Evgenios Levin nuotrauka

Komentaras skaitytas per LRT „Mažąją studiją“

Praėjau pro KGB rūmus, kur kaip tik buvo skaitomi tremtinių vardai. Labai graži akcija, ir žmonės mielai joje dalyvauja - vidury darbo dienos, per lietų, sustoja ir vieni skaito, kiti klauso. Buvo ir daug jaunuolių su „Misija Sibiras“ marškinėliais, o tai irgi puiki idėja, ir šitokia patraukli, kasmet didžiausius būrius norinčių sutraukianti. Atrodytų, kad sovietų skriaudų ar bent jau konkrečiai tremties atminimas Lietuvoje neproblemiškas – na, pavyzdžiui, lyginant su Holokausto suvokimu, kai niekaip negalime išsiaiškinti, kas prieš ką dėl ko kaltas, ar net su didvyriais, bet kartais vis tiek dar vis „banditais“ pravardžiuojamais partizanais. 

Bet gal kaip tik dėl to, kad neproblemiškas, pasakojimas apie tremtį Lietuvos kultūroje, rodos, labai greitai išsisėmė. Po dramatiškų karstų pargabenimo akcijų, po pirmosios „amžino įšalo žemės“ atsiminimų bangos tuojau jais persisotinome: jie suvienodėjo, kartojosi, o jų buvo toks nesuvokiamas kiekis, kad net atbukome. Be to, nelabai ir žinojome, ką su jais daryti, nemokėjome apmąstyti ir įvardyti savo jausmų ir reakcijų į juos. „Megztosios beretės“ su savo lietuvabrangi“ ir „marijamarija“ greitai virto jei ne tiesiogiai pajuokos objektais, tai bent karikatūromis, komiškais personažais. Kiek gi galima gedėti, sakėme, ir gal gana jau vieną kartą apie tą sovietmetį. 

Dar vėliau tremties pasakojimas pradėjo darytis „cool“, ir gana tiksliai galima identifikuoti, kad tokį jį padarė du konkretūs reiškiniai – „Misija Sibiras“ ir Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“. Ir tai visai gerai, man net patiktų dar labiau „holivudinės“ kultūrinės atminties priemonės, jos geros, nes įtaigios ir paveikios. Tik man atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau mūsų kultūroje nebelieka pačių tremtinių. 

Iš dalies jų nebelieka tiesiog fiziškai – jie miršta arba susensta taip, kad nebepajėgia niekur pasirodyti, ir tai natūralu. Bet man atrodo, kad mes irgi nelabai norime juos matyti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, mes jaučiamės jiems skolingi. Iš esmės suvokiame, kad jų patirtos kančios yra didelė neteisybė, ir už jas turėtų būti kažkaip atlyginta. Iš tremties grįžusių žmonių jei ne fizinės kančios, tai bent jau visokie vargai ir skriaudos toli gražu nesibaigė dar ilgus dešimtmečius, per visą sovietmetį. Laisvoje Lietuvoje bent šiek tiek mėginta ir mėginama pasirūpinti tų prisikentėjusių žmonių gerove, sveikata, gyvenimo sąlygomis, jau nekalbant apie pagarbą, užuojautą, dėmesį, kančių ir neteisybės pripažinimą. Bet kartais tiesiog neįmanoma atitaisyti to, kas sužalota, ir sugrąžinti to, kas prarasta. Ir tie žmonės mums yra gyvas priekaištas, ypač kai dar ir drįsta atvirai priekaištauti ir sakyti, kad ne už tokią Lietuvą kovojo (nors panašu, kad šitaip sakančių jų tarpe iš tikrųjų ne itin daug).

Bet yra dar vienas dalykas, gilesnis ir intymesnis, todėl jį ir sunkiau įvardyti, ir labiau gėda pripažinti. Kančia yra bjauri. Atgrasi. Greta „gaila“ įkyriai brukasi ir „apgailėtina“. Fiziškai ir psichologiškai sumaitoti, o dar ir susenę, pasiligoję žmonės nepatrauklūs. Labai sunku surasti jų atžvilgiu pagarbią, o mums priimtiną jų reprezentaciją. Todėl toks svarbus ir brangus man atrodo mūsų naujasis palaimintasis su fufaike.

Krikščionybė, ypač katalikybė, kartais smerkiama ar pašiepiama už tai, kad taip „sureikšmina“ kančią ir „fetišizuoja“ kankinystę. Bet iš tikrųjų bent aš nežinau kito būdo „sukramtyti“ kančios paveikslą. Jei Dievas, tapdamas žmogumi, būtų išvengęs kančios, Jis būtų tarsi koks antropologas, atkeliavęs pagyventi su Amazonijos čiabuvių gentimi, bet nakvojantis neperlyjamoje palapinėje, apsiavęs patogiais batais ir su visko pilna kuprine ant pečių. Bet kadangi Jis tapo žmogumi iki galo, tai yra, prisiimdamas ir kančią, būtiną ir neišvengiamą žmogaus patirties dalį, Jis ne tik parodė mums begalinę meilę ir solidarumą, bet ir suteikė būdą savo kančiose vienytis su Juo. Todėl visos žmonių kančios pasidarė šiek tiek dieviškos ir vedančios į pasaulio Atpirkimą. Tai, kas bjauru, atgrasu ir apgailėtina, įgijo taurų spindesį. 

Ir man atrodo, kad mūsų fufaikių vazdiniams labai trūko šitaip spindinčių aureolių. Nepradėsiu teologinių debatų apie tai, ar visi tremtiniai yra kankiniai pagal kokį nors griežtą apibrėžimą. Jei reikia, sakykime, kad apie kankinystę kalbu metaforiškai. Bet jei jau minime ne tik gedulo, o ir vilties dieną, tai turbūt nėra grynesnės ir tikresnės vilties, negu laimėti amžiną vainiką Danguje.