Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Sąjūdis nebuvo judėjimas. Sąjūdis buvo judėjimų judėjimas. Apie tai galima kalbėti poetiškai, kaip kad Vytautas Landsbergis, palyginę Sąjūdį su upe, į kurią sutekėjo daugybė upelių. Kiekvienas žmogus galėjo tapti gaivališkos srovės, išjudinusios apipelkėjusią sovietinę sistemą, dalimi. Apie tai galima kalbėti moksliškai, kaip kad Ainė Ramonaitė ir kiti mums primenantys, kad Sąjūdyje veikė ne tik skirtingi žmonės, bet – per juos – ir skirtingos organizacijos. Šios savo ruožtu buvo ne kas kita kaip pajudėjimas nuo (nesėkmingų) bandymų sukurti standartizuotą sovietinę visuomenę link savarankiškai kuriamo asmeninio ir grupinio rūpinimosi gyvenamuoju pasauliu.

Savarankiškas veikimas tiesiogiai siejasi su vienu svarbiausiu visus vienijusiu rūpesčio objektu – sąžinės laisve ar, kiek tiksliau, įsitikinimų išlaisvinimu. Nepriklausomybė matytina kaip tarptautinio Lietuvos statuso pokytis, demokratija – valstybės Konstitucijos tikslas, o žmogaus ir visuomenės transformacijos ašis – sąžinės laisvės principas. Tokią sąžinę laisvę, apie kokią egzilyje kalbėjo Antanas Maceina: „Bendroji asmens laisvė konkrečiame gyvenime reiškiasi visa eile atskirų laisvių [...], kurios tačiau visos turi esminio ryšio su žmogiškosios asmenybės pirmenybe visuomeninėje srityje. Visų pirma čion priklauso įsitikinimų laisvė, dažnai dar vadinama sąžinės laisve, tikėjimo ar pasaulėžiūros laisve. [Tai yra] esminis kiekvieno žmogaus neatskiriamas ir nepaneigiamas apsisprendimas gyvenimo prasmės atžvilgiu. Demokratija šią laisvę gina ir turi ginti labai atkakliai, nes prievarta įsitikinimų srityje yra pats didžiausias asmens pažeidimas.“

Arba tokią, apie kokią kalbėjo Nijolė Sadūnaitė: „LKB kronikos rėmėjai myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už teisę naudotis sąžinės laisve, kuri visiems piliečiams, nepaisant jų įsitikinimų, garantuojama Konstitucija, įstatymais ir Žmogaus teisų deklaracija, ir kad visa tai būtų ne tik gražūs žodžiai ant popieriaus, ne melaginga propaganda, kaip ligi šiol, bet kad būtų realiai įgyvendinta.“ Arba tokią, kokią įkūnijo Lietuvos laisvės lyga. Sąžinės laisvė buvo ir yra galimybė būti savimi, kuriai sovietinė ar bet kuri diktatūrinė sistema kliudo.

Audriaus Ufarto / BFL nuotrauka

Sąžinės laisvei įsteigti privalėta žengti keletą žingsnių. Pirmas – įgyti sąvoką. Suvokti save, pažinti tapatybę neužtenka vien į save nukreipto žvilgsnio, kuris padeda aptikti krikščionį (ar ateistą), lietuvį (ar rusą), demokratą (ar diktatorių), sovietžmogį (ar šventąjį). Būtinos sąvokos, padedančios savo matymą ir patyrimą nusakyti, susieti su istorine tradicija ir visuomenine patirtimi. Didžiausias kliuvinys tam buvo cenzūra, kuri, kaip neseniai išleistoje monografijoje suformulavo Arūnas Streikus, užsiėmė minties kolektyvizacija. Ši cenzūra pirmiausia paliečia intymiausią būties formą – idėjas ir sąvokas, kurios neišnyksta, bet tampa nykios ir vienspalvės – sovietizuotos. Dėl to „pažangiausią pasaulyje švietimo sistemą“ perėjęs pilietis galėjo žinoti ir svajoti apie „alternatyvią“ Lietuvą, bet, neturėdamas tinkamų sampratų, negalėjo su ja kurti saviško santykio, paversti ją neatskiriama savo tapatybės esme. Antrojo žingsnio sąlyga yra galimybė savo sąžinę išsakyti – viešai būti tuo, kas esi. Sovietinės sistemos pertvarkos sudėtinė dalis yra viešumas, kuris suvoktinas ir kaip leidimas sakyti tai, kas anksčiau nebuvo sakoma, ir kaip galimybė kalbėti ten, kur anksčiau buvo drausta kalbėti. Ir Sąjūdis pradėjo kalbėti.

