Rašytojas Carlas Safina. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Carlo Safinos „Anapus žodžių. Ką galvoja ir jaučia gyvūnai“ (iš anglų k. vertė Gintaras Kaminskas, išleido „Tyto alba“) – knyga, padedanti pažvelgti į gyvūnų – dramblių, vilkų, delfinų – pasaulį.

Knygos autorius – vienas žymiausių pasaulio rašytojų apie gamtą, „Blue Ocean Institute“ įkūrėjas, Stouni Bruko universiteto (Niujorkas) profesorius, remdamasis naujausiais mokslo duomenimis, pasakoja apie meilę, džiaugsmą, gedulą, pavydą, baimę ir kitus jausmus, kuriuos patiria gyvūnai. Tai nėra bandymas sužmoginti gyvūnus, primetant jiems žmonėms būdingas emocijas, ar sentimentalus siekis sužadinti gailestį, tai žvilgsnis į gyvūnų pasaulį empatiško, pagarbaus mokslininko ir gero, humoro jausmą turinčio žmogaus akimis.

Apie knygą, patirtis, gebėjimą įsijausti, suprasti ir aprašyti tai, ką pamatė ir patyrė, CARLĄ SAFINĄ kalbina „The Sun Magazine“ žurnalistas Samas Mowe'is.

Koks yra šiuo metu vyraujantis mokslinis požiūris į gyvūnų sąmonę?

Esama skirtingų mąstymo mokyklų. Aštuntajame dešimtmetyje pasirodžiusi knyga „Gyvūnų sąmoningumo klausimas“ tarp mokslininkų sukėlė nemenką sąmyšį, nes įrodinėjo, kad daugelis gyvūnų geba sąmoningai suvokti aplinkinį pasaulį.

Sykį dalyvavau knygos autoriaus, zoologo Donaldo Griffino paskaitoje, surengtoje neakademinei publikai. Jis ištisą valandą dėstė įrodymus apie įvairių rūšių sąmoningumą, o pirmas klausimas iš auditorijos buvo: „Bandote įrodyti, kad gyvūnai sąmoningai suvokia juos supantį pasaulį. Bet argi tai nėra… akivaizdu?“ Niekada to nepamiršiu. Nepaisant visa to, ką žinome apie smegenis ir gyvūnų elgesį, vis dar atsiranda abejojančiųjų, kad ir kitos būtybės turi psichinių patirčių. 

Vadinasi, tikite, kad gyvūnai turi sąmonę?

Taip, daugelis turi. Nepamirškite, kad kategorija „gyvūnai“ apima viską nuo pinčių iki orkų. Kažin ar pintys turi sąmonę, nebūčiau tikras ir dėl moliuskų ar medūzų, bet žmonių sąmoningumas juk turėjo iš kažkur išsivystyti. Beveik viską, ką turime, paveldėjome iš ankstesnių evoliucinėje grandinėje gyvavusių rūšių. Pavyzdžiui, mūsų skeletas beveik identiškas mūsų tiesioginių protėvių skeletui. Dėl keleto skirtumų juk nepulsime įrodinėti, kad mes turime skeletą, o primatai – ne. Tai būtų absurdas. Tas pat ir su sąmone. 

Kokių mokslinių proveržių pasiekta tiriant gyvūnų elgesį ir pažintinius gebėjimus?

Dabar jau suprantame, kad visos Žemės būtybės evoliuciškai susijusios. Esame viena šeima. Sužinojome, kad aštuonkojų gebėjimas naudoti įrankius niekuo nesiskiria nuo primatų; kad kai kurie paukščiai gali išmąstyti kelis problemos sprendimo žingsnius, nors jų smegenys, palyginti su beždžionių ir žmonių, yra mažytės. Tačiau proveržių pasitaiko retai. Mokslui prireikė 40 metų, kad pripažintų socialinius santykius tarp dramblių, vilkų ar banginių.

