Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Birželio 17 d. Islandija švenčia savo Nepriklausomybės dieną. Praradusi laisvę  XIII amžiuje Islandija 700 metų kentė Norvegijos, o vėliau Danijos jungą. Kaip ir Lietuva, Islandija atgavo laisvę 1918 m. Iš pradžių tai buvo tik autonomija Danijos sudėtyje, tačiau 1944 m. birželio 17 d. Islandija tapo visiškai laisva, o Lietuva tais metais prarado nepriklausomybę kone pusei amžiaus. 

Islandija buvo pirmoji šalis, ištiesusi mums pagalbos ranką pačiu sunkiausiu metu. Po Sausio 13-osios įvykių, 1991-ųjų vasario 11 d. Islandija oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tuometis Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hanibalsonas (Jón Baldvin Hannibalsson) kartu su broliu Arnoru Hanibalsonu (Arnór Kjartan Hannibalsson ) 1991 m. sausio 19 d. apsilankė Lietuvoje, kad savo akimis įsitikintų, kaip Sovietų Sąjunga malšina laisvės siekį nepriklausomybę paskelbusioje šalyje.

Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hanibalsonas

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Grįžęs į Islandiją, Jonas Baldvinas Hanibalsonas iškart pasiuntė Sovietų Sąjungos ambasadoriui notą, pareikalavęs pasiaiškinti dėl veiksmų Baltijos šalyse, prieštaraujančių Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos dokumentams. Jis kreipėsi į Šiaurės Europos šalių  užsienio reikalų kolegas ministrus dėl bendrų veiksmų - visų pirma, į Danijos užsienio reikalų ministrą Uffe Ellemanną-Jenseną, kurio vaidmuo pripažįstant Baltijos šalių nepriklausomybę buvo labai didelis – siekiant užtikrinti Baltijos šalių saugumą, taip pat įgaliojo Islandijos atstovus Europos Taryboje pasiūlyti rezoliucijos projektą dėl padėties Baltijos šalyse. Nesidairydamas į pasaulio galinguosius Islandijos Altingas priėmė rezoliuciją dėl diplomatinių santykių atkūrimo su Lietuvos Respublika. 

Gyvenime visi įvykiai turi prasmę, kurią dažnai suvokiame tik iš laiko perspektyvos. Įdomu, kaip viskas būtų pasisukę, jei Lietuva nebūtų turėjusi islandų bičiulių, veikusių jos labui 6-ajame – 8-ajame dešimtmečiuose Maskvoje ir Vilniuje? Jorunduras Hilmarsonas ( Jörundur Hilmarsson), 1971-aisiais metais atvykęs į Vilnių mokytis lietuvių kalbos, po Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kreipimosi į Islandijos vyriausybę 1992-aisiais bus paskirtas pirmuoju Lietuvos generaliniu garbės konsulu. Po jo mirties Lietuvos generaliniu garbės konsulu taps Arnoras Hanibalsonas, nuoširdus mūsų bičiulis, kurio draugystė su Maskvoje studijavusiais lietuviais prasidėjo 6-ojo dešimtmečio Maskvoje.

Islandai Maskvoje 

1954-aisiais į Maskvos valstybinį universitetą studijuoti rusų kalbą ir filosofiją atvyko du jauni islandai: Arni Bergmanas (Árni Johansson Bergmann) ir Arnoras Hanibalsonas (Arnór Kjartan Hannibalsson). Abu ką tik pabaigę gimnaziją, abu kilę iš mažų Islandijos provincijos miestelių. Arni Bergmanas norėjo studijuoti rusų literatūrą, kurią buvo įsimylėjęs, o Arnoras Hanibalsonas norėjo pažinti pasaulio dėsnius, tad pasirinko filosofiją. Tai buvo laikas, kai sandari geležinė uždanga, skyrusi Sovietą Sąjungą nuo viso likusio pasaulio, pamažu pradėjo atsiverti. Stalinas jau buvo miręs, o jį pakeitęs N. Chruščiovas, 1956 metų vasario mėnesio TSKP XX suvažiavime perskaitęs pranešimą „Apie asmenybės kultą ir jo padarinius“, pradėjo „atšilimą“ – dalinę totalitarinio režimo liberalizaciją.

Arni Bergmanas, vėliau tapęs garsiu žurnalistu, rašytoju ir vertėju iš rusų kalbos, savo knygoje „Laikas, likęs su mumis“ aprašė prisiminimus iš Maskvos studijų laikų. Du islandai, atsidūrę 1954-ųjų Maskvoje, visiems kėlė didžiulę nuostabą. Kaip jie čia atsidūrė? Gal jie didelių politinių šulų ar „silkių karalių“ vaikai? Gal jie princai, nes „argi ne visa Skandinavija yra karalystė?“ Visi domėjosi ir stengėsi padėti atvykėliams iš tolimos šiaurės salos. Arni, iš pradžių sunkiai suregzdavusiam sakinį rusų kalba, teko vytis savo bendrakursius, o galiausiai dirbti pagal individualų planą.

