Rūta Matulevičiūtė „Nebėra reikalo nei ką veikt, nei nieko neveikti, nuo niekieno nepriklausyti“ (2018 m., mišri technika, 125 x 83,5 cm), Eglė Norkutė „Prieš pratęsiant“ (2017 m., drobė, aliejus, 128 x 128 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Birželio 15–16 dienomis „Galerijoje 555“ (T. Ševčenkos g. 16F, Vilnius) vyksta grupinė skirtingų kartų autorių tapybos paroda „Žaidžiame klases“. Ekspozicijos koncepcija paremta Julio Cortázaro knygos struktūra.

Mano kolega, jauna menotyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė, su šia ekspozicija sėkmingai debiutavo kaip parodų kuratorė. Parodos idėja ir paprasta, ir gana originali. Dailėtyrininkė žvelgia į parodą per semiotinę prizmę – kaip į tekstą. J. Cortázaras rekomendavo savo romano skaitytojams eksperimentuoti, keisti skyrių eiliškumą ir konstruoti vis naujas istorijas.

Deima seka rašytojo pavyzdžiu ir siūlo žiūrovams, išklausiusiems jos padiktuotą naratyvą, kurtis savąjį ar imti šokinėti akimis per paveikslus ir iš salės išsinešti saujas istorijų užuomazgų ar išbaigtų trumpų vizualinių apsakymų.

Laukiniai dialogai

Kuratorės pasiūlyta istorija dėstoma nuosekliai ir įtaigiai. Visi paveikslai atrodo radę savo vietas. Deimos priskirtos jiems reikšmės tvirtai ir ryškiai įsirašė dažų paviršiuje ir siužetinėje gelmėje. Dailėtyrininkė drobių sekoje įskaitė pasaulio istoriją. Sklandus pasakojimas mus veda nuo pirmapradės tuštumos, per žmonijos, civilizacijos istoriją iki pasaulio pabaigos, žyminčios naują pradžią. Galvoje dėliodama pasakojimą pastebėjau, kad seku dailėtyrininkės nurodyta minties gija, tik šiek tiek perpasakoju, perinterpretuoju konkrečius motyvus. Sugedusio telefono principu noriu atpasakoti istoriją, įtraukdama daugiau maginių, iracionalių momentų.

Niekyje, vakuume, pateka pirmoji Ramūno Čeponio saulė, žengia pirmykščiai Jono Jurciko žmonės, aidi jų laukiniai dialogai. Dienos ir nakties ciklas fiksuojamas Ievos Skauronės abstrakcijose. Paros ratas rieda per brūzgynus, per nepažabotą gamtą. Lauros Slavinskaitės, Rūtos Matulevičiūtės ir Kristos Feigelovitz fėjos gyvena gamtos ritmais, šaukiasi stichijų pagalbos, dėkoja joms. Juodi I. Skauronės ir R. Čeponio kaspinai gedi prarasto ryšio su gamta. Natūra ir kultūra pasuka skirtingais keliais. Ir harmonija pasaulyje išnyksta.

Jonas Jurcikas „I love you like a blue sky Like a machine with a red star, Remembering your cute eyes, I want to be with you!“ (2013 m., drobė, akrilas, 280 x 200 cm), Linas Liandzbergis „Švelnus, šeimyninis, atominis" (2012 m., drobė, akrilas, 200 x 150 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Linas Liandzbergis „Game over" (2010 m., drobė, akrilas, 200 x 100 cm), Ramūnas Čeponis „Punktyrai“ (2018 m., drobė, aliejus 160 x 90 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Tikrumo šauksmas

Narcizas įsimyli savo atvaizdą ir iš meilės be atsako numiršta. Eglės Norkutės tapybiniai vaikai įsimyli save asmenukėse ir žaidžia mirtį, iš tikrųjų laidodami asmenybės savitumą. Visuomenės nariai tampa sraigteliais, susikataloguoja save pagal pajamas, pripažinimą visuomenėje, aprangos stilių ir ima sukinėtis L. Slavinskaitės saugykloje. Į baseiną nulaša autentikos besiilginti ašara, sukruta žuvų iškamšos, giliai pasąmonėje nuskamba archetipinės baltiškos melodijos. Vergovės pinigams išgręžtą žmogų gaivina vanduo ir mintys apie laisvę. Bet įkyrus popsas naudoja vandens metaforą kitaip – plauna smegenis, bando atšveisti jas nuo sąmoningumo dėmių.

