Ko labiausiai reikia mūsų laikams? Tikriausiai ne vienas žmogus savęs šito klausia dabartiniame cinizmo ir nevilties persunktame kontekste. Receptų siūloma įvairių: gal daugiau saugumo, ekonominės gerovės, individo laisvės? Popiežius Pranciškus primena: visais laikais pasaulį pozityviai keitė vienintelė jėga – asmeninis šventumas.

Balandžio pradžioje publikuotas dokumentas, apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Tekstas nėra analitinis traktatas apie šventumą. „Mano kuklus tikslas – įžangoje rašo popiežius, – yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų.“

Vasaros sekmadieniams „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome trumpas šio raginimo ištraukas – meditacijas. Tikimės, šie tekstai bus naudingi siekiant tiksliau nustatyti savo vidinės kelionės kompasą ir leis darsyk asmeniškai įsitikinti evangelinio gyvenimo grožiu bei jėga.

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5.

PAŠAUKIMAS Į ŠVENTUMĄ

„Būkite linksmi ir džiūgaukite“ (Mt 5, 12), – sako Jėzus tiems, kurie persekiojami ar žeminami dėl jo. Viešpats iš mūsų reikalauja visko ir už tai siūlo tikrąjį gyvenimą, laimę, kuriai esame sukurti. Jis trokšta, kad būtume šventi, ir tikisi, jog nesitenkinsime vidutiniška, praskiesta, netvaria egzistencija.

Pašaukimas į šventumą įvairiais būdais aidi jau nuo pirmųjų Biblijos puslapių: „Eik mano keliu ir būk be priekaišto“ (Pr 17, 1).

Čia nereikėtų laukti traktato apie šventumą su gausybe apibrėžimų bei perskyrų, galinčių praturtinti šią svarbią temą, ar galimų šventėjimo priemonių analizavimo. Mano kuklus tikslas yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų. Juk Viešpats kiekvieną iš mūsų pasirinko tam, kad „būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4).

Mus drąsinantys ir lydintys šventieji

Laiške žydams minimi įvairūs liudytojai, drąsinantys mus „ištvermingai“ bėgti „mums paskirtose lenktynėse“ (12, 1). Čia kalbama apie Abraomą, Sarą, Mozę, Gedeoną ir kitus (plg. 11, 1–12, 3), tačiau pirmiausia kviečiama pripažinti, kad esame „šitokio debesies liudytojų apsupti“ (12, 1). Tie liudytojai skatina mus nesustoti kelyje, bet toliau keliauti savo tikslo link. Tarp jų galbūt yra mūsų motina, senelė ar kiti artimi asmenys (plg. 2 Tim 1, 5). Galbūt jų gyvenimas ne visada buvo tobulas, bet, nepaisydami savo trūkumų bei parkritimų, jie ėjo toliau ir patiko Viešpačiui.

EPA nuotrauka

Šventieji, kurie jau yra Dievo artybėje, išlaiko meilės ir bendrystės ryšius su mumis. Tai liudijama Apreiškimo Jonui knygoje, kur kalbama apie mus užtariančius kankinius: „Aš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę. Jie šaukė didžiu balsu, klausdami: Kaip ilgai, šventasis ir teisusis Valdove, neteisi?“ (6, 9–10). Galima sakyti, jog „esame supami, vadovaujami bei vedami Dievo bičiulių. Neturiu vienas nešti to, ko vienas iš tiesų negaliu panešti. Mane saugo, remia ir palaiko visi Dievo šventieji“.

Beatifikacijos ir kanonizacijos procesuose atsižvelgiama į dorybių didvyriško praktikavimo ženklus, gyvybės paaukojimą kankinystėje ir atvejus, kai savas gyvenimas iki mirties paskiriamas kitų labui. Toks dovanojimasis yra pavyzdinis sekimas Kristumi ir vertas, kad juo žavėtųsi tikintieji. Prisiminkime, pavyzdžiui, Mariją Gabrielą Sagheddu, paskyrusią savo gyvenimą krikščionių vienybei.

Šventieji kaimynystėje

Galvokime ne vien apie tuos, kurie paskelbti palaimintaisiais ar šventaisiais. Šventoji Dvasia apsčiai išlieja šventumo Dievą tikinčioje šventoje tautoje, nes „Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų“.

Niekas neišganomas vienas, kaip izoliuotas individas.

Išganymo istorijoje Viešpats išganė tautą. Nepriklausant tautai stokojama visapusiškos tapatybės. Todėl niekas neišganomas vienas, kaip izoliuotas individas, veikiau Dievas patraukia mus atsižvelgdamas į sudėtingą tarpasmeninių santykių sampyną, būdingą žmonių bendruomenei: Dievas panoro įžengti į socialinę dinamiką, į tautos dinamiką.

Oc Gonzalez / Unsplash nuotr.

Man patinka matyti šventumą kantrioje Dievo tautoje: tėvų, su didele meile auginančių savo vaikus, vyrų ir moterų, dirbančių, kad parneštų duonos į namus, ligonių, garbaus amžiaus, bet ir toliau besišypsančių vienuolių seserų. Tokiame nuolatiniame kasdieniame žengime į priekį regiu kovojančios Bažnyčios šventumą. Labai dažnai toks šventumas aptinkamas „kaimynystėje“, tarp tų, kurie gyvena šalimais mūsų bei atspindi Dievo artumą ar, pasitelkiant kitą pasakymą, yra „šventumo vidurinioji klasė“.

Teskatina mus šventumo ženklai, Viešpaties mums pateikiami per kukliausius narius tautos, kuri yra „Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė, visur gyvai jį liudija, ypač tikėjimo bei meilės gyvenimu“.

Pasaulio istorijos lemiamiems įvykiams esminį poveikį neabejotinai darė istorijos knygose neminimos sielos.

Pagalvokime, kaip siūlo šventoji Kryžiaus Teresė Benedikta, apie tai, kad tikroji istorija kuriama būtent per juos: „Tamsiausią naktį iškyla didžiausi pranašai ir šventieji. Vis dėlto gaivinanti mistinio gyvenimo srovė lieka neregima. Pasaulio istorijos lemiamiems įvykiams esminį poveikį neabejotinai darė istorijos knygose neminimos sielos. O kokioms sieloms turėsime būti dėkingi už lemtingus mūsų asmeninio gyvenimo įvykius, sužinosime tiktai dieną, kai visa, kas paslėpta, bus atidengta“.