Poetai Violeta Šoblinskaitė Aleksa ir Gintaras Gutauskas, „Poezijos pavasaris ’98“ Kaune. V. Šoblinskaitės asmeninio archyvo nuotrauka.

Niekada nesužinosime, kokį šunį poetas Gintaras Gutauskas (1968 06 16 Šiauliai–2000 05 29 Kaunas) būtų atsivedęs į savo 50-mečio kūrybos vakarą, kiek eilėraščių rinkinių būtų išleidęs iki šios dienos, kokius laurus pelnęs… Gyvenant pasirodė dvi knygos: „Pasivaikščiojimas be šuns“ (Kaunas: „Keturi vėjai“, 1990 m.) ir „Žaidimai Dievo laukuose“ (Kaunas: „Nemunas“, 1996 m.), po G. Gutausko mirties poetė Violeta Šoblinskaitė sudarė rinktinę „Metas keliaut, mylimoji“ (Kaunas: „Nemunas“, 2001 m.) ir parašė išmintingai jautrų „Pabaigos žodį“.

Kūrybos antologijoje „Kauno vainikai“ (Kaunas: „Nemunas“, 2000 m.) publikuojama G. Gutausko autobiografija, kuri, tepatvirtina pažinoję Gintarą, trumpai ir raiškiai atspindi poeto asmenybę:

Gimiau 1968 m. birželio 16 d. kraupiai klykdamas ir mataruodamas kojomis, o pasaulis mane pasitiko žvangėdamas lancetais ir pincetais. Dešimt metų man tai buvo pati gražiausia muzika. Paskui į mano trapią būtį įsiveržė Pučinis, Paganinis ir Chaimas Šusteris, palikdami mano sieloj dinozauro pėdos dydžio pėdsaką. Vienuolikos metų kankynės plataus profilio mokyklose nedavė nieko, išskyrus dėmesio sutrikimą ir skaidrų liūdesį, o tai, ką dabar darau – išmokė gyvenimas ir upelio čiurlenimas. Nuo pat vaikystės svajojau tapti gydytoju, nes jaučiau slaptą potraukį smailiems daiktams ir spirito kvapui. Vėliau tatai virto į plunksnos aštrinimą ir rašalo gadinimą. Galiausiai ant mano stalo atsirado dvi poezijos knygos, o aš pasitraukiau į literatūros pasaulį.

Šiek tiek apšilęs kojas, vėl dairausi plunksnos ir popieriaus lapo. Mano trobelėje (ant vištos kojelės) vėl šilta ir jauku. Jos langai virpa nuo gyvenimo vėjo, pavirtusio mano sūnumi, kuris yra geriausias mano eilėraštis.

Keletas fragmentų iš V. Šoblinskaitės sudarytos rinktinės užsklandos „Pabaigos žodis“:

2000-ieji. Gegužės pabaiga. Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelis… Gausiai renkasi poezijos bičiuliai. Ąžuolų vainikas – Gintarui Grajauskui… Viso „margo svieto“ poetai eina prie mikrofono ir skaito žiupsnelį kūrybos. Tik nebėra toje poetų eilės „galiorkoje“ mūsiškio Gintaro, Gintaro Gutausko… Nebenarina galvos, nebarbena pirštais jam vienam tegirdimo ritmo, nebepeša nervingai cigaretės – laukdamas, kada aktorius Petras Venslovas „išdainuos“ jo pavardę…

Gintaras vakarykščiai atgulė amžinojo poilsio po aukštomis Karmėlavos pušimis…

Jis buvo be galo keistas žmogus. Prieštaringa asmenybė. Geruolis ir bloguolis.

Puikiausiai mokėjo gramatiką, tačiau eilėraščius rašė be vieno kablelio, o laiškus – specialiai su klaidomis: „nežynau, kas man pasydarė, gal stogas paplaukė, nes raidės šokynėja, eik tū sau…“

„Dūrą stumdavo“ gatviniu žargonu, o sūnui Augustinui nelaisdavo netaisyklingai sukirčiuoti žodžio.

Gintaras Gutauskas, pradėdamas savąjį kelią į literatūrą  n e p r a š ė  žodžio, kaip, tarkime, Justinas Marcinkevičius. Jis  g r i e b ė  teisę kalbėti ir prašneko – aštrokai, šiek tiek bravūriškai, netgi chuliganiškai: „dūšia marazmo prakilni / majoro antpetį medžiojo / undinė medį suvedžiojo / ir dingo marių vandeny // o aš paišiau geltoną lietų / ir laukiau kad kas nors mylėtų („Pasivaikščiojimas be šuns“, p. 39).