O žmogus desperatiškai bando atkurti nutrauktą sąsają su gamta. Jis nori tapti koriu, panirti į boružių jūrą. Bet per vėlu. Linas Liandzbergis įspėja apie karinę pramonę. Jonas Jurcikas pašiepia karinės galios romantizavimą, ir įvyksta lemtingas sprogimas. Iš pelenų ir duženų ima formuotis Jolantos Gegelevičiūtės prognozuojama nauja pradžia. Istorija gal ir girdėta, bet itin taikliai įvaizdinta. Maištas prieš civilizaciją, tikrumo šauksmas ataidi iš minėtojo romano. Žavu, kad pasiskolinti ne tik knygos pavadinimas, laisvo junglumo idėja, bet ir turinio gairės, autoriaus pasaulėžiūra, bent iš dalies sutampanti ir su kuratorės nuostatomis. Tačiau neperspausta, nenukrypta į iliustratyvumą, pažodinį knygos vizualizavimą.

Jolanta Gegelevičiūtė „Nauja pradžia. Žemės istorija“ (2018 m., drobė, aliejus, 120 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Eugenijus Cukermanas „Geltona-mėlyna“ (2011 m., drobė, aliejus, 60 x 60 cm), Rūta Matulevičiūtė „Ratas“ (2017 m., drobė, aliejus, 100 x 70 cm), Rūta Matulevičiūtė „Baseinas“ (2017 m., drobė, aliejus, 120 x 125 cm), Eugenijus Cukermanas „Plenero motyvas“ (2010 m., drobė, aliejus, 50 x 70 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Dalia Kasčiūnaitė „Versmė“ (2015 m., aliejus, drobė, 80 x 110 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Spalviniai sąskambiai

Vaizdai su romano tekstu siejasi lengvu, elegantišku asociatyviniu principu, taip ir paveikslai jungiasi tarpusavyje. Tad siužetas šioje parodoje gana paradoksaliai, netikėtai ir džiuginamai neužgožia formos aspekto. Todėl mane ši paroda paveikia netgi priešingai. Nors esu kaip tik į verbalizavimą, artikuliavimą, siužetinę interpretaciją linkusi dailės entuziastė, vizualinių knygų graužikė, dažų pasakų sekėja. Betgi nepaisant to, nepaisant dar ir to, kad pati kuratorė gana ryškiai akcentuoja kalbinį pradą, mano manymu, dominuoja kitas – formalusis – pradas. Kalbant konkrečiau, parodoje išryškėja Deimos koloristinė klausa ir kaip to padarinys – spalvinė dažų galia. Dažų galia sukurti atmosferą.

Deima teisingai pastebėjo, kad jaunesnieji tapytojai linksta į figūratyvą. Daugiau kūrybinės patirties turinčių autorių abstrakcijos, jos nuomone, tapo tam tikromis poilsio, atokvėpio pauzėmis. Kita vertus, dailėtyrininkės įsitikinimu, aplink esančios figūrinės kompozicijos užkrečia prasmėmis ir šalimais esančias abstrakcijas. Ir tokiuose kartų bei konkrečių ir abstrahuotų formų santykiuose galėtų gimti istorijos. Bet man turinys, chronologija nugrimzdo į antrą planą. Viską užgožė idealiai nuskambėję spalviniai sąskambiai. Ir, spalvoms tapus dominantėms, linijos ėmė tik papildyti, užtvirtinti, pagilinti sukeltą būseną.

Jolanta Gegelevičiūtė „Lietus“ (2016 m., mišri technika, 99 x 64 cm), Laura Slavinskaitė „Esu“ (2017 m., drobė, aliejus, 150 x1 00 cm), Eglė Norkutė „Kaip žuvis vandeny“ (2016 m., drobė, aliejus, 120 x 80 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Ieva Skauronė „Patekti“ (2017 m., drobė, aliejus, 70 x 50 cm), Ieva Skauronė „Mėlynas peizažas" (2017 m., drobė, aliejus, 70 x 50 cm), Laura Slavinskaitė „Odė garsui“ (2017 m., drobė, aliejus, 100 x 70 cm), Rūta Matulevičiūtė „Paparčiai“ (2017 m., drobė, aliejus, 60 x 50 cm), Ieva Skauronė „When Choise Is No Choise“ (2016 m., drobė, aliejus, 80 x 110 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Ramūnas Čeponis „Atspindys II“ (2017 m., drobė, aliejus, 140 x 110 cm), Jonas Jurcikas „Brainstorming“ (2012 m., drobė, akrilas, 270 x 180 cm), Ramūnas Čeponis „Dialogai II“ (2017 m., drobė, aliejus, 150 x 150 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Dūzgiantys paveikslų spiečiai

