unsplash.com nuotrauka

„Kataliko balsas“ pristato Popiežiaus Pranciškaus bendrųjų audiencijų katechezėmis paremtas trumpas meditacijas apie viltį. Šias meditacijas galima naudoti tiek maldos grupelėse, tiek asmeninės maldos metu, siekiant „apčiuopiamiau“ gyventi tikėjimu kasdienybėje, kurioje esame pašaukti tapti šventaisiais.

Meditaciją sudaro ištrauka iš Popiežiaus katechezės, pagal ją suformuluoti klausimai apmąstymui, malda ir konkretūs pasiūlymai, kaip galime gyventi tai, ką mąstėme bei už ką meldėmės.

Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus 2017 m. rugpjūčio 30 d. bendrosios audiencijos katechezės Pašaukimo atminimas gaivina viltį:

Šiandien norėčiau grįžti prie svarbios temos – santykio tarp vilties ir atminties, ypač atkreipdamas dėmesį į pašaukimo atminimą. Kaip įvaizdį norėčiau pasitelkti pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimą. Ši patirtis padarė tokį įspūdį jų atmintyje, kad vienas iš jų net pasižymėjo laiką: „Tai buvo apie dešimtą valandą“ (plg. Jn 1, 39). Evangelistas Jonas pasakoja šią istoriją kaip aiškų atsiminimą iš jaunystės, išlikusį jo atmintyje iki senatvės: Jonas užrašė tuos dalykus jau būdamas senas.

Susitikimas įvyko prie Jordano upės, kur krikštijo Jonas Krikštytojas; šie jauni galilėjiečiai buvo pasirinkę Krikštytoją savo dvasiniu vadovu. Vieną dieną atėjo Jėzus ir buvo pakrikštytas upėje. Kitą dieną jis vėl ėjo pro šalį ir tuomet Krikštytojas – tai yra Jonas Krikštytojas – pasakė dviem savo mokiniams: „Štai Dievo Avinėlis“ (36 eil.).

Šiems dviem mokiniams tai buvo tarsi kibirkštis. Jie palieka savo pirmąjį mokytoją ir seka Jėzų. Pakeliui jis atsigręžia į juos ir užduoda lemiamą klausimą: „Ko ieškote?“ (38 eil.). Evangelijose Jėzus pasirodo esąs žmonių širdžių žinovas. Tuo momentu jis sutiko du jaunus, su sveiku nerimastingumu ieškančius vyrus. Iš tikrųjų koks būtų jaunimas, jei būtų patenkintas, nekeltų prasmės klausimo? Nieko neieškantys jaunuoliai nėra jauni žmonės; jie pensininkai, jie be laiko suseno. Liūdna matyti jaunus žmones, esančius pensijoje... Per visą Evangeliją, visuose jo kelyje įvykstančiuose susitikimuose Jėzus pasirodo esąs širdžių uždegėjas. Savo klausimu jis siekia iškelti gyvenimo ir laimės troškimą, kurį nešiojasi kiekvienas jaunas žmogus: „Ko ieškai?“ Aš taip pat norėčiau paklausti [...] jaunimo [...]: „Jaunuoli, ko ieškai? Ko ieškai savo širdyje?“

Šitaip prasideda Jono ir Andriejaus pašaukimas: draugystės su Jėzumi pradžia yra tokia stipri, kad veda į gyvenimo ir kentėjimų bendrystę su Juo. Abu mokiniai pasilieka pas Jėzų ir čia pat tampa misionieriais – po susitikimo jie negrįžta ramūs į namus: jų broliai – Simonas ir Jokūbas – taip pat įtraukiami kaip sekėjai. Jie eina pas brolius ir sako: „Radome Mesiją, radome didį pranašą“, praneša naujieną. Jie yra to susitikimo misionieriai. Tas susitikimas buvo toks jaudinantis, toks laimingas, kad mokiniai visiems laikams įsimins tą dieną, nušvietusią ir davusią kryptį jų jaunystei.

Kaip šiame pasaulyje randamas pašaukimas? Jį galima rasti daugeliu būdų, bet ši Evangelijos vieta mums sako, kad pirmoji gairė yra džiaugsmas dėl susitikimo su Jėzumi. Santuoka, pašvęstasis gyvenimas, kunigystė – kiekvienas tikras pašaukimas prasideda nuo susitikimo su Jėzumi, kuris duoda mums džiaugsmo ir naujos vilties. Jis mus veda netgi per sunkumus ar išbandymus į vis pilnesnį susitikimą. Susitikimas su Juo auga, vis didėja iki džiaugsmo pilnatvės.

