Rabinas Jonathanas Sacksas

Koraho istorija daug ką pasako apie labiausiai nerimą keliantį mūsų laikų fenomeną – populizmo iškilimą šiuolaikinėje politikoje. Korahas buvo populistas, vienas pirmųjų tokių istorijoje, o populizmas vėl iškilo Vakaruose taip, kaip buvo iškilęs ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, bei kelia didžiulį pavojų laisvės ateičiai.

Populizmas yra pykčio politika. Ji pasireiškia tada, kai yra platus nepasitikėjimas politiniais lyderiais, kai žmonės jaučia, kad institucijų vadovai dirba savo interesui, o ne bendram labui, kai susiduriame su plačiu pasitikėjimo praradimo ir bendrojo gėrio idėjos nuosmukiu.

Žmonės ima jausti, kad gėrybių paskirstymas yra nesąžiningas: keli gauna neproporcingai daug, o daugelis lieka, kur buvę, arba praranda. Taip pat egzistuoja ir jausmas, kad valstybė, kokią jie kadaise pažinojo, buvo iš jų pavogta – arba dėl tradicinių vertybių atsisakymo, arba dėl plataus masto imigracijos.

Nepasitenkinimas įgyja esamų politinių ir kultūrinių elitų atmetimo formą. Populistiniai politikai teigia, kad jie ir tik jie vieninteliai yra tikrasis žmonių balsas. Kiti, esamieji lyderiai, dalinasi gerybėmis savo gretose ir yra abejingi masių kančiai. Populistai kursto nepasitenkinimą elitu. Jie sąmoningai vadovaujasi skaldančia ir konfrontacine taktika. Jie žada stiprią lyderystę, kuri grąžintų žmonėms tai, kas iš jų buvo paimta. 

2017 metais parama populistinėms partijoms Europoje siekė maždaug 35 proc., o tai yra pats didžiausias rodiklis nuo pat antrosios ketvirtojo dešimtmečio pusės. Radikalios dešinės partijos įgijo valdžią Lenkijoje ir Vengrijoje, taip pat stipriai pasirodė Austrijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Pietų Europoje, tokiose valstybėse kaip Ispanija ir Graikija, populizmas kyla iš kairiųjų. Kad ir kokią formą jis įgytų, kylant populizmui, tironija yra už kampo. Atsisakoma žmogaus teisių. Visuomenė stipriam lyderiui suteikia išskirtinių galių: taip ketvirtajame dešimtmetyje buvo su Franco, Hitleriu ir Mussoliniu. Žmonės yra linkę paaukoti savo laisvę dėl žadamos utopijos ir toleruoti didį blogį prieš kiekvieną atpirkimo ožį, kokį tik lyderis pasirinktų kaip kaltininką dėl visų valstybės problemų.

Koraho sukilimas buvo populistinis judėjimas, o pats Korahas – archetipinis populistinis lyderis. Paklausykite įdėmiai, ką jis pasakė apie Mozę ir Aaroną: „Per toli nuėjote! Juk visa bendruomenė – visi iki vieno yra šventi ir Viešpats yra tarp jų. Kodėl tad keliate save aukščiau už Viešpaties bendriją?“ (Sk 16:3)

Tai yra klasikinės populistinės ištaros. Pirma, kaip leidžia suprasti Korahas, elitas – Mozė ir Aaronas – yra korumpuoti. Mozė buvo kaltas dėl nepotizmo, kad savo brolį paskyrė vyriausiuoju kunigu. Jis lyderių vaidmenis rezervavo savo artimiausiems šeimos nariams, užuot juos padalijęs plačiau. Antra, Korahas pristato save kaip žmonių atstovą. Visa bendruomenė, teigia jis, yra šventa. Jūs niekuo neypatingi, Moze ir Aaronai. Mes visi regėjome Viešpaties stebuklus ir girdėjome Jo balsą. Mes visi padėjome pastatyti Jo šventovę. Korahas vaidina demokratą tam, kad galėtų tapti autokratu.

Po to jis ir jo bendrai sukilėliai pradeda įspūdingą melagingų naujienų (fake news) kampaniją – taip tarsi numatydami mūsų dienų reikalus. Mes tai galime išskaityti tiesiogiai. Kai Mozė sako Dievui: „jokio asilo iš jų nepaėmiau, nė vieno jų nenuskriaudžiau“ (Sk 16:15), akivaizdu, kad jis yra kaltinamas būtent tuo, kad išnaudojo savo poziciją asmeninei naudai gauti. Kai jis sako: „šitaip jūs sužinosite, kad Viešpats siuntė mane atlikti visus šiuos darbus. Tai nebuvo mano sumanymas“ (Sk 16:28), lygiai taip pat akivaizdu, kad jis buvo apkaltintas tuo, jog savo paties sprendimus jis pristatė kaip Dievo valią ir žodį.

Pats akivaizdžiausias epochą po tiesos atspindintis kaltinimas buvo mestas Datano ir Abiramo: „Argi neužtenka, kad išvedei mus iš krašto, tekančio pienu ir medumi, užmušti dykumoje, dar nori ir viešpatauti ant mūsų?“ (Sk 16:13) Tai labiausiai besielė kalba visoje Toroje. Ji apima melagingą nostalgiją Egiptui kaip žemei, tekančiai pienu ir medumi, taip pat kaltina Mozę dėl žvalgų ataskaitos ir kaltina jį laikantis savo lyderio vaidmens tik dėl rūpinimosi savo prestižu. Visi trys teiginiai yra melas.

