Ar dažnai būna taip, kad prisiminus knygą pirmiausia atmintyje išnyra joje sukurto pasaulio vaizdiniai, garsai ir kvapai? Galbūt neatsiminsite, kuo viskas baigėsi ar kuo vardu buvo veikėjo šuo, bet štai pasaulį – aiškiausiai? Tokias knygas aš laikau arčiausiai, nes jos – ypatingos. Neringos Vaitkutės trilogija „Vaivorykščių arkos“ vos pasirodžiusi išmušė mane iš klumpių: seniai nebuvau skaičiusi tokios vaizdingos ir gyvos vaikams skirtos literatūros. Autorės stilius pakeri sklandžia, sraunia kalba, labai detaliais, todėl įsimintinais veikėjų charakteriais, be to, jos pasauliams įsivaizduoti reikia lakios, drąsios vaizduotės. Ir dar viena svarbi detalė – autorė pažįsta vaikus, būna su jais, stebi ir nuoširdžiai draugauja. Kaip tai sužinojau? Atpažinau tai per vaikus, kurie skaitė Neringos Vaitkutės knygas.

Neringos Vaitkutės knygos „Klampynių kronikos“ viršelis

Vienas geriausių šios vasaros nutikimų – naujausia N. Vaitkutės knyga „Klampynių kronikos“ (leidykla „Nieko rimto“, 2018 m.). Įsivaizduokite, kad kažkur čia pat, Lietuvoje, yra nedidelis miestelis – Mažosios Klampynės, kurį ras tik tas, kam reikės. Jame su šeima gyvena mergaitė Agata, turinti brolį dvynį ir jaunėlę seserį, taip pat dailininkę mamą, gydomąsias mikstūras gaminantį tėtį ir labai šaunią bei išmintingą močiutę.

Nors miestelis nedidelis, jame rasite visko, ko tik prireiks, ir susirinkę čia patys margiausi gyventojai. „Margiausi“ tiesiogine prasme: gyvatės ir žalčiai, ieškantys pagrobtos gyvačių karaliaus karūnos, dailios it lėlės mergaitės, neišeinančios į lauką, naktimis lakstantys aitvarai, o giriose – užkerėti vilkai, čia pelkėse žybsi žaltvykslės ir bet kada galima sutikti laumes. O ar sakiau, kad kiekvienas Mažųjų Klampynių gyventojas turi po savo baubą? Tad keli iš mūsų gali pasigirti turį seneles, primenančias, kad surinktume saują trupinių savo baubams pašerti?! Beje, baubai apibūdinami labai tiksliai, tad skaitykite atidžiai – negali žinoti, kada pravers.

Neringa Vaitkutė šioje knygoje apgyvendino gražias ir tokias artimas mūsų tautosakos būtybes. Bet jos skirtos ne gąsdinti, o pažinti. Žinoma, čia bus šiurpių akimirkų, bet dėl to tik įdomiau skaityti! Ir, pažadu, visada tie šiurpuliai pavirs lengvu atsidūsėjimu, nuostaba ar net juoku. Ir kur dar žiemą galima apsilankyti iš žemės išnyrančiame gražiame rūme ar girdėti, kaip žaltvyksles prieš žiemą gena piemuo? Agata kartu su kitais vaikais drąsiai neria į nuotykius ir baugesniam skaitytojui rodo, kad nereikia bijoti baubo, gyvenančio namuose. Pirmiausia reikia viską išsiaiškinti ir pabandyti pažinti. Taigi čia nebus jokios didaktikos ar bauginimų, nes skaitytojams siūloma patirti: abejoti, rinktis ir galop pamatyti, kuo viskas baigiasi.

Be to, knygos autorė vyksmą suskirstė į mėnesius, tad skaitydami keliaujame metų laikais ir patys patiriame gamtos pokyčius: vasaros karštį keičia lietūs, trumpėja dienos, atslenka miglos, o tada šalnos. Mažųjų Klampynių miestelio ritmas veikiamas gamtos, todėl visa taip gyva ir tikra. Čia verdamos uogienės ir džiovinami grybai, kvepia namais ir jų saugumu.

Knygą iliustravo Airijoje gyvenanti dailininkė Monika Mitkutė, ir tai yra pirmoji jos iliustruota knyga. Kruopštūs, ranka kurti piešiniai iki smulkiausių gijelių. Galima atpažinti iš iliustruotojos kasdienos atklydusias detales bei patyrimus, ir visa taip gražiai, gyvai susilieja, paliekant vietos skaitytojų interpretacijoms, kas tie maži padarėliai, šmėžuojantys visur ir iš tamsos žvelgiantys baltomis akutėmis.

Tai vienas tų gražių pavyzdžių, kai vaizduotei skiriamas toks neapsakomai pažįstamas, net savas, jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis, telpantis nedidelėje knygoje. Subtiliai primenama, kad čia pat laukia nepaprasti nuotykiai, tereikia pasileisti vaizduotės pavėjui ir nebijoti pažinti bei atrasti. Tegul tai būna geriausias vaikiškos vasaros nuotykis!

Agnė Skučaitė-Leonavičienė yra tinklaraščio zydizaliuoja.lt kūrėja ir autorė.