Arni ir Arnoro noras studijuoti Maskvoje kėlė nuostabą ir jų tėvynainiams. „Kai kurie išlydėjusieji mane į Maskvą tikėjo, kad aš ten pamatysiu šviesų žmonijos rytojų, kiti manė, kad susipažinsiu su didžiausia istorijos klaida, bet daugiausia buvo tokių, kurie buvo paprasčiausiai pasimetę“, – savo knygoje rašo A. Bergmanas. 

1954-aisiais metais į Maskvos valstybinio universiteto Filologijos fakulteto slavistikos skyrių įstojo Svetlana Nedeliajeva, būsima anglų filologijos profesoriaus, habilituoto daktaro Alberto Steponavičiaus žmona, 1975 m. išvertusi pirmąją islandų sagą – „Egilio sagą“ („Egils saga Skallagrímssonar“) iš islandų kalbos į lietuvių kalbą. Tapusi studente ji pradėjo domėtis islandų kalba, tad nekeista, kad greitai užsimezgė jos bičiulystė su Arni ir Arnoru. 

Svetlana Steponavičienė

„Mano aplinka buvo nuostabi. Mokiausi su išskirtiniais žmonėmis – daugelis jų yra tapę garsiais mokslininkais, – pasakoja Svetlana  Steponavičienė. – Antikinės literatūros kursą man dėstė prof. Sergejus Radcigas, serbų kalbą dėstė Tatjana Popova, vėliau išvertusi kone visą serbų literatūrą – nuo senųjų iki naujausių laikų. Rusų literatūrą dėstė Nikolajus Libanas, Nikolajus Gudzijus ir garsusis Andrejus Siniavskis. Logikos kursą skaitė mums ne mažiau legendinis Valentinas Asmusas, kuriuo labai žavėjosi Arnoras. Vadovauti mano diplominiam darbui sutiko Michail Steblin - Kamenskij, garsus skandinavistas, atvykdavęs net iš Leningrado.  Arni buvo mano kurso draugas, o Arnoras studijavo filosofiją. Kartu su Arnoru lankiau esperanto kalbos būrelį. Kartu slidinėjome Sokolnikų parke Maskvoje, slapta važiuodavome į Zagorską, į garsiąją Švč. Trejybės Sergijaus Laurą, kurią užsieniečiams buvo draudžiama lankyti be leidimo. Jie mane mokė islandų kalbos: Arni man skaitė islandų gramatikos paskaitas, o Arnoras padėjo vertimuose. Vėliau Arnoras išvertė F. Dostojevskio „Demonus“ į islandų kalbą, Arni – „Sakmę apie kunigaikštį Igorį“ ir daugybę rusų literatūros kūrinių.“

„Ar buvau utopistas?“

Pamatęs sovietinio gyvenimo realybę Arnoras pamažu pakeitė pažiūras. Tuo tarpu Arni taip ir liko kairiųjų stovykloje. Savo knygoje „Laikas, likęs su mumis“ jis rašo, kad jau tuomet Islandijoje jo klausinėdavo, ar jis nenusivylė susidūręs su sovietiniu gyvenimu. „Nežinau. Aišku, greitai supratau, kad realybė toli nuo utopinio įsivaizdavimo apie porevoliucinę visuomenę. Bet ar buvau utopistas? Daug metų gyvendamas Maskvoje mokaisi suprasti ir stengiesi susigaudyti visuose glaudaus bendravimo su savo amžininkais, tau artimais žmonėmis, niuansuose, tad politiniai klausimai natūraliai pasitraukia į antrą planą. Man jau neberūpėjo, kokią įtaką Europos ar Islandijos kairiesiems padarys šalies įvykiai, aš mąsčiau apie tai, kaip jie atsilieps mano artimų ir pažįstamų žmonių gyvenimui.“

Grįžęs į Islandiją Arni įsidarbino žurnalistu kairiosios pakraipos laikraštyje „Liaudies valia“, kuriam ruošė tarptautines apžvalgas, vadovavo kultūros skyriui, ėmė interviu iš garsių rusų inteligentų:  akademiko A. Sacharovo, rašytojo ir publicisto I. Erenburgo, kino režisierių A. Tarkovskio, S.Paradžanovo ir kitų. „Tam tikra prasme aš pridėjau ranką, kad laikraštis turėtų kritinį požiūrį į Sovietų Sąjungą ir „totalitarinę pagundą“. Po brežnevinio periodo įsigalėjimo ir po Prahos pavasario užgniaužimo tai tapo logine būtinybe visiems savarankiškai mąstantiems kairiesiems. Daug rašiau apie sovietines problemas, solidarizuodamasis su pradedančiu megztis žmogaus teisių judėjimu, kurio kai kuriuos aktyvistus pažinojau asmeniškai. Dėl to kilo konfliktas su sovietų ambasada Islandijoje. Tapau „persona non grata“ ir nebesilankiau Rusijoje iki 1986 – ųjų metų“. (Arni Bergmanas, „Laikas, likęs su mumis“, 2006 m.)

