežius Pranciškus, kupinas tikrumo, sako, jog „trokšti sukurti šeimą yra išdrįsti būti Dievo svajonės dalimi, išdrįsti svajoti išvien su Juo, išdrįsti statydinti išvien su Juo, išdrįsti leistis į istoriją išvien su Juo“ (AL 321).

Didysis slėpinys yra ne idealas ar tiesa, bet realus įvykis, turintis konkretų pavidalą – Kryžių, kurio niekas nelaukė ir kuris vis naujaip ir kūrybiškai be paliovos yra mūsų istorijoje. Kaip? Kur? Kada? „Sutuoktiniai Bažnyčiai nuolatos primena tai, kas nutiko ant kryžiaus, vienas kitam ir vaikams liudija išganymą, kuriame dalyvauja per sakramentą“ (AL 72, kur cituojama FC 13). Šitai griauna Santuokos sakramentą iškraipantį paplitusį paviršutinišką supratimą: „Santuokos sakramentas nėra socialinis susitarimas, tuščias ritualas ar vien išorinis įsipareigojimo ženklas. Sakramentas yra dovana sutuoktiniams pašventinti ir išganyti, nes jų priklausomybė vienas nuo kito per sakramentinį ženklą perteikia realų paties Kristaus ryšio su Bažnyčia paveikslą“ (AL 72).

Kalbėdami apie Didįjį slėpinį, jo platumą, aukštybę ir didybę, vartojame žmogiškus žodžius; popiežius Pranciškus paprasta kalba rašo: „Sakramentas nėra daiktas ar jėga, nes iš tikrųjų pats Kristus ateina pas susituokusius krikščionis per Santuokos sakramentą. Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas. Krikščioniškoji santuoka yra ženklas, ne tik rodantis, kaip labai Kristus pamilo Bažnyčią per jo Kryžiumi užantspauduotą Sandorą, bet ir padarantis tą meilę tikrove sutuoktinių bendrystėje“ (AL 73).

Sutuoktinių meilė vieno kitam yra tokia pat, kaip nukryžiuoto Kristaus meilė Bažnyčiai. Štai tokia nepaprasta tad yra atitiktis, ir vien mintis apie tai priverčia mus sudrebėti. Sutuoktiniai Santuokos sakramento malonės galia myli vienas kitą dieviškai, myli vienas kitą Dievo malone. Kas yra Dievo meilės viršūnė? „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Sutuoktiniai įgyvendina ir apreiškia šios dieviškosios meilės pasauliui kvailybę. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „visas bendras sutuoktinių gyvenimas, visas santykių tarp jų, jų su vaikais ir pasauliu tinklas iš tikrųjų bus ženklinamas bei stiprinamas sakramento malonės, kylančios iš įsikūnijimo bei Velykų slėpinių, kuriais Dievas išreiškė visą savo meilę žmonijai ir artimai su ja susijungė. Jie niekada vieni savo jėgomis nesiims atsirandančių iššūkių. Jie pašaukti į Dievo dovaną atsiliepti savo įsipareigojimu, kūrybiškumu, tvirtumu kasdienėje kovoje, tačiau visada gali šauktis Šventosios Dvasios pašventinti jų vienybę, kad gautoji malonė vis iš naujo reikštųsi naujoje situacijoje“ (AL 74). Žinoma, jų meilė yra „netobulas Kristaus ir Bažnyčios tarpusavio meilės ženklas“ (AL 72), o „vyro-moters ir Kristaus-Bažnyčių porų analogija netobula“ (AL 73), nes santuoka, net pati sėkmingiausia ir švenčiausia, negali ir neturėtų asmens iki galo patenkinti.

Daugelio šeimų kančios priežastis šiandien yra paplitęs įsitikinimas, kad jų santuoka yra ilgai trokšto, galutinio tikslo pasiekimas. Vedybinė meilė nesuteikia žmogiškosios laimės; juk nė vieno sutuoktinio nėra be ribotumų, silpnybių ar trapumo, todėl jis negali patenkinti didelių meilės lūkesčių, kurių galbūt turi žmogus. Santuoka niekada nėra galutinis tikslas, bet leidžia „meilės ir gyvenimo džiaugsmuose jau dabar ragauti Avinėlio vestuvių pokylio“ (AL 73). Todėl sutuoktiniai nuskirti ne žemiškajai santuokai, bet amžinai vienybei – Kristaus Sužadėtinio santuokai su savo Sužadėtine Bažnyčia. Netekus šios pamatinės gairės, prasmės ir tvarumo netenka ir pati santuokinė sandora. Būtent amžinybės matmuo suteikia jai tikrai žmogišką skonį; be to visa tampa prėska ir be krypties. Būtent šitai yra šeimos ir santuokos šiandienės krizės, nepasigailinčios nė vieno, priežastis.

