Shane Rounce / Unsplash.com nuotrauka.

Lietuvos socialinių darbuotojų profesinė bendruomenė pastaruoju metu išgyvena didelius sukrėtimus: socialinių paslaugų srities darbuotojų žūtys ar sužalojimai darbo vietoje, vaikų nužudymo, sužalojimo atvejai socialinės rizikos šeimose. Šie skaudūs Lietuvai įvykiai skatina diskutuoti apie socialinio darbo profesiją teikiant paslaugas šeimai, neįgaliesiems bei globos namų klientams, kai pati šeima, neįgalieji, globos namų gyventojai bei darbuotojai vieni patys negeba susidoroti su iškilusiais sunkumais.

Todėl norisi plačiau pažvelgti į socialinio darbuotojo vaidmenį visuomenėje, jo atliekamą darbą, patiriamus sunkumus ir pavojus, su kuriais susiduria šios srities specialistai. Visuomenėje nuo senų laikų vyravo nuomonė, kad socialinis darbuotojas padeda atlikti buitinius darbus, keičia sauskelnes ir atneša maisto, tačiau taip nėra. Socialinis darbas – tai pokyčių profesija, tai – darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, mokėjimas pastebėti kiekvieno žmogaus galias ir gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti patį žmogų veikti. Be socialinio darbo šių dienų gyvenimas neįsivaizduojamas.

Socialinis darbas – kas tai?

Socialiniai darbuotojai pagalbą teikia užmegzdami santykį su klientu, bendraudami, pažindamai jo situaciją ir jo aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus. Socialinis darbuotojas padeda žmogui atgauti savarankiškumą, atstovauja jo teisėms, padeda atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę. Ne paslaptis tai, kad socialinio darbo profesija nėra ypač populiari, nes nepopuliaru būti su tais, kurie yra gyvenimo nuskriausti, silpni. Iš esmės pasirinkdamas šią profesiją, žmogus pasirenka būti su lemties nuskriaustais ir pralaimėjusiais žmonėmis, jiems teikti pagalbą, būti vedliu jų gyvenimo kelyje, kartu įveikti kylančias problemas, atsakyti į rūpimus klausimus, paskatinti veikti, o nesėkmės atveju – būti šalia ir kartu įveikti gyvenimo iššūkius.

Socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos ir suvokimo apie profesinį lauką, žmones, su kuriais jam teks susitikti. Svarbu ne tik mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardinti savo vertybes ir tikslus, atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus. Socialinis darbuotojas ir jo klientas tampa keleiviais per gyvenimą, tik vienas lydi, o kitas seka iš paskos. Kai dirbi su neįgaliais žmonėmis, išnyksta skirtumai ir stereotipai, nes vyksta žmogaus pažinimas, o ne neįgaliojo asmens pažinimas. Nenoriu nuneigti jų negalios, tiesiog būnant šalia pastebima, ką šie žmonės gali, ir priežastys, kodėl negali savo gebėjimų naudoti visuomenėje.

Priscilla du Preez / Unsplash.com nuotrauka.

Integracijos pradžia – bendravimas.

Džiugu, kad visuomenės požiūris į neįgalų žmogų kinta, deja, ne taip greitai, kaip norėtųsi. Šio požiūrio kaitą lėmė tai, kad apie neįgalius žmones dažniau pradėta kalbėti viešai, ginamos jų teisės, jie tapo matomi visuomenėje.

Bendradarbiaudami su ugdymo įstaigomis siekiame, kad jaunoji karta matytų, jog yra kitokių žmonių, taip ugdomas socialinis jautrumas. Mūsų žmonės džiaugiasi kiekviena akimirka, tačiau būna atvejų, kai po išvykos pasakoja savo išgyvenimus, kad nugirdo nemalonią repliką ar pastebėjo keistų žvilgsnių, bet svarbiausia tai, jog jie nelaiko nuoskaudos ir eina toliau savo gyvenimo keliu. Dėl to manau, kad integracija prasideda ne nuo sudėtingų sąvokų, apibrėžimų ir mechanizmo kūrimo, o nuo paprasto buvimo kartu. Įstaigoje mūsų žmonės turėjo galimybę dalyvauti mokymuose su policijos pareigūnais, gaisrininkais. Jų metu šių tarnybų atstovai su įstaigos gyventojais bendravo kaip su lygiais, pasiūlė apžiūrėti transporto priemones, pamėginti įjungti sireną ir užgesinti gaisrą, dalino atšvaitus. Šie paprasti ir daug pastangų nereikalaujantys veiksmai suteikė tiek daug teigiamų įspūdžių ir liko prisiminimuose visam laikui. Tai maži žingsneliai, kurie kreipia didelio proceso link. Darbas – tai procesas, o procesas būna įvairus – su sėkmėmis ir nesėkmėmis. Socialiniame darbe džiugina net mažiausi pasiekimai, nes į juos įdedama daugiausiai pastangų. Dirbant socialinį darbą nuolat balansuojama tarp teisingų ir neteisingų sprendimų.

Socialinis darbas – žinių ir pašaukimo derinys

Socialinis darbuotojas – tai specialistas, kuris negali dirbti vienas, todėl jis turi telkti kitus specialistus ir veikti komandoje. Tai ir yra šios profesijos išskirtinumas, mokėti įtraukti kitų profesijų atstovus, siekiant maksimaliai padėti savo klientui.

Kintant visuomenės socialinių paslaugų poreikiui, kinta ir socialinio darbo organizavimas. Be abejonės, kinta ir socialinio darbo specialistų rengimo reikalavimai: iš jų reikalaujama plataus įvairių disciplinų pasirengimo, refleksijos veikiant, emancipuoto proto ir veiklos tyrimo įgūdžių. Jei tektų vėl rinktis profesiją, rinkčiausi tą pačią – socialinį darbą. Be abejonės, profesinės žinios, kvalifikacijos tobulinimas, socialinio darbo žinių bagažas reikalingas ir būtinas, bet be pašaukimo, be atjautos kitam šis darbas bus sunkus ir neatneš rezultato. Kai nėra rezultato, veikla tampa betikslė ir varginanti. O socialinio darbo veiklos rezultatyvumui labai svarbios paties žmogaus, kuris atlieka šias pareigas arba pasirinko šią profesiją, asmeninės savybės.

Taigi socialinis darbas yra ir profesija ir pašaukimas. Tai dvi neatskiriamos šios veiklos sudedamosios dalys. Pasirinkęs šią profesiją, socialinis darbuotojas nusprendžia atiduoti visą save kitam žmogui, kuriam reikia pagalbos. Profesijos supratimas ateina su metais, kai atrandama tikslinė žmonių grupė, su kuria nori, gebi dirbti. Tada nereikia dirbti, užtenka gyventi darbu.

Teksto autorė yra Prūdiškių socialinės globos namų darbuotoja