Reikia džiaugtis, kad Sąjūdis buvo prieš 30 metų, bet reikia bijoti, jei jam yra 30 metų. Nemirštantis Sąjūdžio kalbėjimas persekioja mus, po-sąjūdininkus. Galima gerėtis, kad ši kalba yra aiški. Bet ji yra ir supaprastinanti. Joje egzistuoja tik mes ir ne-mes, viskas sutelpa į draugo-priešo, sąjūdiečiai-sovietikai, perskyrą. Tai reiškia, kad Sąjūdis, iš vienos pusės, užmiršta buvęs judėjimų judėjimas ir tampa judėjimu greta kito judėjimo. Ne tikrinis Sąjūdis, o toks bendrinis sąjūdėlis. Tapusiu „vienu iš“ su juos pradedama elgtis kaip su vientisu – yra viena pozicija ir niekas negali nuo jos nukrypti. Bet prieš 30 metų tai buvo atsargus ir diskutuotinas daugelio besiskiriančiųjų kalbėjimas, kuriame galėjo tilpti ir Lietuvos laisvės lygos principingumas ir Algirdo Mykolo Brazausko lankstumas, o dabar kalbantieji apie „mūsų“ sąjūdį tampa partija tarp partijų. Sakyti „aš esu Sąjūdis“ reiškia užginčyti prasmę ne-sąjūdžiui, jau-ne-sąjūdžiui, dar-ne-sąjūdžiui.

Tokia meilė tik savo laisvės supratimui nėra jautri kitiems. Ji nepripažįsta, kad ne-sąjūdžių gali būti daug ir kad jie gali būti skirtingi. Tokia sąjūdžio sąžinė mato tik potencialius priešus, kuriuos reikia vertinti įtariai ir bandyti pašalinti. Nors priešų nuostatos gali būti nesutaikomos, vien abejonės sąjūdžio sąžinės neklystamumu sąjūdininkui pakaks juose įžvelgti vienijantį elementą. Ir taip vėl mus nublokš į vėlyvojo sovietmečio perskyras ir vers būti kažkuo, kuo savęs nelaikai. Net nepaisant to, kad pertvarka, viešumas, pats Sąjūdis ir Nepriklausomybė atskleidė tai, kad įsitikinimų yra daug, per daug. Nesakau, kad visi jie teisūs. Veikiau atvirkščiai – visi jie kažkiek klystantys ir netobuli. Posąjūdinė politinė vaizduotė tai turėtų atsiminti ir tuo turėtų vadovautis pirmiausia vertinant savo politinius pasirinkimus.

Evgenios Levin nuotrauka

Galima gerėtis, kad Sąjūdžio sąžinė yra idealistiška ir remiasi amžinaisiais principais. Bet ji yra naivi ta prasme, kad, nukreipdama žvilgsnį į aukštybes, ji pradeda vengti žiūrėti žemyn, pripažinti momento reikalavimus. Jau 30 metų sąjūdinis kalbėjimas glaudžiai susietas su siaurai matomu pažadėtosios žemės mitu ir galutinio išganymo viltimi. 1988 metais ne-sovietiškumas buvo matomas kaip išsigelbėjimas nuo moralinio skurdo, ekonominio nuosmukio, socialinės nelygybės, politinio sugedimo. Sąjūdis žinojo, kad tikslas – išvesti iš šių negandų ir įžengti į Nepriklausomybę kaip į pažadėtąją žemę, kurioje viskas sava ir viskas bus gerai. Kai tai neįvyko, ši įlaikinta žemė naujųjų sąjūdžių vaizduotėje pasislinko į priekį. Sovietinė imperija tapo Egiptu, o posovietmetis – klaidžiojimas dykumoje, kuris turėtų užtrukti nei daug nei mažai – bent vieną kartą.