Rambanas neabejotinai buvo teisus, kai pasakė, kad toks iššūkis Mozės lyderystei būtų buvęs neįmanomas ankstesniu metu. Tik po žvalgų pranešimo, kai žmonės suvokė, kad per savo gyvenimą taip ir neišvys Pažadėtosios žemės, Korahui ir jo išrinktiems bendrams tapo įmanoma kurstyti nepasitenkinimą. Jie jautė, kad neturi ko prarasti. Populizmas yra nusivylimo, pagiežos ir baimės politika.

Bent kartą savo gyvenime Mozė pasielgė autokratiškai mesdamas išbandymą Dievui: „Šitaip jūs sužinosite, kad Viešpats siuntė mane atlikti visus šiuos darbus. Tai nebuvo mano sumanymas. Jei šie vyrai mirs kaip žmonės miršta, jei jų likimas bus kaip bendras likimas visų žmonių, tada Viešpats nėra mane siuntęs. Bet jei Viešpats padarys ką nors negirdėta, jei žemės atvers savo burną ir praris juos su viskuo, kas jiems priklauso, ir jie gyvi nužengs į Šeolą, tada jūs žinosite, kad šie vyrai Viešpaties neklausė.“

Ši dramatiška konflikto sprendimo jėga (o šiuo atveju stebuklu) žlugo visiškai. Žemė iš tiesų atsivėrė ir prarijo Korahą bei jo bendrus sukilėlius, tačiau žmonėms, nepaisant išgąsčio, tai nepaliko įspūdžio. „Tačiau rytojaus dieną visa izraeliečių bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną sakydami: ‘Jūs užmušėte Viešpaties žmones.’“ Žydai visada priešinosi autokratiniams lyderiams.

Dar įspūdingiau yra tai, kaip išminčiai analizavo šitą konfliktą. Užuot regėję jį kaip juodai baltą kontrastą tarp sukilimo ir paklusnumo, jie pabrėžė diskusijos viešojoje erdvėje teisėtumą. Jie teigė, kad Korahas ir jo pasekėjai prasižengė ne todėl, kad ginčijosi su Moze ir Aaronu, o todėl, kad darė tai ne „dėl dangaus“. Hilelio ir Šamajaus mokyklos savo ruožtu argumentavo dėl dangaus ir dėl to jų argumentai turėjo išliekamąją vertę. Judaizmas, kaip jau rašiau, yra išskirtinis tuo atžvilgiu, kad kone visi jo kanoniniai tekstai yra ginčų antologijos.

Judaizme svarbu tai, kodėl buvo pradėtas ginčas ir kaip jis buvo vystomas. Argumentas, pateiktas ne „vardan dangaus“, yra toks, kuris pateikiamas dėl pergalės. Tuo tarpu argumentas „vardan dangaus“ yra pateikiamas dėl tiesos. Kai tikslas yra pergalė, kaip kad buvo Koraho atveju, abi pusės yra sumenkinamos. Korahas mirė, o Mozės valdžia buvo apjuodinta. Tačiau, kai tikslas yra tiesa, abi pusės laimi. Būti nugalėtam tiesos yra vienintelis pralaimėjimas, virstantis pergale.

Savo puikioje trumpoje knygoje „Kas yra populizmas?“ Janas-Werneris Mulleris argumentuoja, jog geriausias populistinės politikos indikatorius yra kitų balsų delegitimizavimas. Populistai skelbia, kad „jie ir tik jie vieninteliai atstovauja žmonėms“. Kiekvienas, kas su jais nesutinka, yra „iš esmės nelegitimus“. Gavę galią, jie nutildo nepritariančiuosius. Būtent todėl nepopuliarių pažiūrų nutildymas universitetų miesteliuose prisidengiant „saugiomis zonomis“, „mikroagresijomis“ yra toks pavojingas. Kai miršta akademinė laisvė, netrukus ateina ir kitų laisvių mirtis.

Iš čia kyla judaizmo galia gintis nuo populizmo pabrėžiant legitimumą ginčų „vardan dangaus“. Judaizmas nenutildo nepritariančiųjų. Priešingai, jis jiems suteikia orumo. Tai buvo institucionalizuota biblinėje eroje, kai pranašai valdžiai kalbėjo tiesą. Rabiniškoje eroje visa tai buvo įgyvendinta diskusijų kultūroje, kuri akivaizdi kiekviename Mišnos, Gemaros ir jų komentarų puslapyje. Šiuolaikinėje Izraelio valstybėje diskutavimas yra dalis pačios demokratinės laisvės esmės, o tai yra ryškus kontrastas daugumai kitų Vidurio Rytų valstybių. 

Iš čia kyla gyvenimą pakeičianti idėja: jei sieki mokytis, augti, siekti tiesos ir rasti laisvę, ieškok vietų, kuriose priimami ginčai ir gerbiami nepritariantys požiūriai. Laikykis atokiai nuo žmonių, vietų ir politinių partijų, kuriose to nėra. Nors jie ir teigia esantys liaudies draugai, tačiau iš tiesų jie yra laisvės priešai. 

Pagal rabbisacks.org parengė Donatas Puslys