Broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai.

Birželio 21 dieną 12 valandą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje skambės jau trečiasis ciklo „Vox organi cathedralis“, šiemet skirto Vasario 16-osios signatarų atminimui, koncertas. Šįkart Nacionalinė vargonininkų asociacija kviečia pagerbti finansininką, pramonininką bei mecenatą Joną Vailokaitį. Šis ambicingas verslininkas drauge su broliu Juozu Vailokaičiu ne vienoje verslo srityje buvo pradininkais, gerai mačiusiais Lietuvos ekonomikos perspektyvas ir nevengusiais rizikos. Abu broliai Vailokaičiai buvo pilni įvairiausių idėjų ir labai dažnai jas kartu įgyvendindavo. Jie abu tikėjo, kad žemės ūkio modernizavimas Lietuvai atneštų didžiulės naudos, todėl to siekė tiek kurdami naujas pramonės įmones (kurių užmojai dažnai keldavo nuostabą ne tik to meto ūkininkams, bet ir labiau išsilavinusiems žmonėms), tiek politikoje.

Juodu garsėjo ir kaip dosnūs mecenatai, finansavę tiek labdaros, tiek kultūros projektus. Prasidėjus karui, Jonas Vailokaitis su visa gausia šeima buvo priverstas emigruoti, kaip ir daugelis Lietuvos inteligentų jie atsidūrė Vokietijoje. Čia signataras ir mirė, nesulaukęs karo pabaigos (1944 m.). Jo kolega Jonas Sakevičius-Sakas savo memuaruose rašė, kad nostalgija ir beprasmis priverstinis neveiklumas ir nužudė šį labai aktyvų, energingą žmogų.

Šiame koncerte skambės Lietuvos ir Vokietijos kompozitorių kūriniai: Česlovo Sasnausko Preliudas ir fuga a-moll, Juozo Naujalio Preliudas Nr. 6 E-dur ir fugetė fis-moll; du Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kanonai (As-dur ir c-moll) ir Fuga Es-dur, bei Felikso Mendelsono Preliudas Nr. 1 c-moll ir Andante assai espressivo Es-dur.

Vienas pirmųjų lietuvių muzikos veikėjų Česlovas Sasnauskas (g. 1867 m. Kapčiamiestyje, m.1916 m. Peterburge) aktyvią kultūrinę veiklą pradėjo XIX amžiaus pabaigoje ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Peterburge. Nors Č. Sasnausko kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau vertingas, o kompozitoriaus sukurta daina „Kur bėga Šešupė“ pateko į lietuvių muzikos aukso fondą. Č. Sasnausko kūrinių sąrašą sudaro apie 100 kompozicijų. Kompozitoriaus palikimas nepasižymi žanrų įvairove – didžioji dalis kūrinių skirta atlikti chorui su pritarimu ar be, taip pat balsui solo su pritarimu; grynai instrumentinės muzikos grupę sudaro keletas kompozicijų vargonams. Tuo metu, kai Č. Sasnauskas Peterburge garsėjo kaip vargonininkas, chorvedys, organizavo periodinę lietuviškojo koncertinio repertuaro leidybą, rašė straipsnius, Jonas Vailokaitis studijavo Peterburgo prekybos pramonės institute, kurį baigė 1908 m.

Tais pat 1908-aisiais Peterburge du kartus lankėsi ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (g. 1875 m. Varėnoje, m.1911 m. Pustelnike), kuriame, vilniečio dailininko Levo Antokolskio patartas, tikėjosi susirasti pastovesnį pragyvenimo šaltinį, dalyvauti parodose. Sankt Peterburge jis apsilankė Lietuvių draugijoje ir pas dailininką M. Dobužinskį, kuris supažindino jį su rusų dailininkais. Šie iškart priėmė menininką į Rusų dailininkų sąjungą. Šiame mieste M. K. Čiurlionis vertėsi iš privačių pamokų. Čia jam padėjo Sankt Peterburge gyvenantys lietuviai: Alfonsas Moravskis, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Zikaras, Stasys Bytautas. Lietuvių draugijoje kartą per savaitę vykdavo vakarai, susitikimai, kuriuose savo kūrinius skambino ir M. K. Čiurlionis.

Neabejotinai, tai patį ryškiausią pėdsaką lietuvių muzikos ir dailės istorijoje palikęs kompozitorius. Menotyrininkas prof. Michailas Kazinikas, Švedijos televizijai sukūręs filmą apie Čiurlionį, yra taip pasakęs: „Jeigu jūs iš tikrųjų suvoktumėte M. K. Čiurlionį, jo genialumą, muzikos ir dailės kūriniuose atsispindinčią visatos kilmę ir vientisumą, jūs galėtumėte suprasti save, savąjį unikalumą, o pasauliui per pamatines žinias atverti svarbiausius dalykus.“ M. K. Čiurlionis per vos 10 metų trukusį kūrybos kelią sukūrė apie 400 muzikos kūrinių, o jo muzika remiasi visa XX a. Lietuvos muzikinė kultūra. Per neilgą kūrybinį laikotarpį M. K. Čiurlionio muzika progresavo nuo tradicinio romantizmo iki atonaliąją muziką pranašaujančių kompozicijų. Per vos 6 metus trukusį tapytojo kelią jis nutapė apie 400 paveikslų ir grafikos darbų, paliko literatūros ir poezijos kūrinių, reiškėsi publicistikoje, eksperimentavo meninėje fotografijoje. Vargonams turime sukurtus keliolika preliudų, fugų, porą choralų.

