Rimos Leipuvienės skulptūrinė keramika.

Gegužės 15–birželio 30 d. Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose veikia pirmoji asmeninė Rimos Leipuvienės keramikos paroda „Iš nebūties“.

Rima Leipuvienė – keramikė iš vidinio pašaukimo. Meninius pradmenis įgijusi Gvido Raudonio keramikos studijoje, Rima turi prigimtinę dovaną, skulptorių vadinamą mąstymu medžiagoje, t. y. keraminės masės paslankumo pajautą, gebėjimą kūrybinio proceso metu ją valdyti, suteikti pageidaujamą pavidalą, jausti, kada reikia sustoti.

Jos keraminės plastikos ciklas, eksponuojamas pirmojoje asmeninėje parodoje „Iš nebūties“ Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose (Utenos r.), grindžiamas molio žiedimo procese atsirandančiais formos kaitos niuansais. Iš medžio pelenų ir žemo degimo molių pagamintos autorinės glazūros aukšto degimo veikiamos išsilydo dirbinio paviršiuje, sukepina glazūrą su indo šuke, padengdamos natūralia, į išsilydžiusią magmą panašia pluta.

Rezultatas – grubokos, natūralios šiurkščių paviršių skulptūrinės formos, keliančios asociacijų su gamtos objektais – pasvirusiais medžių kamienais, atskilusiais uolienos gabalais, medžio žievės atplaišomis, vėjo supustytomis smėlio bangelėmis. Spiralinis judesys, ryškinamas įstrižai besisukančių linijų, suteikia darbams judesio, nenutrūkstamos kaitos įspūdžio.

„Aš siekiu statišką keramiką paversti dinamiška – užfiksuoti jos kitimą, judėjimą, suteikti jėgos, krypties, – aiškina autorė. – Man itin svarbu savo pastangomis perduoti keramikai lašelį gyvybingumo, energijos tėkmės. Siekiu harmonijos su gamta. Gilus jos pajautimas atsirado natūraliai nuo vaikystės, daug laiko praleidžiant gamtoje. Todėl ir šie darbai reflektuoja gamtos objektus – tarsi išdūlėjusius medžio rąstus lietuviško miško pelkėje, tarsi apsamanojusius akmenis.“

Beveik visi kūriniai turi tradicinio indo struktūrą – mažą kaklelį, petelius, pilvelį. Į kai kuriuos galima įmerkti gėlę, nors užuomina į utilitarumą – tik išorinė. Kiekvienas dirbinys skirtas papuošti interjerą, uždaroje kambario erdvėje tapti meniniu akcentu, žadinančiu asociacijų su gamta. Tačiau tai ne ta keramika, kuri tiesiog graži. Norint suvokti Rimos Leipuvienės dirbinių estetiką, reikia matyti gamtą jos akimis, grožėtis netaisyklinga forma, natūraliomis spalvomis, grublėtu paviršiumi, kitaip tariant, netobulumo grožiu (arba wabi sabi, kaip apibūdintų rytietis ar Rytų kultūros sekėjas).

Rimos Leipuvienės vardas platesniam gerbėjų ratui mažai žinomas, tačiau jau pirmąja asmenine paroda ji drąsiai įsiveržė į meno pasaulį, pareikšdama apie ketinimus jame įsitvirtinti. Kokia jos sėkmės paslaptis? Brendimas neakademinėje aplinkoje gal apsunkino ėjimą tikslo link, bet kartu ir stabdė nuo stereotipų, šiuolaikiniam menui būdingų štampų, tarp jų ir autorei svetimo vizualinio efekto ar siužetinio naratyvo. Per darbą atėjo patirtis ir supratimas, kad keramikos technologijoje slypi neišsemiamos raiškos galimybės, kad kiekvienas keramikas stiprus individualiais atradimais.

Gamta įkvėpė ne vieną lietuvių keramikų kartą, tačiau santykis su gamtos pirmavaizdžiais lietuvių klasikių Marijos Bankauskaitės ar Liucijos Šulgaitės kūryboje būdavo kiek kitoks – labiau atitolęs nuo natūros objekto, per atstumą interpretuojantis pasirinkto gamtos motyvo formą, pabrėžiantis jo aptakumą, estetinį dailumą.

Rima nesibodi darbų panašumo į rupų ir nedailų gamtinį prototipą, keramikos paviršiais atkartodama akmens, žievės, suskeldėjusios žemės, uolienos šiurkštumą. Molio masės tekstūros ir faktūros atskleidimas – neatsiejama kūrybos dalis. Tačiau tai ir ne popmeno atstovų medžiaginiai akibrokštai, imituojantys kitos prigimties materiją, paneigiantys keramikos specifiką. Rima Leipuvienė išlaiko pusiausvyrą tarp postūmį suteikusio gamtos motyvo ir savitos interpretacijos.

Draugaudama su forma Rima jaučiasi gerai, kūrinio žiedimo metu ji įdeda daug fizinių pastangų, siekdama atskleisti atsirandančius iškalbingus plastikos niuansus, kai išnaudojamas kiekvienas išcentrinės jėgos veikiamos formos pokytis – asimetrija, spiralinis posūkis, silueto pokrypis į kurią nors pusę. Gamtoje nėra dviejų vienodų daiktų.

Taip ir cikle „Iš nebūties“ nepamatysime dviejų vienodų kūrinių. Nors iš pažiūros kai kurios skulptūrinės formos atrodo panašios, tačiau atidžiau įsižiūrėjus įžvelgi kiekvienos jų kitoniškumą, priklausantį nuo dirbinio dalių proporcijų, skirtingo grazūros atspalvio, glazūruotų ir nedengtų plotų santykio.

Autorė neslepia susižavėjimo Rytais, kuris sklinda iš jos meditatyvių, gamtinius darinius primenančių skulptūrų. Iš čia – laisva, netaisyklinga forma, šiurkštūs paviršiai, pabrėžtas medžiagiškumas, natūralumas, atsitinktinumo efektai. Tokiais meno kūriniais rytiečiai grožisi, juos liečia, susikaupę tyrinėja, įžvelgdami grublėtuose paviršiuose pirmapradę gamtos estetiką. Skirtingai nuo vakariečių menininkų, kurie siekia kūrinyje atskleisti savo individualybę, Rima Leipuvienė, priešingai, jaučiasi įkvėpusios gamtos dalimi, jai svarbiausia kūrinio užuomina į nesibaigiantį gamtos kaitos procesą, kurį ji iškelia aukščiau savojo „aš“.

Rimos Leipuvienės skulptūrinė keramika.
Rimos Leipuvienės skulptūrinė keramika.