Stefan Kunze / Unsplash.com nuotrauka.

Romano Guardini „Šventieji ženklai“. Vilnius: „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2018 m. Vertė Gediminas Žukas.

Knygoje „Šventieji ženklai“ Romano Guardini atskleidžia pagrindinius krikščioniškojo gyvenimo simbolius ir ženklus. Kokia vidinė nuostata išreiškiama per kryžiaus ženklą, stovėjimą, klūpėjimą? Kaip žvakės, smilkalai ir bažnyčios varpo skambėjimas veikia mūsų – tikinčiųjų kasdienybę? Ką reiškia, kai Kristaus Kūnas ir Kraujas duonos ir vyno pavidalais tampa čia esančiaisiais? Guardinio mintys padeda iš naujo atrasti ir suprasti turtingą tikėjimo simbolių kalbą.

Romano Guardini (1885–1968) dėstė Bonos, Berlyno, Tiubingeno ir Miuncheno universitetuose, vadovavo Krikščionių pasaulėžiūros bei religijos filosofijos katedrai.

Dalinamės knygos ištrauka. 

Pratarmė

Šios knygos metmenys atsirado per maždaug dešimtį metų. Jais norima padėti atskleisti liturginį pasaulį. 

Autorius nemanė, jog tai įmanoma padaryti vien pasakant: tos apeigos, ta malda atsirado tokiu ar anokiu laiku, veikiant tokiems ar anokiems veiksniams. Taip pat vien paskelbiant: tas veiksmas reiškia tą, anas – aną, liturginiams veiksmams suteikiant kokią nors prasmę, kuri gal ir bus gili, tačiau paaiškės ne iš jų pačių, bet bus išrutuliota iš teorinės minties. Liturgija iš esmės yra ne mintis, bet tikrovė. 

Ir ne praeitin nugrimzdusi, bet dabartinė, vis iš naujo mūsų atžvilgiu ir per mus vykstanti tikrovė, savo pavidalu bei veiksmu žmogiška tikrovė. Tačiau ta tikrovė nepriartinama pasakant: ji atsirado tada ir tada, rutuliojosi taip ir anaip ar paramstant kokia nors pamokoma mintimi. Ji atsiskleidžia tik padedant kūniškame pavidale įžvelgti vidų, kūne – sielą, žemiškame vyksme – dvasinę paslėptį. 

Liturgija yra slaptingo bei švento, tačiau nuolat pavidalą įgyjančio ir per jį apsireiškiančio vyksmo pasaulis: ji yra sakramentinė. Tad pirmiausia pažintinas tas gyvasis aktas, kuriuo tikintis žmogus suvokia, priima, įvykdo „neregimos malonės regimą ženklą“. „Liturginis ugdymas“ nėra pirmiausia „liturginis pamokymas“, nors nuo jo, žinoma, neatsiejamas. Tai – nurodymas, bent paskatinimas matyti ir įgyvendinti „šventuosius ženklus“. 

Liturgija yra slaptingo bei švento, tačiau nuolat pavidalą įgyjančio ir per jį apsireiškiančio vyksmo pasaulis: ji yra sakramentinė.

Todėl man atrodė teisinga ir vaisinga pradėti nuo paprasčiausių dalykų – elementų, iš kurių statydinami aukštesni liturgijos dariniai. 

Reikėjo išjudinti tai, kas žmoguje į tuos elementus reaguoja. Reikėjo išryškinti, kokiu mastu jie yra „ženklai“. Jie vėl turėjo atsidurti gyvame raiškos vyksme, per kurį žmogus suvokia jam priešais akis iškylančių pavidalų paslėptą vidų ir savo ruožtu išreiškia savo paties vidų. Šitaip jie iš konvencinių formų vėl gali tapti autentiškai išgyvenamais simboliais, sakramento ir to, kas sakramentiška, simboliais. 

Visa tai rėmėsi konkrečia patirtimi, pirmiausia sukaupta ugdant anais vaisingais metais taip sujudusį jaunimą. Tačiau toks darbas sykiu buvo paties autoriaus pabudimo ir atradimų metas. Todėl nedideli metmenys virto ne tik dėstymu, bet ir apibendrinimu bei liudijimu, ir būtent todėl tapo tokie gyvi.  

Sumanymas ką nors, kas atsiradę tam tikra proga ir susijungę su tam tikrų žmonių raida, po tam tikro laiko atsieti nuo konteksto ir padėti sau prieš akis visada abejotinas. Aš ir pats puikiai suvokiu, kiek daug tokiems mėginimams galima prikišti, – tai, kad jie ne visai objektyvūs, veikiau lyriniai, subjektyvūs; nepakankamai būtini, bet atsitiktiniai, impresionistiniai – jau nekalbant apie jų literatūrinę kokybę. Tačiau jų pagrindinė mintis išlieka teisinga. Nepaisant viso fragmentiškumo, man vis dar atrodo, jog juos verta pateikti. Mat net jei ir nepasiektų to, ko siekiama, jie vis dėlto bent kreipia į tai, kas pamatytina ir siektina. 