Sekant signataro J. Vailokaičio biografijos faktais yra žinoma, kad netrukus po Lietuvos Valstybės atkūrimo jis persikėlė į Kauną, kuriame gyveno ir dirbo kitas žymus kompozitorius, vargonininkas, chorvedys Juozas Naujalis (g. 1869 m. Raudondvaryje, m.1934 m. Kaune). J. Naujalis savo kūrybinį kelią pradėjo XIX a. pabaigoje ir savo veikla bei kūryba pelnė lietuvių muzikos patriarcho vardą. J. Naujalio kompozicijų, ypač dainų, reikšmė lietuvių muzikos istorijoje labai didelė. Dainingos, lengvai įsimenamos melodijos skambėjo visoje Lietuvoje nacionalinio sąmonėjimo laikais, o „Lietuva brangi“ tapo tikra tautos giesme. J. Naujalis daugiausia kūrė tai, kas buvo susiję su jo veiklos pagrindinėmis sritimis, laikėsi klasikinių tradicijų, sekdamas romantikų kūryba, naudojo klasikinę harmoniją, nepripažino muzikinės kalbos naujovių. Didžiąją dalį jo kūrybos sudaro bažnytinė muzika. Tai 13 mišių, 23 motetai, giesmės, psalmės ir kiti religinės muzikos kūriniai (>150 kompozicijų).

Kaip ir broliai Vailokaičiai, taip ir J. Naujalis savoje srityje nuveikė daug reikšmingų darbų. Kaune įsteigė vargonininkų ir chorvedžių kursus, 1919 m. – muzikos mokyklą, kuri po metų buvo suvalstybinta, o 1933 m. pertvarkyta į konservatoriją, įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną, ėmė leisti pirmąjį lietuvišką muzikos laikraštį „Vargonininkas“, vadovavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekcijai. Naujalis subūrė slaptą „Dainos“ chorą, išaugusį į „Dainos“ draugiją, kuri suvaidino reikšmingą vaidmenį plėtojant lietuvių tautinę muziką: 1905 m. surengė pirmąjį viešą lietuvišką vakarą, 1924 m. – pirmąją Lietuvos dainų šventę.

Feliksas Mendelsonas (Jakob Ludwig Felix Mendelssohn Bartholdy, g.1809 m. Hamburge, m.1847 m. Leipcige) – vokiečių kompozitorius, pianistas, vargonininkas, dirigentas, vienas ryškiausių romantinės muzikos kūrėjų. F. Mendelsonas sukūrė daug orkestrinės muzikos – 3 operas, 5 simfonijas, (ir 13 simfonijų tik styginiams), oratorijas „Paulius“ bei „Elijas“, kelias koncertines uvertiūras. Pats būdamas geras pianistas, F. Mendelsonas praturtino fortepijono raiškos sferą. Stambesni kūriniai fortepijonui − 2 koncertai, 3 sonatos, preliudai ir fugos, variacijos ir fantazijos. Labiausiai išpopuliarėjo jo 48 trumpos pjesės, išleistos šešiais sąsiuviniais bendru pavadinimu „Dainos be žodžių“ (Lieder ohne Worte). Būdamas 11 metų Mendelsonas pradėjo griežti ir kurti vargonams. Garsiausi jo vargoniniai kūriniai – 3 Preliudai ir fugos (koncerte skambės I Preliudas) ir 6 Sonatos.

F. Mendelsonas taip pat yra Leipcigo konservatorijos, kuri yra seniausia aukštoji muzikos mokykla Vokietijoje, įkūrėjas. Beje, šioje konservatorijoje 1901–1902 m. kompozicijos mokėsi M. K. Čiurlionis.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, F. Mendelsono, kaip „netinkamos rasės“ kompozitoriaus kūrybos atlikimas ir platinimas buvo uždraustas. Nepaisant to, kad jis, garsaus XVIII a. filosofo Mozės Mendelsono anūkas, buvo pakrikštytas ir auklėjamas protestantiška dvasia, nacių nuomone, kompozitorius buvo „pavojingas atsitiktinumas“ muzikos istorijoje, kuris lėmė XIX a. vokiečių muzikos degeneraciją. 

Jonui Vailokaičiui skirtą programą grieš vargonininkas Vilimas Norkūnas.

Vilimas Norkūnas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi smuiko, vėliau – dirigavimo ir vargonų specialybių. 1999–2002 m. jis studijavo chorvedybą bei vargonus LMTA (vargonus – prof. L. Digrio kl.), o 2002–2007 m. – vargonų ir sakralinės muzikos specialybes Zalcburgo (Austrija) universitete Mozarteum“ (prof. H. Metzger kl). 2011 m. V. Norkūnas Graco menų universitete įgijo sakralinės muzikos magistro laipsnį (prof. U. Walther vargonų klasėje), o 2012 m. – chorinio dirigavimo magistro laipsnį (prof. J. Prinz klasėje). 2014 m. baigė klavesino specialybę prof. M. Hell klasėje. V.Norkūnas dalyvavo žymių vargonų profesorių meistriškumo kursuose. 2006 m. I Jono Žuko jaunųjų vargonininkų konkurse V. Norkūnas laimėjo I premiją. Jis intensyviai koncertuoja su įvairiais kolektyvais Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 2015-ųjų yra Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios vargonininkas, nuo 2016 m. – festivalio „Baroko pavasaris“ Biržuose meno vadovas. Nuo 2017-ųjų – Nacionalinės vargonininkų asociacijos narys.

Koncertai nemokami.