Tai galioja ir abstrakcijoms, ir figūratyvui. Šiuo atveju spalva nėra abstrakcijų prerogatyva. Nors ir ne tik šiuo atveju. Vis dėlto šioje parodoje norisi į kūrinius žvelgti prisimerkus, iš tolo ir mėgautis spalvų palete. Tai aktualu ir pavieniams paveikslams, ir jų spiečiams. Paveikslų salelės man tapo prisiminimų stimuliatoriais, ryškių emocijų šaukliais.

R. Čeponio pilkas keturiasdešimtas grafikos žodis susilieja su aplinka. Jis neutralus, melancholiškas, perdegęs iki abejingumo, sudegęs iki pelenų. Keturiasdešimt pirmas žodis pasaldina gyvenimą karamele. Atrodo, viskas aišku – juoda / balta. Iliuzinės visažinystės koncentratas.

Abejingumą padega suinteresuotumo ugnis, ištrykšta muzikinė D. Kasčiūnaitės versmė. Stovintis baltas pianinas suintensyvina vaizdo decibelus. Akys prabėga R. Čeponio klavišais. Skamba griausminga melodija, sueižėja racionalumo šarvas, atgimsta emocijos. Lavos raudonis drasko juodus tonus. Drama, monumentalus skambesys, didelių įvykių pagarbi baimė, jų laukimas ir nuojauta. O kai iš juodumos ima kaltis žaluma, maloni, smalsi tamsos baimė išlieka, bet vietoj griausmingo raudonio klausomės paslaptingo, tylaus nakties šnarėjimo. Paryčių mėlis. Siurrealistiškas, fantasmagoriškas, įkyriai matomas, reikalaujantis dėmesio.

Ramūnas Čeponis „Keturiasdešimtas žodis“ (1993 m., linoraižinys, popierius, 220 x 14 cm) ir „Keturiasdešimt pirmas žodis“ (1993 m., linoraižinys, popierius, 220 x 14 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Eglė Norkutė „Play dead arba pliaže“ (2016 m., drobė, aliejus, 130 x 80 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Krista Feigelovitz (Kristina Kurilionok) „Išsivalymas“ (2015 m., drobė, aliejus, 212 x 167 cm), Ieva Skauronė „Pilka viltis“ (2016 m., drobė, aliejus, 60 x 50 cm), Ramūnas Čeponis „Kontaktai 2“ (2017 m., drobė, aliejus, 81 x 120 cm), Rūta Matulevičiūtė „One Bottom Flow Painting" (2018 m., linas, aliejus, 20 x 30 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Išskiemenuota istorija

Juodi-balti kvadratai, optinio meno atmaina, nuovargio svoris, jo kaitra, karščiavimas. Ir vėsa, atgaiva, pasinėrimas į malonų vandeningą mėlį. Tas skaidrumas ir lengvumas, besvorystė. Dar keli juodi-balti akordai ir klampi masė. Birus smėlis, klampus medus – skandinanti ochra, oro stygius raudonio tankmėje. Asfalto pilkuma, jo rutina, reklamų blizgučiai, sintetika. Malonus akims minimalizmas. Samanoti akmenys, puri balta ir noras skristi. Štai taip skamba mano spalvomis išskiemenuota istorija. Ji tapo padrikesnė, mažiau linijinė, asmeniškesnė, bet iš esmės ir vėl ėjo Deimos pažymėtu maršrutu.

Tai rodo, kad jos atrastas maršrutas iš tiesų vaizdingas, skirtas stiprių emocijų nebijantiems meno turistams. Kiti parodos lankytojai galbūt imsis ieškoti radikaliau nuo pagrindinio kelio nutolstančių takelių ir išgyvens savas naratyvias-siužetines, spalvines-emocines ar dar kitokio tipo istorijas.

„Galerija 555“ džiazuoti dažų vingiais kviečia penktadienį, Kultūros nakties metu, 18–22 val. ir šeštadienį, 12–16 val.