Šis mitas klaidinantis, nes pristatomas kaip uždara sistema, lyg po klaidžiojimų žydai nei kariavo, nei pykosi, nei buvo pavergti ir žudyti. Ne, naivi tiesa yra tokia – pažadėtosios žemės čia nėra ir niekada nebus. Yra tik vilties genamas ėjimas, kur žengus žingsnį į priekį visuomenė vėl jausis nesaugi, ekonomika vėl smuks, politikai vėl bus korumpuoti. Ir viskas tik dėl to, kad nešvari sąžinė, deja, irgi yra sąžinė. Sąjūdis leisdamas būti visiems savaip išlaisvino ne tik sovietinio režimo slopintas tradicijas, bet ir žmogaus polinkius, apie kuriuos net neįtarė ir nenorėjo matyti.

Štai sąžiningas „MG Baltic“ vadovų pripažinimas, kad jiems svarbu finansiniai rezultatai – šios laisvės išraiška. Ją galima laikyti demoniška ir iškreipiančia bendrojo gėrio idėją, bet ji, deja, yra neišvengiamas prakeiksmas visuomenėje, kurioje būti savimi pačiu – nepaneigiama vertybė. Posąjūdinė politinė vaizduotė turi tai suprasti ir žiūrėdama į istoriją bei dabartį prisiminti, kad to prakeiksmo nenugalėsi, tačiau galima ir turi būti bandoma jį suvaldyti.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Tuo pat metu, kai sąjūdžio sąžiningas kalbėjimas yra patrauklus dėl savo tiesumo, jis moka būti gudrus ir apgaulingas. Ezopinės kalbos, sąmoningų nutylėjimų, perkūnsargių apipintas sąžiningumas nereiškia „tiesos“. Iš sovietinės inercijos daugiau kalbama užuominomis, kurios gali būti suprastos įvairiopai. Tarsteli kažkas kokiam nacionaliniam laikraščiui, tarkim, „sistema su žmogumi dorojasi“ ir galvok, ar autorius taip save kritiškai vertina (mažai tikėtina), ar savo aplinką kritikuoja (mažiau tikėtina), ar kalba apie visus, išskyrus save (labiau tikėtina), ar kalba apie tą-kažkokį-piktą-visą-valdantį-elitą, apie kurį daugiau nieko ir pasakyti nereikia (labiausiai tikėtina).

Iš tos pačios inercijos sakyti ne viską ir ne tiesiai nebetikima ir kito žodžiais. Juk jei aš kažką nušneku, tai ir kiti, tikėtina, visada kažką nuslepia. Ir labiausiai nuslepia tuomet, kai pasako ne tai, ką turi pasakyti. O turi pasakyti tai, ką aš noriu išgirsti. Jei nepasako – nutyli. Jei pasako – taip ir žinojau. Jei pasako ne taip, kaip noriu – bando susidoroti. Jei pasako ne viską, ką manausi turintys pasakyti – meluoja. Ir todėl tyrimą reikia tęsti, kad žmonės žinotų „tiesą“. Toks nusistatymas iš tiesų yra tingus analizei ir greitas išvadoms, nes „tiesą“ reikia primygtinai įrodyti, bet jos nereikia surasti.

Bet tai ne mano tiesos. Ir šios kovos ne mano. Tai net ne mano sąjūdžiai. Mano sąjūdis gali suklysti ir nebijo to pripažinti. Mano sąjūdis myli pasaulį, net jei jis daro viską, kad jo nemylėtum. Ir, svarbiausia, mano sąjūdis nenori manęs praryti.