Geriausia gynyba, kaip tvirtina gudragalviai, yra puolimas. Gintaras šią taktiką buvo perkandęs geriau nei daugelis plunksnagraužių. Bendrauti su juo nebuvo labai lengva. Ramiai nusiteikusį pašnekovą jis versdavo iš koto savuoju veržlumu. Euforijos ar entuziazmo pagautą mokėjo „pasodinti ant puodo“ skeptiška fraze. Lyrizmo apimtą homo lyg niekur nieko išvadindavo daiktu, „kurs kruša diemedžio šakas“ (p. 23). Gal dėl to jis nedaug teturėjo bičiulių. Be keleto kauniečių, „nebijojo“ Tomo A. Rudoko Vilniuje, Gintaro Grajausko Klaipėdoje, dar vieno kito…

Tie, kurie suvokė, kad po grubiais pasivaikščioti be šuns išsiruošusiojo šarvais, po keiksmažodžių luobu, po neigimų kiautu plaka iš tikrųjų šilta širdis, spaudė Gintarą rimtai prisėsti prie antrosios knygos.

Penkerius metus spyriojęsis, poetas įteikė leidėjams rinkinį „Žaidimai Dievo laukuose“, kuriame perpus mažiau eilėraščių nei pirmajame ir kur kas daugiau vidine klausa patikrintų eilučių – be bravūros, be noro šokiruoti, veikiau rezignuojančių nei provokuojančių: „dar neišeik pabūki dar šalia / dar pakalbėk nors dvidešimt sekundžių / džiūnu aš be tavęs bet nesiskundžiu / gulėdamas po antklode žalia / nėra many jokios taurios idėjos /tiktai stiklinėj vynas suledėjęs“ (p. 43).

Į kolegų vakarus Gintaras ėjo noriai. Bet kai pranešiau, jog tokią ir tokią dieną pristatysime „Žaidimus“, nelauktai netikėtai pritilo. Paskui labai gutauskiškai davė sutikimą:

– Eik tu š…, kaip bijau…

Tiktai akys – rudi, ką tikrai išgliaudyti, sodriai žvilgantys kaštonai – išdavė, jog noro skaityti kur kas daugiau nei baimės. Ir paskaitė. Aukštoku balsu, gana skubriu ritmu, kirčiuodamas eilučių pabaigas: „aš noriu suluošint laikrodžius / išmest juos kaip išmeta laikraščius / kitos nematau išeities / bet girdis ledinis tiksėjimas / kaip Edgaro varno kranksėjimas // kaip viską dalijantis Dievas / nedavęs poetams mirties“ (p. 21).

Baigėsi pasivaikščiojimai su vokiškąja avigane. Fara paseno ir buvo užkasta kieme po obelimi. Į miestą dabar dažniausiai eidavo du Gutauskai: didysis ir mažasis. Panašūs kaip du vandens lašai. Abudu apskritagalviai, rudakiai. Tik Augustinas kur kas romesnis…

Dėl sūnaus Gintaras galėjo šokti į ugnį. Pats užaugęs be vyriškos globos (kai jo gimdytojų keliai išsiskyrė, poetui buvo, jei neklystu, tik keli mėnesiai, o pirmąsyk savo tėvą jisai sutiko jau pilnametystės sulaukęs), taigi tėviškos meilės nepatyręs, šventai tikėjo, jog privalo su kaupu atitaisyti bent vieną iš šio pasaulio neteisybių…

Dabar, kai Gintaro – tokio jauno, tokio veržlaus – nebėra tarp mūsų, daugelis jo rašytų eilučių skamba visiškai kitaip. Rodos, jis nujautė greitai išeisiąs. Net paskutinysis „Žaidimų“ eilėraštis, gal neatsitiktinai pavadintas „Atsisveikinimu“ ir rašytas kitaip nei visi – didžiosiom raidėm – pilnas karčios nuojautos: „… NEAPSAKOMAS MIELAS PRINOKUSIŲ / VYŠNIŲ ČEŽESYS / AŠ PALIEKU NAMIE VISUS / MIEGANČIUS / LAI SAPNUOJA MANO SAPNUS / JIE NEPAKARTOJAMI / AŠ PALIEKU SAVO NAMĄ – PATĮ / TVIRČIAUSIĄ VISAME ŽALIAKALNYJE / MAN REIKIA IŠEITI / KOL VISAS PASAULIS / PO MANO / KOJOMIS – – –“ (p. 90).

Rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa, poetas Gintaras Gutauskas ir Irena Mačienė Kaune, E. Ožeškienės gatvėje, 1998 m. V. Šoblinskaitės asmeninio archyvo nuotrauka.

