Jėzus bylojo savo mokiniams: 
    „Jūs este girdėję, jog buvo pasakyta: 'Akis už akį' ir 'dantis už dantį'. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“.

1 Kar 21, 1–16: Nabotas užmuštas akmenimis, nebegyvas

Ps 5, 2–3. 5–6. 7. P.: Supraski, Viešpatie, mano dejonę.


 

Šventojo Rašto skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Dažnai stengiamasi išsaugoti formalų, išorinį teisumą. Dažnai politikas, verslininkas, arba bet koks žmogus, kilus įtarimams dėl jo elgesio garbingumo, pirmiausia kreipiasi į įstatymo raidę, aiškina, interpretuoja visokias taisykles ir įstatymus, kad pasirodytų jų nepažeidęs.

Tačiau Viešpats Jėzus moko, jog verčiau būti ne formaliai nenusikaltusiu, o asmeniškai garbingu ir kilniu žmogumi. Todėl, net kai nesijauti kaltas, verčiau nebijoti kažką atiduoti, kad išsaugotum taiką, gerą vardą ir būtum priimtinas žmonių bendrijoje.

Šios dienos pirmajame skaitinyje iš Karalių knygos pasakojama, kaip karalius Achabas, pats tarsi būdamas nekaltas, pasisavino svetimą turtą. Jis tarsi viską padarė pagal įstatymą, asmeniškai ir tiesiogiai nieko nepažeidė, tačiau Dievo akyse liko nusikaltėliu, vertu rūsčios bausmės.

Tik žmogui gali atrodyti, kad nusikaltimu gali pelnyti sau teisumą, bet Dievas nori ne išpildyto įstatymo, bet kad žmogus turėtų teisumą, tai reiškia, kad į gyvenimą neštų šviesą, o ne tamsybes. Todėl nėra teisu Dievo akyse pasiimti viską, ką tik įmanoma, tiesiogiai nenusikalstant, nėra teisu išsireikalauti kiekvieno dalykėlio, kiek tai įmanoma įstatymams padedant, bet tikrasis teisumas yra išsaugoti žmogiškumą, kilnumą ir garbingumą, jei reikia, net laisvai atiduodant kažką, kas pagal įstatymą priklausytų.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai