Rašytojas Mattas Haigas.

Pasaulyje, kuriame viskas nuolatos keičiasi ir kuriame vis sunkiau atsijungti, dauguma mielai pasinaudotų galimybe trumpam sustabdyti laiką, atsiplėšti nuo visko ir ramiai įkvėpti.

Kaip byloja pavadinimas – „Kaip sustabdyti laiką“ (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“), naujasis britų rašytojo Matto Haigo romanas nagrinėja kaip tik tai, bet visai ne iš tos pusės, iš kokios tikėtumėtės. Autorius apverčia keliavimo laiku idėją aukštyn kojomis padovanodamas savo romano herojui antžmogišką gyvenimo trukmę: nors Tomas Hazardas atrodo kaip keturiasdešimtmetis, iš tiesų jam – beveik 400 metų.

Tomas Hazardas – tik vienas iš daugelio slapyvardžių herojaus, turinčio retą sveikatos sutrikimą, vadinamąją anageriją. Per penkiolika nugyventų metų jo organizmas pasensta tik vienais. Kad žmonija, vadinamieji lašalai, nieko neįtartų, romano herojus įstoja į Albatrosų draugiją, vadovaujamą Heinricho. Ši draugija saugo savo narius, kas aštuonerius metus perkraustydama juos į naują gyvenamąją vietą ir suteikdama naują tapatybę. Mainais Heinrichas kartais paprašo paslaugos.

Viena romano linijų – Tomo, šiais laikais dirbančio istorijos mokytoju, gyvenimas, kita – jo gausūs praeities prisiminimai. Rašytojas nusprendė, kad taip „labiau jausime atmintį“. „Protai veikia ne chronologiškai. Norėjau, kad atrodytų, jog viskas vyksta Tomo galvoje, ir kad viskas susilieja viename pasakojime.“ Toks pasakojimas leidžia pagrindiniam herojui ir skaitytojams išgyventi daugybę nuostabių istorijos akimirkų įvairiausiose pasaulio kampeliuose, pavyzdžiui, Elžbietos laikų Londone ar trečiojo dešimtmečio Paryžiuje.

Supindamas fantaziją ir realybę, Mattas Haigas kviečia į kelionę, kuri teikia skaitymo malonumą, kokį teikė pačiam autoriui rašant romaną: „Rašyti šią knygą buvo labai smagu. Man patinka iššūkis, kai fantastiška bandai paversti tikroviška... Nors tai ir tampa nebe taip sunku, kai supranti, kad gyventi realiame pasaulyje yra neįtikėtinas stebuklas.“

Savo kelyje Tomas Hazardas sutinka daug žymių žmonių, tarp kurių – rašytojai Šekspyras ir Frensis Skotas Ficdžeraldas. Juos rašytojas įtraukė, nes „abu padarė savo gyvenamuosius laikotarpius tokius, kokius mes juos žinome dabar“ ir todėl, kad labai norėtų su jais susitikti realiame gyvenime. Skaitydamas romaną nė akimirkai nesuabejoji to istorinio vaizdo, kurį autorius tapo prieš skaitytojo akis, autentiškumu. Nors Mattas Haigas pagal išsilavinimą istorikas, romanas, pasak jo, „pareikalavo perskaityti daugybę knygų ir atlikti išsamių tyrimų – juk aprėpia tiek skirtingų epochų... Jaučiausi taip, lyg rašyčiau vienu metu dvylika skirtingų romanų.“

Mattas Haigas įkvepia istorijai gyvybės taip pat lengvai, kaip tai daro jo herojus Tomas, mokydamas vaikus istorijos. Rašytojas sako suteikęs pagrindiniam herojui mokytojo profesiją todėl, kad „būtų smagu sutikti istorijos mokytoją, kuris pats būtų istorija”.

Matto Haigo mama keturiasdešimt penkerius metus dirbo mokytoja, tad jis norėjo „sukurti veikėją, kuris, nugyvenęs ištisus šimtmečius, suvoktų, kad nėra svarbesnio ar nuostabesnio gyvenimo, nei mokytojo gyvenimas.“

Atrodytų, nugyventi šimtmečius, turėti daugybę laiko – tikra palaima. Galima pamatyti pasaulį, išmokti kalbų, įgyti naujų įgūdžių... Bet Tomą Hazardą visa tai ima slėgti. Taip gyvendamas neišvengiamai prarastum artimus žmonės, todėl pagrindinė, nesulaužoma Albatrosų draugijos taisyklė – neįsimylėk. Rašytojas pripažįsta, kad toks likimas – ir palaima, ir prakeiksmas. Jam asmeniškai „palaima – atsikrayti hipochondrijos, o prakeiksmas – gyvenimas ilgainiui pradėtų kartotis,o gedulas vis labiau nepakeliamas.”

Tomas „savo akimis matė“, kaip pasaulis drastiškai pasikeitė nuo 1581-ųjų. Be abejo, nuo to laiko visose srityse, pradedant technologijomis ir baigiant medicina, įvyko milžiniškų proveržių, bet jį išvargino suvokimas, kad žmonija kartoja tas pačias klaidas. Anot Tomo Hazardo, gyvenimas „visuomet bent viena koja stovi didžiajame skaitmeniniame niekur.“

Matto Haigo knygos (rašytojas išleidęs knygų ir vaikams, ir suaugusiesiems; daugumą jo romanų ekranizuoti) nagrinėja svarbias gyvenimo temas pašaliečio požiūriu, aiškindamas tokią savo poziciją tuo, kad visada prijautė ir tebeprijaučia nepritapėliams. „Grožinė literatūra yra tam puiki terpė, ir jos rašymas, ir jos skaitymas. Manau, kad literatūros pasaulyje visi randame sau vietą.“

Tomas Hazardas, be abejo, – nepritapėlis ir veikėjas, kurį užuojaučiame. Jo skausmas aiškiai juntamas, rašytojo parinktuose žodžiuose išgirstame tiesą, gerokai paveiktą jo paties išgyvenimų, susijusių su psichikos sveikatos sutrikimais. Taiklūs, išmintingi žodžiai verčia susimąstyti apie tai, ką iš tiesų reiškia būti laimingam, gyventi turiningai. Tomo istorija byloja, kad verčiau išnaudoti kiekvieną naują gyvenimo dieną nei svajoti apie ilgesnį gyvenimą žemėje. Pats Mattas Haigas taip pat tikisi, kad skaitytojai, perskaitę jo knygą, supras, kad „juokingai lengva būti apsėstam kasdienių rūpesčių. Bet literatūra, knygos – tai būdas pažvelgti į didesnį veidrodį, pamatyti didesnį vaizdą, ir galbūt pradėti laisvesnį gyvenimą.“

Gali atrodyti, kad skaitmeniniame amžiuje turime vis mažiau laiko ir su kiekviena prabėgančia sekunde gauname vis naujesnės informacijos, kurią įsisaviname ir suvartojame, bet Mattas Haigas savo romanu „Kaip sustabdyti laiką“ paskatina sustoti – įtraukiantis jo pasakojimas sutaiko su praeitimi, moko branginti gyvenimą, kad ir kokios sunkios būna jo pamokos.

Parengta pagal blog.whsmith.co.uk