Viešpats nenori tokių vyrų ar moterų, kurie nenorom sektų paskui jį, širdyje neturėdami džiaugsmo vėjo. [...] Jėzus nori žmonių, patyrusių, kad buvimas su Juo teikia didžiulę laimę, galinčią atnaujinti kiekvieną gyvenimo dieną. Dievo Karalystės mokinys, kuris nėra džiaugsmingas, neevangelizuoja šio pasaulio, jis yra liūdnas. Jėzaus skelbėjais tampama ne galandant retorikos ginklus: gali kalbėti, kalbėti, kalbėti, tačiau jeigu nebus nieko daugiau... Kaip tampama Jėzaus skelbėjais? Išlaikant savo akyse tikros laimės spindesį. Matome daugybę krikščionių, net tarp mūsų, savo akimis perteikiančių tikėjimo džiaugsmą: akimis!

Todėl krikščionis, panašiai kaip Mergelė Marija, išlaiko įsimylėjimo liepsną: Jėzaus įsimylėjimo. Žinoma, gyvenime yra išbandymų, yra momentų, kai būtina eiti pirmyn nepaisant šalčio, priešingo vėjo, nepaisant apkartimo. Tačiau krikščionis žino kelią, vedantį prie tos šventos liepsnos, kuri kartą visiems laikams jį uždegė.

[...]

Čia yra pamatinė krikščioniškojo gyvenimo dinamika: atminti Jėzų. Paulius sakė savo mokiniui: prisimink Jėzų Kristų (plg. 2 Tim 2, 8); tai didžiojo šventojo Pauliaus patarimas: prisimink Jėzų Kristų. Atsiminkime Jėzų, tą meilingą liepsną, per kurią mes vieną dieną suvokėme savo gyvenimą kaip gerą planą, ir su šia liepsna iš naujo įžiebkime savo viltį.

Hermes Rivera/Unsplash.com nuotr.

Klausimai meditacijai:

Ar esu „sutikęs“ Jėzų savo gyvenime, t.y., ar asmeniškai patyriau Jo artumą ir veikimą? Jeigu ne, ar atkakliai ir nuolankiai to prašau? Ar nedarau kliūčių Dievo veikimui mano gyvenime, rinkdamasis/-i dalykus, kurie neveda manęs į glaudų santykį su Dievu, nes yra priešingi tam, koks Jis yra, arba neatitinka Jo nustatytos išmintingos tvarkos? Ar stengiuosi šias kliūtis pašalinti ir ieškau Dievo visomis jėgomis, suprasdamas/-a, kad niekas kitas be Jo negalės iki galo pasotinti mano širdies ir suteikti visišką laimę?

Jeigu esu patyręs/patyrusi Jėzaus meilę man ir kvietimą Juo sekti, ar dėkoju Jam už šią brangią dovaną ir ar kasdien „susitinku“ Jėzų maldoje bei reguliariai priimu sakramentus, kad Jis atnaujintų mano užsidegimą Juo sekti ir Jam gyventi?

Ar stengiuosi parodyti kitiems gyvenimo su Dievu džiaugsmą? Ar paliestas/-a, perkeistas/-a santykio su Jėzumi, savo veiksmais ir kasdieniu elgesiu paliudiju meilę, kuria Jis myli mane ir kiekvieną sutiktą asmenį?

Malda:

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu viską žinai; žinai, kad Tavęs ieškome ir kad norime Tave mylėti. Leisk atminti, kaip esi kažkada užkalbinęs mus širdies gelmėse arba įsiklausyti į tą kalbinimą, kurį dar tik pradedame girdėti… Suteik mums reikalingų malonių (pasakykime, ko konkrečiai prašome). Šventojo Jono Krikštytojo pavyzdžiu ir užtarimu padėk taisyti Tau, mūsų Viešpačiui, kelią savo ir kitų gyvenimuose! Amen.

Konkretūs žingsniai, ką galiu padaryti:

Padėkoti Dievui už kiekvieną pavykusį, gerą dalyką. Į man sakomus pagyrimus širdyje ar ir balsu atsakyti: dėkui Dievui! Juk iš Jo gavome vieną ar kitą savybę, talentą, kurį gerai panaudojame. Be to, ne tik mes, bet ir Jis veikia, suteikdamas mums gyvybę, jėgų, savo malonės, kad atliktume gerus darbus: „kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo…“ (Jok 1:17)

Visada, kai tik dienos eigoje iškyla kokia nors baimė, sunkumas ar nerimas, kreiptis į Jėzų ir prašyti Jo pagalbos, kad perkeistų mano kasdienybę. Viskas - ir džiaugsmas, ir sunkumai - mums gali labai pasitarnauti, jeigu paverčiame juos „tramplinu“, nuo kurio atsispyrę leidžiamės į pokalbį su Dievu, kad taptume artimesniais Jo draugais.

Džiaugtis su besidžiaugiančiais ir liūdėti su liūdinčiais (Rom 12:15), prisimenant, kad jei tik esame vienybėje su Kristumi, Jis suteiks mums savąjį džiaugsmą, kuriame nėra trūkumo (Jn 15:9-11), net ir kai aplinkybės nelabai mums palankios.

Visą popiežiaus Pranciškaus katechezę galite rasti čia.

Parengė Indrė Zapolskytė