Pixabay.com nuotrauka.

Po kelių savaičių dvidešimt ketvirtasis Kristupo vasaros festivalis kvies sostinės gyventojus ir svečius į susitikimus su įdomiausiais pasaulio muzikais ir po bažnyčių skliautais, ir po vasaros dangumi, ir gamtos apsuptyje. Apie artėjantį festivalį kalbėjomės su jo meno vadove JURGITA MURAUSKIENE.

Kristupo vasaros festivalio meno vadovė Jurgita Murauskienė. Modesto Endriuškos nuotrauka.

Kada prasidėjo tavo kelias muzikos link?

Darželyje, kokių 3–4 m. Neįsivaizdavau, kas gali būti gražesnio nei pianino klaviatūra bėgantys pirštai. Per muzikos pamokėles grojančios muzikos vadovės vaizdas mane tiesiog hipnotizuodavo. Grįžusi namo ant stalo padėdavau vazą, į ją atremdavau knygą ir apsimesdavau, pirštais barbendavau į stalą, apsimesdama, kad tai – pianinas. Po tokių kasdienių koncertų Kalėdų senelis atnešė dovanų žaislinį pianiną. Miegodavau jį pasidėjusi šalia pagalvės. O į muzikos mokyklą tėvus nutempiau aš, o ne jie mane (šypsosi).

Su kuo tau asmeniškai asocijuojasi Kristupo festivalis? Kokia yra jo pagrindinė idėja?

Man jis visuomet pirmiausia asocijuojasi su tam tikra emocija – džiaugsmingu šurmuliu, žmonėmis, kurių akys blizga, kurie po koncertų dalijasi įspūdžiais. Festivalis man – žmonės. Žmonės salėje ir žmonės scenoje. Nuo jų priklauso viso festivalio nuotaika.

Pagrindinė festivalio idėja ta, kad nėra blogos muzikos. Nėra netinkamų jai erdvių. Nereikia aukštojo muzikinio išsilavinimo tam, kad ją suprastum. Yra tik nuostatos ir rėmai mūsų galvose. Festivalyje mes juos stengiamės griauti.

Kuo festivalio renginiai išskirtiniai?

Juose visuomet rasi raziną. Pavyzdžiui, jei tai rimtas šiuolaikinės muzikos koncertas, jis vyksta Velnio duobėje. Jei turime puikų roko gitaristą, prie jo prijungiame orkestrą – ir štai šalia „Nirvanos“ dainų skamba Karlas Filipas Emanuelis Bachas. Viename koncerte gali susitikti Haris Poteris ir Spragtukas, o šį susitikimą vainikuoja įspūdingi šviesos efektai. Trumpiau tariant, žaidžiame ir su turiniu, ir su forma. Taip atsiveria naujos vietos, gimsta nauji ciklai (pavyzdžiui, „Kristupo piknikai“) ir pan.

Kas rūpinasi atlikėjų paieška?

Mano darbo pradžioje tuo rūpindavosi maestro Donatas Katkus, vėliau atlikėjų paieška tapo pagrindine mano užduotimi. Aišku, kelias visuomet skirtingas: kartais tai kolegų ar pačių muzikantų rekomendacijos, kartais išgristi ką nors labai įdomaus renginiuose, kartais netikėtas atradimas interneto platybėse.

O štai „Sakralinių muzikos valandų“ atlikėjais rūpinasi Renata Marcinkutė-Lesieur. Esu ir jai, ir maestro Leopoldui Digriui (buvusiam ilgamečiam ciklo meno vadovui) labai dėkinga už tai, kad festivalio programą praturtina geriausių, stipriausių vargonininkų pasirodymais. Žinote, tai, kad praėjusiais metais Vilniuje koncertavo pats Tonas Koopmanas ar Vatikano pagrindinis vargonininkas Juanas Paradellis-Sole, tiesiog gniaužia kvapą.

Čigoniškojo džiazo virtuozas gitaristas Joscho Stephanas groja tokiu greičiu ir taip aistringai, kad, kaip sako kritikai, reikia atsisėsti ir prisisegti diržus. Išskirtinis „Deutsche Grammophon“ artistas, fenomenalus trimitininkas Pacho Flores viename koncerte gros net dešimčia (!) trimitų, o savo balsu ir kūryba priblokš „Mercury“ prizo nominantė – charizmatiškoji dainininkė Eska.

Ar sunku prisikviesti užsienio žvaigždžių?

Tai daryti reikia labai iš anksto, daug kas priklauso nuo biudžeto. Vis dėlto tai nėra itin sunku, nes festivalis tarptautinėje erdvėje turi savo svorį, o tai įrodė ir „EFFE Label“ įvertinimas.

Gal jau ryškėja artėjančio festivalio kontūrai?