Vienas reikšmingas skirtumas tarp mūsų ir kitų gyvūnų – tai, apie ką ir kaip mąstome. Pagrindinės mūsų psichinės ir emocinės patirtys, pavyzdžiui, baimės atsakas, mažai skiriasi nuo kitų gyvūnų, tačiau mūsų mintys yra sudėtingesnės, o kalba padeda jomis dalintis su kitais individais ir perduoti iš kartos į kartą.

Ar esama esminių skirtumų tarp žmonių ir kitų gyvūnų sąmoningumo?

Manau, esama esminių panašumų, o egzistuojantys skirtumai veikiau kiekybiniai nei kokybiniai. Pavyzdžiui, daugelis gyvūnų turi tuos pačius penkis pojūčius, nors kai kurie turi ir papildomų, kurių mums trūksta. Pavyzdžiui, kai kurie migruojantys gyvūnai jaučia žemės magnetinį lauką. Be to, kai kurių gyvūnų juslės geriau išsivysčiusios. Ir drambliai, ir žmonės gali užuosti kvapus, tačiau dramblių uoslė daug jautresnė. Paukščių rega kur kas geresnė nei mūsų. Šunų klausa daug aštresnė. Bet mes visi girdime. Visi matome. Visi užuodžiame. Taigi tai greičiau kiekybiniai, o ne kokybiniai skirtumai.

Vienas reikšmingas skirtumas tarp mūsų ir kitų gyvūnų – tai, apie ką ir kaip mąstome. Pagrindinės mūsų psichinės ir emocinės patirtys, pavyzdžiui, baimės atsakas, mažai skiriasi nuo kitų gyvūnų, tačiau mūsų mintys yra sudėtingesnės, o kalba padeda jomis dalintis su kitais individais ir perduoti iš kartos į kartą. Šiandien galime apmąstyti dalykus, nutikusius prieš daugybę metų. Tačiau kitiems gyvūnams tai, regis, nereikalinga. Jie mąsto apie tai, ką nori veikti toliau. Jų mąstymas aprėpia trumpesnę laiko atkarpą.

Turime ir technologinį pranašumą prieš gyvūnus, bet jį įgijome palyginti neseniai. Ilgus amžius pati sudėtingiausia žmogaus išvystyta technologija buvo lankas su strėle. Nebuvo nieko, ką galėtume vadinti mašina. O juk egzistuojame apytikriai 200 000 metų. Pažvelgę į olų piešinius matome, kad žmonių protai veikė jau anuomet, bet technologijos būta mažai. Kitaip tariant, žmonėmis mus daro ne šių laikų technologinis sprogimas. 

Minėjote, kad vienas iš žmogaus bruožų – kalba. Ar kitos rūšys nevartoja komunikacijai kalbos?

Vartoja. Kai kurie delfinai sugeba vieni kitiems perduoti sudėtingą informaciją mums nesuprantamu metodu. Duok dresuotiems delfinams komandą: „Padaryk tai, ko niekada nebuvai mokomas daryti“, ir jie atliks keletą sudėtingų šuolių ar suktukų, sinchronizuodamiesi vienas su kitu. Niekas nesupranta, kaip jie dalijasi idėjomis. Galbūt jie turi kalbą, kurios kol kas negalime atpažinti. 

Dar neseniai dramblių gebėjimas komunikuoti kelių mylių atstumu buvo laikomas jų telepatijos įrodymu. Bet dabar jau suprantame, kad jų skleidžiami žemo dažnio signalai gali keliauti žeme – kiti drambliai juos pajunta kojomis.

Ar yra daugiau bruožų, be kalbos ir minčių sudėtingumo, kurie mus, žmones, daro unikalius?