Santuoka yra tik išankstinė laimės nuojauta, o ne pati laimė. Norite būti laimingi? Tai nemėginkite ieškoti jos statydindami amžinuosius namus santuokoje. Santuoka yra tikrieji vartai į kelią, vedantį į pilnatvišką džiaugsmą, tačiau sustoti prie durų reiškia rizikuoti niekada nesudalyvauti amžinajame vestuvių pokylyje. Todėl neatidėliotinai būtina teisingai skelbti šeimoms Jėzaus Kristaus Evangeliją parodant joms, kad „įsikūnydamas Jis prisiima žmogiškąją meilę, apvalo, atbaigia ją ir per savo Dvasią dovanoja sutuoktiniams gebėjimą ja gyventi, visą jų gyvenimą pripildydamas tikėjimo, vilties ir meilės. Šitaip sutuoktiniai yra tartum pašventinami ir per jo malonę statydina Kristaus Kūną bei yra namų Bažnyčia“ (AL 67). Tai reiškia ne rūpinimąsi šeimų religiniu ar dvasiniu matmeniu, bet pagalbą patiriant nepaprastą atpirkimo darbą, Kristaus atliktą mūsų žmogystėje: be Jo žmogaus meilė niekada nebūtų savimi, prarastų visą savo pirminį grožį. Vadinasi, bažnytinė bendruomenė privalo šeimoms skirti savo geriausius išteklius, nes „šeimos gerovė yra esminis dalykas pasaulio ir Bažnyčios ateičiai“ (AL 31), o ir „Bažnyčia, trokšdama visapusiškai suprasti savo slėpinį, žvelgia į krikščioniškąją šeimą, kuri jį autentiškai parodo“ (AL 67). Didysis Kristaus ir Bažnyčios slėpinys priklauso nuo šeimos. Kitaip tariant, išgelbėdama šeimą, Bažnyčia ne tik tampa savimi, bet per šeimos santykius savo veidą pasauliui parodo ir Dievas, taip išpildydamas savo didžiąją svajonę žmonijos atžvilgiu.

Edwin Andrade/Unsplash.com

Šeimoje

Apmąstykime:

1) Ar Dievo didžioji svajonė žmonijos atžvilgiu turi ką nors bendra su paties žmogaus svajonėmis?

2) Santuoka yra ne pati laimė, bet laimės išankstinė nuojauta. Kokių konkrečių padarinių tokia ištara turi santuokiniame ir šeimyniniame gyvenime?

Įgyvendinkime:

1) „Visas bendras sutuoktinių gyvenimas, visas santykių tarp jų, jų su vaikais ir pasauliu tinklas iš tikrųjų bus ženklinamas bei stiprinamas sakramento malonės, kylančios iš įsikūnijimo bei Velykų slėpinių, kuriais Dievas išreiškė visą savo meilę žmonijai ir artimai su ja susijungė. Jie niekada vieni savo jėgomis nesiims atsirandančių iššūkių. Jie pašaukti į Dievo dovaną atsiliepti savo įsipareigojimu, kūrybiškumu, tvirtumu kasdienėje kovoje, tačiau visada gali šauktis Šventosios Dvasios pašventinti jų vienybę, kad gautoji malonė vis iš naujo reikštųsi naujoje situacijoje“ (AL 74). Kaip Šventoji Dvasia veikia jūsų santuokiniame ir šeimyniniame gyvenime?

2) Mylėti vienam kitą Dievo malone, mylėti dieviškąja meile, mylėti vienam kitą taip, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią, ligi pat savęs paaukojimo ant kryžiaus – kaip visa tai įgyvendinti?

Bažnyčioje

Apmąstykime:

1) Kodėl taip sunku santuokos ir šeimos Evangelijos skelbimą padaryti Bažnyčios pastoracinės tarnybos dalimi? 

2) Didysis Kristaus ir Bažnyčios slėpinys priklauso nuo šeimos. Ką tai reiškia?

Įgyvendinkime:

1) „Bažnyčia, trokšdama visapusiškai suprasti savo slėpinį, žvelgia į krikščioniškąją šeimą, kuri jį autentiškai parodo“ (AL 67)? Kaip šitai įgyvendinti?

2) Jei tiesa, kad „šeimos gerovė yra esminis dalykas pasaulio ir Bažnyčios ateičiai“ (AL 31), ką Bažnyčia turėtų daryti savo pastoracinėje tarnyboje?