Šių metų kontūrai jau aiškūs. Ryškėja ir 2019-ieji. Kalbant apie šių metų programą, ji skirta klausytojų atradimams. „Latin Grammy“ laureatai kubiečiai „Son Del Nene“ pažadėjo, kad visus išmokys šokti. Jiems buvo labai juokinga, kai pasakėme, kad koncerte bus kėdės.

Čigoniškojo džiazo virtuozas gitaristas Joscho Stephanas groja tokiu greičiu ir taip aistringai, kad, kaip sako kritikai, reikia atsisėsti ir prisisegti diržus. Išskirtinis „Deutsche Grammophon“ artistas, fenomenalus trimitininkas Pacho Flores (Venesuela / Vokietija) viename koncerte gros net dešimčia (!) trimitų, o savo balsu ir kūryba priblokš „Mercury“ prizo nominantė – charizmatiškoji dainininkė Eska (Didžioji Britanija). Labai noriu išskirti jaunas lietuvių grupes – „Okata“ ir „Basi“ – kurios modernia forma puoselėja lietuviškumą.

Šiemet maloni naujiena tai, kad koncertai vyks VGTU „LinkMenų fabrike“. Ar ši nauja erdvė tinkama koncertuoti?

Ji tinkama tiek pat, kiek oro balionas, VU botanikos sodas, Velnio duobė ar kadaise apgriuvusi Šv. Kotrynos bažnyčia, iš kurios vaikydavome laukinius šunis ir degindavome smilkalus prieš koncertus...      

Ar tikiesi, kad per visus koncertus bus pilnos salės?

Mūsų auditorija pastaraisiais metais augo. Tačiau dabar žmonių mažėja, o konkurencija vasarą tarp festivalių ir atskirų renginių milžiniška. Vis dėlto renkuosi optimistinį variantą, nes turime platų ištikimų klausytojų ratą ir gauname daug paklausų dėl renginių iš užsienio svečių.

Ar prisimeni savo pirmąjį festivalį? Palygink jį su dabar vykstančiu. Skirtumas turbūt akivaizdus?

Pirmajame festivalyje kaip savanorė dalyvavau 2004-aisiais. 2006-aisiais tapau jo direktore. Taip, skirtumas milžiniškas, nes pirmu atveju buvau atsakinga už labai konkrečius dalykus. Antru – supratau, kad festivalis – tai didžiulė atsakomybė ne tik prieš publiką, atlikėjus, bet ir savo šalies įvaizdį. Dabar, kai pagalvoju, nežinau, iš kur tokia drąsa. Gal kad buvau labai jauna...

Ar per tuos metus, kai organizuoji festivalį, buvo įvykę kažkokių kuriozų ar nelauktų situacijų?

Jų nuolatos pasitaiko. Tik kas kartą su patirtimi prisidedi vis daugiau saugiklių ir turi planą B, todėl jos retėja. Žinoma, debesų nenupūsi, lietaus neatšauksi.

Ir nuo gerų dalykų reikia retkarčiais atitrūkti. Kaip ilsiesi nuo muzikos?

Nesiklausau jos.

Ar sunku suderinti šeimą ir darbą?

Ko gero, man, kaip ir daugeliui organizatorių, darbas nesibaigia uždarius įstaigos duris. Galvoje verda daugybė dalykų, kuriems nenustatytos tam tikros valandos. Be to, norint jausti bendrą pulsą rinkoje, būtina domėtis viskuo, kas vyksta aplink. O tai daryti, kai namuose laukia maži vaikai, nemeluosiu, sudėtinga. Bet vaikų pasaulis labai įdomus. Jame randu daugybę įžvalgų, idėjų bei kūrybinių sprendimų, kuriuose pritaikau festivalyje.

Koks tavo laisvalaikio pomėgis?

Knygos, ilgi pasivaikščiojimai, kelionės.

Kada atostogauji?

Rugsėjo pradžioje.

Kokia muzika skamba tavo namuose, automobilyje?

Automobilyje radijas arba CD, kuriuos dovanoja atlikėjai. Namuose – dviejų vaikų monooperos arba itin jausmingi ir garsūs duetai.

Ar tau baisi vienatvė, o gal kaip tik jos reikia?

Tikroji vienatvė baisi. Bet jei kalbame apie tam tikrą laiką, kai pabūni tik su savimi ir surikiuoji mintis, man jis būtinas.

Ar turi tikslų šiems metams?

Šiais metais noriu itin gerai pasiruošti 2019-iesiems, kai festivalis švęs savo 25-metį. O kiti tikslai? Ko gero, man, kaip ir daugeliui, reikėtų atsiversti naujametinių pažadų sąrašą.

Ko palinkėtum festivalio lankytojams? ir tiems, kuriems festivalis tapo tęstine tradicija, ir tiems, kurie jame galbūt apsilankys pirmą kartą.

Būkite smalsūs. Drąsiai išbandykite naujus dalykus. Tik taip sužinosite, kas jums iš tiesų tinka ir patinka.