Gintaras Gutauskas

Trumpai apie meilę prieš užmiegant

 

tau patinka ruduo man arabės

tau šatenai patinka man vagys

ir gyvenam va taip kambary

naktimis aš rašau tu sapnuoji

dieną miegu nes tu išvažiuoji

į kavinę dangaus vidury

 

mes gyvenam gražiai mylimoji

tu barmenė esi aš rimuoju

ant asfalto sėdėdamas sau

mūsų būdai visai neužgaidūs

mūsų valgiuose šypsosi žvaigždės

argi gali kas būti geriau

 

merkantiliškai sukasi laikas

centrifugoje vaikas nesveikas

mus išskirti jau nieks nepajėgs

nes suaugo ir kūnai ir sielos

kaip kastuvas ir byrantis smėlis

kaip karys ir jo žirgas pašėlęs

virš gyvenimo šito duobės

 

Eilėraštis apie medį-kalną ir praskrendančių paukščių ilgesį

 

begaliniais pokalbiais alinome vienas kitą

išsiskirdavom taip nieko ir nepasakę

nors kažkas nusėsdavo mūsų sielose

nežinau ligi šiol kas gi tai nežinau

tai – kaip paukštis po mėnesį trukusio skrydžio

 

ta erdvė kurioj mes netilpdavom naktys

kur nepaklysdavom radę žibinto šešėlį

tie rudens kibirai išgerti ir takai tie

nutiesti mums išvaikščioti viskas

kas ketvirtą penktadienį blankiai sapnuojas

 

aš buvau pabaiga mūsų dvokiančio kiemo kalėjimo

su kanapių žiedais ir sulopytais senmergių rūbais

mes atradom mėnulį betgi reikia atrast mėnesieną

tai svarbiau nei per naktį šnekėt apie meilę

 

kas vienodai mums rodės yra visiškai nevienodi

supratau tai stebėdamas alkano vanago skrydį

aš kertu seną medį ir mano širdis atjaunėja

kaip ilgai tau keliaut link manęs kad sušiltum

 

patikėk tai nėra koks betikslis šnekėjimas vyro –

tu seniai jau esi iššifravus kalbėjimo kaukes

aš kaip aktorius grįžęs po ilgo spektaklio

iš tikrųjų galvoju ar būt su tavim ar išeiti

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

tik sekundės jėga mus sulaiko nuo kvailo sprendimo

mes iš lėto sugrįžtam į savo naktis iškvėpuotas

ir klijuojam pasaulį kaip seną ir linksmą žaidimą

o iš sekcijos stebi mus pjuvenom kimštas apuokas – – –

 

Be pavadinimo

 

tu nugriūsi mieloji mieloji

mieloji tu mano nugriūsi

aš padėsiu mieloji padėsiu

aš tau atsikelti

ir nueisime mudu nueisime

mudu į rūsį

ten šnekėsim mieloji kad

niekas dėl šito nekaltas

 

o po to mes išeisim išeisime

mes iš to rūsio

ir žingsniuosim žingsniuosim

tamsoka Vydūno alėja

ir tylėsim abudu labai

energingai tylėsim

nes jau tūkstantį metų

nebuvome šitaip tylėję

 

ir prarasim mes kalbą

mes savąją kalbą prarasim

kad nereiktų kalbėti daugiau

apie nieką kalbėti

ir nugriūsim šį kartą šį kartą

abudu nugriūsim

nes žmogus juk nugriūna –

negali žmogus išsilieti

 

Miegok, sūnau

 

miegok sūnau ištarsiu tau ramiai

esi grandinė laikanti prie žemės

mane nes žemė ši – tai mano namas

o tuo pačiu ir tavo čia namai

 

atmink sūnau pasaulis nuostabus

kai brenda angelas dangun per žolę

palikęs amžiams miegančią gražuolę

tik netikėk kad ji neatsibus – – –

 

Lopšinė

 

aš jau miegu miegoki ir tu

pailsėki nuo šito buvimo

nuo putotų bangų ir nuo vyno

apkalbų ir bemiegių naktų

 

jei pasaulio sapnai nepakeis

nors sapnuos pabandyk jį pakeisti

kad kvailutis nubėgtų laukais

o gražuolė sutiktų pabaisą

 

pailsėki aš būsiu šalia

šioj erdvėj man pakankamai vietos

tegul tavo ramybė šalia

būna mano kvėpavimas lėtas – – –

 

Mirties kontracepcija

 

iš tavo rankų driekias baltas kelias

aš jį šifruosiu meilėj pasilikdamas

kaip tigro kailiu kvepiantis bengalas

draugingų žvilgsnių iš aukštai palydimas

 

tai ne būties metafora ne vakaras

tai daug gražiau nei leidžias paukštis angelas

kada širdies langelis mažas atviras

iš tolo šviečia nors ir delnu dengiamas

 

šiltoj tamsoj tai ne lemtingas ženklas

kuris pristabdo ilgesio srovenimą

per mano dangų tyliai skrenda aklas

gyvenimą delne sugniaužęs menamą

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

iš tavo rankų rangos baltas kelias

nutįsdamas bekvapėn nežinion

kada mirtis suskambins man varpeliais

ją pasitiksiu būgnais ir dainom