Žmonės – tai gyvūnai, įkūnijantys didžiausius kraštutinumus. Galime didžiuotis būdami labiausiai technologiškai išprusę, gailestingiausi ir kūrybingiausi Žemės padarai, bet tuo pat metu esame destruktyviausi, žiauriausi ir labiausiai linkę į smurtą. Esame vienintelė būtybė, gebanti kurti globalines problemas, bet yra mažai įrodymų, kad turime kolektyvinę valią, kuri padėtų tas globalines problemas išspręsti.

Mes išvystėme žemės ūkį. Įveikėme kai kurias ligas. Savo nuožiūra pakeitėme upių vagas. Tačiau taip ir nesugebėjome įveikti baisiausių savo impulsų. Ir toliau vienas kitą žudome. O kodėl? Dėl menkų tarpusavio skirtumų. Nekenčiame vienas kito dėl odos spalvos. O jei gyvename ten, kur tėra viena rasė, nekenčiame vienas kito dėl skirtingų tikėjimų. O jei nei rasė, nei religija mūsų neišskiria, žudome vienas kitą dėl klasinių skirtumų.

Visų pirma privalome nuolankiai pripažinti, kad ši planeta nėra mūsų ir mes neturime teisės jos sunaikinti. Idėja, kad Žemė buvo sukurta tik mums, suteikia pavojingą privilegijuotumo jausmą. Turime pripažinti savo daromą žalą. Kitos rūšys kažkaip sugeba egzistuoti milijonus metų, vienos kitų masiškai nenaikindamos.

Mes, žmonės, mėgstame save statyti į visatos centrą. Kokie padariniai už tai mūsų laukia?

Vakarų civilizacijoje biblinė sukūrimo istorija teigia, kad Dievas sukūrė pasaulį mūsų labui; mes esame visatos centras. Tačiau ši samprata neatitinka tikrovės. Žmonės niekada nebuvo žemiškos gyvybės centre. Mes pagerinome savo pačių lemtį, bet daugumai rūšių mūsų buvimas nieko gero nežada. Dėl mūsų neįtikimo destruktyvumo didieji Žemės gyvūnai baigia išnykti. Šioje planetoje nepaliekame vietos kitoms būtybėms, egzistuojančioms šalia mūsų. Privalome susiimti ir kaip reikiant paplušėti, jei nenorime nuvaryti Žemės į bankrotą ir apvogti ateities kartų.

Kaip tai padaryti? Visų pirma privalome nuolankiai pripažinti, kad ši planeta nėra mūsų ir mes neturime teisės jos sunaikinti. Idėja, kad Žemė buvo sukurta tik mums, suteikia pavojingą privilegijuotumo jausmą. Turime pripažinti savo daromą žalą. Kitos rūšys kažkaip sugeba egzistuoti milijonus metų, vienos kitų masiškai nenaikindamos.

Kokią strategiją siūlytumėte, kad sumažėtų žala planetai ir jos gyventojams?

Geriausia strategija – visiems palikti pakankamai vietos. O mes ir toliau bandome užgožti kitas rūšis ir atimti jų gyvybinius išteklius. Duokime jiems erdvės, ir jie puikiausiai susitvarkys be mūsų įsikišimo. Juk kažkaip sugebėjo tvarkytis dar prieš mums pasirodant.

Tik nesupraskite klaidingai – civilizacija man patinka. Bet mūsų yra gerokai per daug. Planetoje tiesiog nepakanka vietos šitokiai masei žmonių su visais jų poreikiais ir užgaidomis.

Nuostabus sutapimas, kad lengviausias būdas sumažinti gyventojų problemą – ištaisyti didžiausią socialinę neteisybę pasaulyje, tai yra elgesį su moterimis. Jei pažvelgsite į šalis, kurioms būdingas stabilus ar mažėjantis gyventojų rodiklis, tai bus kaip tik tos šalys, kuriose moterys gali mokytis, siekti finansinio stabilumo ir planuoti šeimą. Vadinasi, dvi pagrindines globalines problemas galime išspręsti vienu sprendimu: suteikdami moterims lygias teises. 

Parengta pagal thesunmagazine.org.