Pixabay.com nuotrauka.

Vienaragių saloje vėl nelaimė: pagrobti debesys

Zanna Davidson „Magiškieji vienaragiai. Debesų pilis“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Darius Grėbliūnas. Iliustravo Nuno Alexandre Vieira.

Vieną dieną Zojai nutiko neįtikėtinas dalykas. Ji surado kelią… į magiškųjų vienaragių pasaulį, kur susidraugavo su Astra – nuostabaus grožio balta vienarage su spindinčiomis sidabrinėmis žvaigždėmis ant kailiuko. Zoja tokia laiminga, galėdama būti kartu su Astra Vienaragių saloje!

Išsiruošusios į Vidurvasario šventę, jos netveria džiaugsmu, kad tuoj galės linksmintis. Tačiau kas gi dedasi aplinkui? Danguje nė debesėlio, visos gėlės leipsta ir vysta, karštis tuoj pražudys salą. Pasirodo, blogasis ponis Šešėlis pagrobė visus debesis! Mergaitė ir vienaragė vėl turi skubėti į pagalbą. Ar jos sugebės šįkart išgelbėti magiškąsias būtybes ir visą salą, kol dar nevėlu?

Greičiau atsiversk knygą ir sužinok, kuo viskas baigėsi!

Nerūpestingai į sudėtingus vaikų klausimus

Debi Gliori „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka.

Talentingos rašytojos ir dailininkės Debi Gliori knygelė „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ linksmai ir nerūpestingai atsako į sudėtingus vaikų klausimus.

Mažylis verkšlena:

– Aš piktas ir niūrus,

nes nieks manęs nemyli.

– Mažyli, – taria jam mama, – ir piktą, ir nepiktą,

Mylėsiu visada tave,

Kad mums ir kas nutiktų.

Atsiliepimai:

„Šiandieninė vaikų klasika.“ („Independent On Sunday“)

„Šiltas apkabinimas.“ („The Times“)

„Nuostabus pasakojimas apie begalinę tėvų meilę.“ („Scotsman“)

Kai jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis telpa nedidelėje knygoje

Neringa Vaitkutė „Klampynių kronikos“. Vilnius: „Nieko rimto“, 2018 m. Dailininkė – Monika Mitkutė.

Tiems, kas skaitė Neringos Vaitkutės trilogiją „Vaivorykščių arkos“ ir kitas knygas, šios autorės daug pristatinėti nereikia: jos tekstai išsiskiria itin vaizdinga, lengvai tekančia kalba, ryškiais veikėjų charakteriais ir nuotykių, staigmenų bei vidinių atradimų kupinais siužetais. Ir tai ne šiaip panegirikos: rašytoja labai gerai pažįsta vaikus ir jų pasaulį, tad pasakoja jiems ne pritūpusi ar pasilenkusi, o kartu sėdėdama ant stogo ir žemyn mataruodama kojomis.

N. Vaitkutės knygos nukelia į erdves, kurioms išvysti prireikia visos vaizduotės galių ir kuriose veikėjams tenka kasdien priimti svarbius drąsos, garbės, pasiaukojimo spendimus. Ir niekur nerasite rimtuoliškų pamokymų, nes vietoje jų siūlomos patirtys. Skaitytojai patys apsisprendžia, ką palaikyti, kuo pasitikėti, ir čia pat patiria to rezultatus. Galime savo vaikus apsaugoti uždarę namuose, viską drausdami, arba leisti jiems patirti, rinktis, atrasti ir tik pabūti šalia, jei mūsų prireiktų.

Naujausioje N. Vaitkutės knygoje „Klampynių kronikos“ (leidykla „Nieko rimto“, 2018 m.) pasakojama pirmuoju asmeniu. Pagrindinė veikėja – mergaitė, vardu Agata, kuri kartu su šeima gyvena viename iš nedidelių Lietuvos miestelių – Mažosiose Klampynėse, kurias ji pati taip trumpai apibūdina: „Į mūsų miestelį galima atvažiuoti siauru jokiais ženklais nepažymėtu vieškeliu, nežymiai atsišakojančiu nuo asfaltuoto kelio. Kas žino, tas lengvai randa reikiamą posūkį, o kas nežino... tam ir nereikia žinoti. Mažąsias Klampynes iš visų pusių supa pelkės, tankūs miškai, juosia lėta tingi upė, nešanti tamsius vandenis iš vieno pelkynuose pasislėpusio ežero į kitą ir šnabždanti paslaptingu balsu.“

Būtent šiame miestelyje per vienus metus nutinka tokių dalykų, apie kokius tik proprosenelių pasakose ir legendose girdėjome.

„Nors išmokome gyventi šių būtybių apsuptyje, kartais jos įneša smagios sumaišties, ir, kol erzelis nurimsta, visos Mažosios Klampynės stovi ant ausų“, – ramiai konstatuoja Agata, drąsiai lėkdama ten, kur tik pakvimpa nuotykiais. Agata yra pati tikriausia svajonių draugė, nes jos namuose niekada nebūna liūdna ir kiekvienas priimamas kaip savas. Mergaitė turi brolį dvynį, jaunesnę seserį, vaikų knygoms iliustracijas piešiančią mamą ir gydančias mikstūras gaminantį tėtį. Dar kartu gyvena pati šauniausia, tvirto būdo ir geros širdies močiutė. Juodvi su mama žino įvairiausių ir kone magiškų būdų, kaip padėti susitvarkyti su vaikams ir visam miesteliui iškylančiais keblumais.

Tik nepamanykite, kad tai siaubo istorijos. Priešingai – autorė sudėjo į knygą daug gražių mūsų tautosakos būtybių, o tik tam, kad skaityti būtų įdomiau, iš pradžių laksto šiurpuliukai, kurie netrukus pavirsta nuostaba ar net juoku. Čia knibžda gyvatės ir žalčiai, ieškantys pagrobtos gyvačių karaliaus karūnos, paslaptingame baltajame name gyvena dailios it lėlės mergaitės, skraido aitvarai, giriose laksto užkerėti vilkai, o pelkėse žybsi žaltvykslės ir už bet kurio medžio gali sutikti laumes, o žiemą vaikai gali pasivaikščioti iš žemės išnyrančiame dailiame rūme. Be to, kiekvienas Mažųjų Klampynių gyventojas turi po savo baubą. Autorė juos apibūdina labai detaliai: išvaizdą, pomėgius, santykius su kitais namų gyventojais, tad, jei Jūsų namuose kaip tik tokių užviso, bus labai pravartu sužinoti daugiau, užuot bandžius juos išguiti ar nuskriausti.

Knygą iliustravo Airijoje gyvenanti dailininkė Monika Mitkutė, ir tai pirmoji jos iliustruota knyga. Taip nutiko, kad regis, viskas šioje knygoje susisiejo: lig šiol visuose Monikos ranka pieštuose darbuose vienur kitur šmėžuodavo mažutės, bevardės, nepiktos, tamsios būtybėlės baltomis akutėmis. Tad knygą iliustruoti galėjo tik ji – nepaaiškinamus, tačiau tokius savus padarėlius pažįstanti Monika Mitkutė. Kiekviena iliustracija be galo kruopščiai išpiešta, įdedant dalelę kasdienos, matytų ir patirtų dalykų, tuo pačiu skaitytojams paliekant vietos savoms interpretacijoms ir tęsiniams. Tai vienas tų gražių pavyzdžių, kai pateikiamas jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis, telpantis nedidelėje knygoje. (Agnė Skučaitė-Leonavičienė)