Neseniai knygynuose pasirodžiusi psichologės, psichoterapeutės Linos Vėželienės knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete" („Tyto alba“, Vilnius, 2018) muša skaitomumo rekordus. Skaitytojams siūlome knygos ištrauką apie didžiausią nuodėmę - puikybę.

Tikrasis nuolankumas sugrąžina meilę į žmogaus gyvenimą – meilę sau, meilę artimui ir meilę Dievui. Suvaidintas nuolankumas, tai yra nusižeminimas, to padaryti negali. Pabandysiu paaiškinti. Meilė Pasaulio Kūrėjui grįžta įsisąmoninus, kad pasaulį sukūriau ne aš ir kad aukščiausias postas jau užimtas. Taip buvo, kol manęs dar nebuvo, ir taip bus, kai manęs nebebus. Tai pirma nuolankumo pamoka: žmogus nulenkia savo išdidžią galvą prieš tai, kas nepažinu. Thomas Mertonas sako, kad tikrasis nuolankumas atsiranda iš „neatlyginamos skolos jausmo“ priėmus Gyvenimo dovaną ir „įsisąmoninus, koks Dievas yra šventas, koks tobulas jo grožis, kokia nuostabi jo meilė“. 

Nuolankumas yra lyg stovėjimas priešais Dievo veidą,
nežinant, kada jis mus mato. Tai visiškas atvirumas,
atsidavimas Dievui, [...] ne pažeminimas,
bet paprasčiausia nuostaba, džiaugsmas ir dėkingumas.

Anthony Bloom

Puikybę maskuojantis nuolankumas – keliaklupsčiavimas prieš darbdavį, nuolaidžiavimas smurtautojui ar drovėjimasis pasidžiaugti savo pasiekimais – įkalina ir dar labiau susargdina, todėl jis ir neturėtų vadintis nuolankumu. „Neatlyginamos skolos jausmas“, išreiškiamas per nuolankumą, nuostabą, džiaugsmą ir dėkingumą, turi tik tą vieną adresatą. Nukreiptas bent truputį žemiau, tuojau tampa nusižeminimu.

Nuolankumo, tikrojo, išlaisvinančio iš vergavimo savo puikybei, reiktų siekti ir trokšti, nes tada, kai liekame tik savo sąžinės ir Dievo akivaizdoje, tampame laisvi nuo visuomenės nuomonės ir kitų žmonių lūkesčių. (Beje, sąžinė, įsikūrusi žmogaus širdyje, dar vadinama Dievo valios ambasada.) Tuomet nebereikia keliaklupsčiauti, kuklintis, slapstytis, dangstyti savo trūkumų, vaidinti, demonstruoti tariamų dorybių. Grįžta meilė artimui. Kad tai vyktų sklandžiau, pirmiausia nustokime priešintis ir kovoti.

Turbūt pastebėjote, kad žmonės linkę kovoti kone visose gyvenimo situacijose. Jei turi darbą, jie piktinasi darbo sąlygomis, jei neturi, pikti dėl nedarbo. Jei turi žmoną, erzina jos trūkumai, jeigu neturi – nerimauja dėl savo senbernystės. Blogai ir bevaikystė, ir neplanuotas nėštumas.

Būti nuolankiam – tai nustoti piktintis, kad kaimyno kieme žolė žalesnė, ir manyti, kad ten, kur manęs nėra, gyventi geriau. Įsivaizduokite: einu niūrią lapkričio popietę, minu pažliugusių Vilniaus šaligatvių purviną košę ir nesipiktinu savivaldybės aplaidumu, nepavydžiu Dubajaus elitui, sklendžiančiam baltais automobiliais nuplautomis su muilu gatvėmis. Aš gyvenu čia, purvini šaligatviai man nereiškia, kad manęs, kaip piliečio, negerbia ar pažeidžia mano teisę į švarą, tik tiek, kad turiu apsiauti tinkamus batus, atsparius drėgmei ir purvui. Lietuviško lapkričio šlapdriba man taip pat nereiškia, kad esu pasmerkta, nors kiti kaip tik šią akimirką mėgaujasi Kalifornijos saule, tiesiog žinau, kad turiu šilčiau apsirengti, šaltu ir drėgnu oru eidama tvarkyti savo reikalų.

Taigi, jeigu siekiame gyventi gydančiame nuolankume, reikia nustoti teisti ir vertinti, bent kartais pripažinti, kad kažko neišmanome. Aš tikrai negaliu nuspręsti, kaip kitam žmogui gyventi, ir svarstyti, ar mano kaimynai gerai daro, kad vakarais svaiginasi. Aš tik galiu pati vakarais elgtis taip, kaip manau esant tinkama pagal mano norus, sąžinę ir Dievo akivaizdoje. Lygiai taip pat esu laisva nesiekti patikti tam, kas tebeteisia ir tebevertina kitus, nes tiksliai žinau, kad šie žmonės dirba ne savo darbą. Nuolankus gyvenimas – tai susitaikymas su tuo, kad kiti žmonės neprivalo pritarti mano sprendimams ir veiksmams, kaip ir aš neprivalau vertinti ir juo labiau neturiu teisės smerkti jų sprendimų ir pasirinkimų. 

Tik kvailys savo suvokimą gali vadinti absoliučiu.
Protingas žmogus pasakys:
„Aš taip dabar suprantu ir jaučiu, bet tai nereiškia, kad nėra
už mane brandesnių, galinčių pamokyti ir padėti.“

Omraam Mikhaël Aïvanhov 

Su nuolankumu nesuderinamas ne tik įsitikinimas savo tiesa, kai iš tiesų yra labiau išmanančių, bet ir įsivaizdavimas, kad aš, turėdamas savo tiesą, turiu teisę „tiesinti“ kitų žmonių gyvenimus. Per savo darbo praktiką pastebėjau, kaip dažnai mes klystame vertindami vienas kito veiksmus. Taip dažnai, kad būtų geriau išvis šito atsisakyti. Nes kai paaiškėja to žmogaus tiesa, būna labai gėda. Savo sąžinės ir Dievo akivaizdoje.

Nuolankumas – tai nuolatinis buvimas savo sąžinės ir Dievo akivaizdoje, kuris grąžina ir meilę sau. Nuolankume subrendusi meilė sau gerokai skiriasi nuo savęs lepinimo ir žeminimosi.