Geras mokytojas, tikrai gyvenantis su savo vaikais ir įgalintis juos patirti tai, kas yra sekmadienis, šventė, liturginiai metai su jų laikais, durys ir varpas, bažnytinė erdvė ir procesija lauke, ir atlikti visa, kas iš to išplaukia.

Gerai žinau, kas čia galėtų pasakyti geriau, teisingiau, – motina, pati išauklėta liturgiškai ir dabar mokanti savo vaiką teisingai atlikti kryžiaus ženklą, degančioje žvakėje išvysti pavidalą, išsakantį savo paties esmę, savo gyva žmogiškąja būtimi įžengti į dangiškojo Tėvo namus. Bet visa tai ne kaip vien mintį, prie kurios priduriamas gestas, bet kaip autentišką matymą ir darymą... Geras mokytojas, tikrai gyvenantis su savo vaikais ir įgalintis juos patirti tai, kas yra sekmadienis, šventė, liturginiai metai su jų laikais, durys ir varpas, bažnytinė erdvė ir procesija lauke, ir atlikti visa, kas iš to išplaukia. Jie galėtų pasakyti, kaip gyveniman pašaukiami šventieji ženklai. Pajutau pasitenkinimą ir viltį, kai viename nedideliame Marijos Montessori – garsios katalikų auklėtojos, ugdymą grindžiančios gyva veikla, – rašinyje perskaičiau, kaip vienoje iš jos mokyklų vaikai puoselėja vynuogyną ir nuskina vynuoges; kaip apsėja nedidelį kviečių lauką ir nuima derlių; kaip, kiek tai įmanoma, visiškai pagal Bažnyčios nuostatus ruošia duoną bei vyną ir atneša atnašas prie altoriaus. Štai tikrasis liturginis ugdymas, lydimas teisingų pamokymų! 

Kelias į liturginį gyvenimą veda ne per grynus pamokymus, bet iš esmės per matymą ir darymą; šie veiksniai yra pagrindiniai.

Kelias į liturginį gyvenimą veda ne per grynus pamokymus, bet iš esmės per matymą ir darymą; šie veiksniai yra pagrindiniai. Aiškus mokymas, žinoma, reikalingas, ir ne bet koks, bet istorinio dėstymo įšaknydintas į katalikų tradicijos kontekstą. Tačiau svarbiausia matymas ir darymas, gyvas suvokimas, patyrimas, atlikimas. Kai tokie auklėtojai prabils apie „šventuosius ženklus“ remdamiesi savo patirtimi, šios knygelės poreikis pranyks. O lig tol ji turi teisę ir pareigą tarti savo žodį pagal išgales. 

Moshauzenas Švabijos apskrityje

1927 m. pavasaris

Kryžiaus ženklas

Kai darai kryžiaus ženklą, daryk teisingai. Ne skubų, suluošintą, kai nežinia, ką tai reiškia, bet tikrą kryžiaus ženklą, lėtą, didelį, nuo kaktos ligi krūtinės, nuo vieno peties iki kito. Ar jauti, kaip jis apglėbia tave visą? 

Tinkamai susikaupk; visas mintis ir visą protą sutelk į šį ženklą, kurį atlieki vesdamas ranką nuo kaktos iki krūtinės, nuo peties iki peties. Tada pajusi, kaip jis aprėpia tave, kūną ir sielą; susiimk, pasišvęsk, pašventink save. 

Kodėl? Todėl, kad tai yra visatos – ir Atpirkimo ženklas. Ant kryžiaus mūsų Viešpats atpirko visus žmones, istoriją, pasaulį. Kryžiumi Jis pašventina žmogų, visą ligi paskutinės jo esybės skaidulos. 

Kai darai kryžiaus ženklą, daryk teisingai. Ne skubų, suluošintą, kai nežinia, ką tai reiškia, bet tikrą kryžiaus ženklą, lėtą, didelį, nuo kaktos ligi krūtinės, nuo vieno peties iki kito. Ar jauti, kaip jis apglėbia tave visą? 

Prieš maldą jį atliekame tam, kad jis mus sutelktų ir sukauptų, mintis, širdį ir valią nukreiptų į Dievą, o po maldos – kad mumyse liktų tai, ką Dievas mums dovanojo. Kad gundomus Dievas mus sustiprintų. Kad gresiant pavojui apsaugotų. Kad laiminami į sielą įimtume Dievo gyvenimo pilnatvę, kuri ten viską padarys vaisinga ir pašvęs. 

Atmink tai visada, kai darai kryžiaus ženklą. Tai – Kristaus ženklas. Atlik jį teisingai: lėtai, plačiu mostu, apgalvotai. Tada jis apglėbs visą tavo esybę, kūną ir sielą, tavo mintis ir valią, jusles ir protą, veikimą ir neveikimą, ir Kristaus galia, Trivienio Dievo vardu ten visa bus sustiprinta, paženklinta, pašvęsta.  

