Scena iš rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“. Aktorius Dainius Gavenonis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Šį ketvirtadienį, birželio 21 d., Lietuvos nacionalinis dramos teatras parodys paskutinį šio sezono spektaklį – Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“, kurį režisavo Jonas Vaitkus. Kartu tai bus paskutinis spektaklis prieš pradedant šio teatro rekonstrukciją, kuri truks iki 2020-ųjų. Per dvejus metus bus rekonstruota teatro fojė ir perstatyta Mažoji salė.

Vienoje iš „Visuomenės priešo“ premjerų lankėsi pirmosios šio teatro rekonstrukcijos autoriai Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai (rekonstrukcija baigta 1981 m.). Trečio veiksmo viduryje, griuvus spektaklio sienai, kuri buvo tarytum šio pastato tęsinys iš tokių pačių geltonų plytų, kažkas pusbalsiu vieno iš architektų paklausė: „Matai, tavo teatrą griauna?“

„Visuomenės priešas“ gimė 2011 11 11. Keturi vienuoliktukai reikšmingi net keliais aspektais. Pirmiausia tai buvo metas, kai teatras siekė publikai pristatyti stiprią meninę programą. Buvo svarbu sutelkti geriausias teatrines pajėgas, stiprius režisierius ir, aišku, stiprią dramaturgiją. Todėl ambicinga Henriko Ibseno drama „Visuomenės priešas“ visomis prasmėmis tiko tam laikui.

Prieš pat premjerą iš gyvenimo pasitraukė kūrybos apogėjuje tuomet buvusi šio spektaklio scenografė Jūratė Paulėkaitė. Atrodė, kad visi palūš. Ir nors pirmieji spektaklio žingsniai buvo sunkūs, kiekvienas jų skambėjo kaip manifestas.

Pristatydama savo idėją J. Paulėkaitė sakė: „Turinys ir buitinėmis realijomis, ir potekstėmis sutampa su konkrečia mūsų situacija: politine, dvasine, kultūrine. Ir netgi su konkrečios erdvės – teatro – situacija.“ Miglų debesys virš Lietuvos ir šiandien tokie pat tiršti, kaip ir tada.

„Visuomenės prieše“ H. Ibsenas išryškino nenuspėjamą minios elgseną ir jos palaikomos politinės sistemos ydas. Pasiryžęs prabilti daktaro Tomo Stokmano, išdrįsusio stoti prieš nepaprastą visuomenės nepakantumą, vardu, H. Ibsenas šį herojų suvokė kaip savąjį alter ego.

Nepaisant realistinės stilistikos, šiame kūrinyje galima aptikti ir simbolistinių detalių, ir užuominų į amžinąsias Biblijos temas – pavyzdžiui, žvelgiant į Stokmano ir jo brolio Peterio santykius, išryškėja Kaino ir Abelio motyvas.

Yra spektaklių, į kuriuos publika žvelgia atsargiai, tarytum juos iš lėto jaukindamasi. „Visuomenės priešas“ nuo pat pirmųjų spektaklių tapo reiškiniu: jį lankė ne tik didžioji dauguma, bet ir akademinė visuomenė, spektaklį vertindama kaip ypatingą kultūros reiškinį.

Teatrologė Rasa Vasinauskaitė, išskirdama spektaklį iš viso teatrinio konteksto, rašė: „Jono Vaitkaus „Visuomenės prieše“ suskamba žmogaus nelaisvės nuo politikos, apraizgiusios visuomeninę ir kasdienę būtį, temos. Pasitelkęs 1882 m. parašytą H. Ibseno pjesę režisierius atveria išorines ir vidines valdžios manipuliavimo minia ir žmogumi formas, aktualizuodamas ir laisvo pasirinkimo, ir tiesos bankrotą.

Nepriklausyti ir nepasiduoti stebėtinais tempais gausėjančios daugumos spaudimui tolygu nuosprendžiui – išvarymui, paskelbimui „visuomenės priešu“. J. Vaitkus pakeičia pjesės pavadinimą – žodis „tauta“ šiuolaikinės politikos fone neteko savo prasmės.

Kita vertus, režisierius ir scenografė Jūratė Paulėkaitė draminei situacijai suteikia ne tik politinės ir visuomeninės, bet ir ekologinės katastrofos mastą, kuri persmelkia ir vaizdinį spektaklio sprendimą, ir atlikimą – scenografė norėjo, kad spektaklis peržengtų teatro ribas ir veiktų tiesiogiai, kad būtų aišku, jog viskas vyksta čia, dabar, su mumis ir iš tikrųjų.“ (Daiva Šabasevičienė)

***

Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ iš norvegų kalbos išvertė Rimutė Rimantienė, spektaklio režisierius – Jonas Vaitkus, scenografė – Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, kompozitorė – Raminta Šerkšnytė, videodailininkas – Ville Hyvönen (Suomija). Vaidina Dainius Gavenonis, Dalia Michelevičiūtė, Gabrielė Malinauskaitė, Marcelė Zikaraitė, Dainius Jankauskas, Julius Paškevičius, Vytautas Anužis, Juozas Budraitis, Vytautas Rumšas, Edgar Bechter, Martynas Nedzinskas, Remigijus Bučius, Rimantas Bagdzevičius, Darius Meškauskas ir kiti – iš viso šešios dešimtys aktorių, tarp kurių – ir patyrę scenos meistrai, ir jaunosios kartos aktoriai, ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijos studentai, taip pat kūrybiniai bei techniniai teatro darbuotojai.

Scena iš rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.
Scena iš rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.
Scena iš rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.
Scena iš rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.