Arnoro Hanibalsono pasirinkimas

Arnoras Hanibalsonas (Arnór Hannibalsson)

„Su Arnoru kartą ėjome Kazanės stotyje. Ten buvo tokių baisių paveikslų – moterys, miegančios ant grindų, purvas... Sakau jam: „Nežiūrėk!” O jis man: „O kam man akys, jei nežiūrėsiu? – pasakoja Svetlana Steponavičienė. – Jis viską stebėjo, jis matė, kas yra sovietų valdžia. Vėliau Arnoras parašė knygą „Maskvos parankiniai“ apie Islandijos komunistus, kurie veikė Kominterno laikais ir padarė daug žalos Islandijai.“

Kartu su Arnoru Maskvos valstybiniame universitete filosofiją studijavo du lietuviai: Bronislovas Genzelis ir Gytis Vaitkūnas. Arnorui jie pasakojo apie Lietuvą, kartu vertė į islandų ir rusų kalbas V. Rimkevičiaus knygą „Studentai“, aprašiusią Lietuvos studentų neramumus per 1956 metų Vėlines. Deja, Arnorui nepavyko surasti leidėjo šiai knygai, tačiau vienas vertimo į islandų kalbą egzempliorius šiuo metu saugomas Lietuvos valstybiniame archyve.

Kartu su Lena Tuvina, būsimąja Arni žmona (jos mama Sofija buvo litvakė), mokėsi ir draugavo Bronislava Kerbelytė, šiuo metu garsi Lietuvos tautosakininkė. Aspirantūrą studijavo būsimasis pasaulinio garso baltistas Vytautas Mažiulis, universitete suorganizavęs lietuvių kalbos kursą ir išmokęs abu islandus patyliukais giedoti Lietuvos himną: „Lietuva, Tėvyne mūsų...“

Bronislovas Genzelis vėliau taps Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru. Gytis Vaitkūnas, būsimasis filosofijos mokslų daktaras, parašys monografiją „Lietuvos estetikos istorija. Apšvietos epocha“, taps monografijų apie Lietuvos menininkus M. K. Čiurlionį ir S. Krasauską autoriumi. 1959 m. baigęs Maskvos universitetą Arnoras Hanibalsonas išvyks į Krokuvą rašyti disertaciją apie lenkų filosofą Romaną Ingardeną. Apgynęs daktaratą Edinburge jis grįš į Islandiją ir taps Reikjaviko universiteto Filosofijos katedros profesoriumi. Susilauks keturių sūnų ir jaunėlės dukros Toros Arnorsdotir (Thora Arnorsdottir).

Tora Arnorsdottir (Thora Arnorsdottir)

Tora Arnorsdotir, garsi žurnalistė, populiari televizijos laidų vedėja 2012 m. kandidatuos į Islandijos prezidento postą, tačiau pralaimės. Rinkimų metu Tora lauksis trečiojo vaikelio, ir galimai ši priežastis jai „pakiš koją“...

***

Maskvoje užsimezgusi bičiulystė tęsėsi ištisus dešimtmečius. Arnoras kelis kartus lankėsi Lietuvoje, domėjosi mūsų tautiniu Atgimimu. Lietuvos reikalais jis sudomino ir savo jaunesnįjį brolį Joną Baldviną, būsimąjį Islandijos užsienio reikalų ministrą, Islandijos socialdemokratų partijos lyderį, 1990 metų rugsėjo 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje Niujorke pareiškusį, kad Baltijos valstybių klausimas yra Antrojo pasaulinio karo pasekmių likvidavimo klausimas, kurio neišsprendus pasaulis nebus saugus.

Broliai nuolat domėjosi Lietuvos reikalais. 1994 m. Arnoras Hanibalsonas buvo paskirtas  Lietuvos generaliniu garbės konsulu Islandijoje. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė prof. Arnorą Hanibalsoną apdovanojo Lietuvos Respublikos valstybiniu apdovanojimu - ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiuoju kryžiumi, kuris buvo įteiktas per iškilmingą ceremoniją Reikjavike, minint Lietuvos ir Islandijos diplomatinių santykių dvidešimtmetį 2011 metų rugpjūtį.

2012 m. gruodžio 28 d. Lietuva neteko savojo bičiulio, mirusio nuo sunkios plaučių ligos...

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Arnoro Hanibalsono atminimui skyrė šiuos žodžius: „Arnoras Hannibalsonas buvo tikras Lietuvos draugas, nuo pat pradžių tvirtai ir nuosekliai rėmęs Lietuvos kovą už laisvę. Prieš daugiau nei du dešimtmečius Islandija pademonstravo nepaprastą drąsą ir pirmoji pripažino Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tai buvo labai svarbi parama mūsų šaliai tuo metu, kai mums to labiausiai reikėjo, ir didelis profesoriaus nuopelnas.“