Ranka

Kūnas yra sielos įrankis ir išraiška. Siela ne tik jame laikosi kaip žmogus savo namuose, bet gyvena ir veikia kiekviename naryje ir kiekvienoje skaiduloje. Kalba iš kūno kiekvienos linijos bei formos, iš kiekvieno judesio. Tačiau sielos įrankis bei veidrodis pirmiausia yra veidas ir ranka. 

Apie veidą ir taip viskas aišku. Tačiau bent kartą atkreipk dėmesį, kaip kokio nors žmogaus – ar tavo paties – minties virptelėjimas, džiaugsmas, lūkestis pasireiškia per ranką. Argi rankos skubus pakėlimas ar tylus trūkčiojimas neišduodadaugiau nei pats žodis? Ar ištariamas žodis kartais nebūna šiurkštus, palyginti su tylia, tokia iškalbinga jos byla? 

Po veido ranka yra dvasingiausia kūno dalis. Ji, žinoma, yra tvirta ir stipri, darbo įrankis, ginklas pulti ir gintis, tačiau sykiu ir subtilios sąrangos, daugianarė, judri ir išraižyta jautrių nervų. Žmogaus sielai reikštis tikrai labai tinkama. Ir sykiu priimti kitą sielą, nes žmogus tai irgi atlieka ranka. Juk argi kito siela nepriimama ištiesiant ranką sutiktajam? Su visu iš jos sklindančiu pasitikėjimu, džiaugsmu, pritarimu, kančia?

Todėl negali būti, kad ranka nekalbėtų ir ten, kur siela išsisako, arba susivokia, ypač – Dievo akivaizdoje; kur ji trokšta save atiduoti Dievui ir Dievą priimti – maldoje. 

Po veido ranka yra dvasingiausia kūno dalis. Ji, žinoma, yra tvirta ir stipri, darbo įrankis, ginklas pulti ir gintis, tačiau sykiu ir subtilios sąrangos, daugianarė, judri ir išraižyta jautrių nervų. Žmogaus sielai reikštis tikrai labai tinkama.

Susikaupus ir viduje esant vienam su Dievu, viena ranka tvirtai susijungia su kita, pirštai susineria su pirštais, tarsi ištekėti norinti vidinė srovė iš vienos rankos pereitų į kitą ir sugrįžtų vidun, kad visa liktųviduje su Juo. Tai – susikaupimas, paslėpto lobio sergėjimas. Tai reiškia: „Dievas yra mano, aš – Jo, ir mes vienas su kitu vieni viduje.“

Tą pat daro ranka, kai gresia koks didelis vargas, smarkus skausmas. Vėl ranka susineria su ranka; taip siela rungiasi su pačia savimi, kol yra paguodžiama, nusiramina. 

Kai kas nors garbinančia širdimi stovi priešais Dievą, rankos sudedamos delnais. Taip pabrėžiamas tariamų žodžių rimtumas ir, jei Dievas teikiasi, įdėmus dieviškojo žodžio klausymasis. Kai rankos, kuriomis ginamės, tarsi surištos įdedamos į Dievo rankas, šitaip irgi reiškiamas pasišventimas, savęs atidavimas. 

Kartais nutinka, kad siela, labai džiaugdamasi ar dėkodama, iki galo atsilapoja Dievui. Tarsi joje, kaip vargonuose, atsivertų visi registrai ir tekėtų vidinė pilnatvė. Arba sukyla ir šaukia ilgesys. Tada žmogus išskečia rankas ir ištiestais delnais iškelia aukštyn, kad sielos srautas tekėtų laisvai, o siela iki soties gautų to, ko alksta... Gali pasitaikyti, kad žmogus suima save su viskuo, kas yra ir ką turi, kad visiškai dovanotų save Dievui žinodamas, jog tai apima ir didžiausią auką. Tada jis savo rankas veikiausiai sukryžiuoja ant krūtinės kryžiaus ženklu. 

Rankos kalba yra graži ir didi. Pasak Bažnyčios, Dievas mums ją davė tam, kad „joje nešiotume sielą“. Tad į šią šventą kalbą žvelk rimtai. Jos klausosi Dievas. Ji eina iš sielos.

Rankos kalba yra graži ir didi. Pasak Bažnyčios, Dievas mums ją davė tam, kad „joje nešiotume sielą“. Tad į šią šventą kalbą žvelk rimtai. Jos klausosi Dievas. Ji eina iš sielos. Ji taip pat gali byloti apie širdies vangumą, išsiblaškymą ir kitokius negerus dalykus. Laikyk rankas teisingai ir rūpinkis, kad tavo vidus tikrai sutaptų su šiuo išoriškumu. 

Aptarėme gležną dalyką. Apie tai nemėgstama kalbėti – kažkas trukdo. Juo rūpestingiau turėtume elgtis. Nevalia iš to daryti tuščio, dirbtinio žaidimo, tai turi likti kalba, kuria kūnas tikrai pasako Dievui, ką galvoja siela.