Rašytoja ir žurnalistė Loreta Jastramskienė. Olgos Posaškovos nuotrauka

Žurnalistė ir rašytoja Loreta JASTRAMSKIENĖ pernai išleido ketvirtąją knygą „Bilietas į Grįžulo Ratus“. Dvylikos esė knygoje nemažai dėmesio skiriama tremties temai. Autorę kalbina Romas Bacevičius. Sutrumpintas interviu perpublikuojamas iš laikraščio „XXI amžius“.

Naujoje Tavo knygoje radau pasakojimą apie pažintį su estų žurnaliste, rašytoja ir režisiere Imbi Paju. Kodėl būtent ji Tave sudomino?

Tai – dvasinė, psichologinė, fizinė patirtis, kuri buvo duota sovietinį genocidą išgyvenusių tėvų vaikams. Imbi mama ir teta buvo sovietų represuotos, išsiųstos į lagerius, tas pat nutiko su mano artimaisiais. Esame tarsi dvasios seserys, nors ji – estė, gyvenanti Suomijoje, o aš – lietuvė, gyvenanti Lietuvoje. Vieni psichologai mus vadina pirmąja karta po genocido, kiti – antrąja, tačiau esmė – ne pavadinimas. Ją sudaro jausena, kad šiame pasaulyje turėjo mūsų nebūti, o kadangi esame, tai tarytum savyje slepiame kaltę, kurios neturi lojalių sovietinei sistemai tėvų vaikai. Imbi knygą „Suomijos įlankos sesės. Kai regi kitų skausmą“, išleistą lietuvių kalba, skaičiau kaip maldaknygę ne vieną kartą. Vėliau mes susitikome Estijos ambasadoje Vilniuje ir nuo pirmos akimirkos ji tapo artimesnė už mielas koleges, kurios netgi artimai bendraudamos per dešimtis metų nėkart manęs nepasiteiravo, kaip jaučiausi anuomet, būdama tremtinio dukra, partizanų būrio vado vaikaitė? Imbi yra mano atradimas, mūsų ryšys peržengia įprasto, paremto nauda ir profesiniais dalykais bendravimo ribas.

Imbi Paju rašė, kad per karą, okupaciją, būtent moterys tampa vadinamojo okupanto nugalėtojo nuosavybe, jis be gailesčio gali prievartauti, tyčiotis. Čia man iškart į galvą ateina 1944 metų pabaiga ir 1945-ųjų pradžia, kai sovietų Raudonoji armija gavo įsakymą prievartauti Rytprūsiuose gyvenusias moteris. Kiek jų buvo išprievartauta, kiek mirė iš bado, prarado vaikus, kiek jų priglaudė lietuviai!

Šiuos nusikaltimus eiliniai sovietų kariai vykdė gavę nurodymus iš aukščiausiųjų generolų, kurių krūtinės po karo buvo nusagstytos apvalių ir stačiakampių gelžgalių eilėmis. Jie taip žvangėdavo, pamenu, per paradus, kad nejučia pagalvodavai, ar nesuplyš švarkai nuo svorio.

Filosofinis klausimas: ar žudikas ir prievartautojas yra tas, kuris atlieka veiksmą, ar tas, kuris įsako tai daryti? Esu visokio smurto priešininkė, todėl sakau, kad ir įsakinėtojai, ir atlikėjai yra nusikaltėliai. Tai, kas buvo įvykdyta Rytprūsiuose, yra vienas iš juodžiausių žmonijos istorijoje darbų, tačiau argi kur nors girdėjai, kad tarptautinėje erdvėje būtų paskelbtas ir įvardytas sovietų genocidas Rytprūsiuose, Baltijos šalyse? Iki šiol tai nėra pripažinta.

Bet juk ir Tavo tėtė, dar vaikas būdamas, kalėjime matė ar girdėjo, ką išdarinėjo pareigūnai, su moterimis elgęsi kaip mongolų totorių ordos. Suprantama, kai buvai vaikas, Tau tėtė apie tai nieko nepasakojo, bet kai pati tapai mama ir atgavome laisvę, gal ką nors daugiau apie tų moterų dalią iš jo išgirdai?

Kai būna sunku, visada prisimenu savo močiutę Juliją, moterį, kuri Sibire išsaugojo penkiametį sūnų, sugebėjo su juo sugrįžti į Lietuvą, tik nesugebėjo apsaugoti nuo skundikų ir buvo įmesta į kalėjimą už pabėgimą iš tremties vietos. Tėčio pasakojimai apie tai, ką jam teko matyti, nutrūkdavo tuomet, kai jis kalbėdavo apie smurtą prieš mamą, kitas moteris. Abu suprasdavome tai, ko žodžiais nereikia sakyti. Tai žeistų mylimus artimuosius, kurių nebėra.

O kiek žinojai apie tėtės vaikystę būdama vaikas? Kiek jis, o gal močiutė, pasakojo apie tremtį?

Močiutė Julija mirė nuo vėžio, vos tėvams susituokus, būdama 52 metų. Ji nespėjo pamatyti nė vienos vaikaitės. Tėtis apie tremtį ir senelio istoriją papasakojo man tuomet, kai tik pradėjau suprasti šį pasaulį – buvau darželinukė. Labai didžiuodavausi, kad man patikėta tokia paslaptis, niekam niekada jos neišdaviau.

Supratau, kad būdama mokinė jau irgi keliaudavai, tėtė buvo ir į Sankt Peterburgą (tuometinį Leningradą) nusivežęs. Tėtė vis užsimindavęs apie planą pabėgti iš Sovietų Lietuvos, perplaukti Baltijos jūra iki švedų kontroliuojamos zonos. Ar Tavo vaikystės kelionės su tėvais buvo šių tėtės svajonių pasekmė? Kur dar esate keliavę?

Bijodavau, kad vieną dieną jis išplauks ir daugiau jo nebematysime. Vėliau jis prisipažino, kad tik mes – sesuo, aš ir mama – sulaikėme nuo to. Jis buvo puikus plaukikas, jaunystėje dirbęs gelbėtoju Druskininkuose, išgelbėjęs gyvybę ne vienam, skendusiajam Nemune. Vaikystėje visada keliaudavome prie Baltijos, maršrute būdavo Latvija, Estija ir tuometinis Leningradas.

Rašai, kad po tėtės išėjimo pradėjo dygti nauji nepažinto skausmo daigai. Gal gali pasidalinti mintimis apie ta? Kodėl kančią, skausmą patyrusių žmonių vaikams geriau žinoti visą tėvų ir senelių patirtą tiesą, kad ir karčią, gėdingą ar tragišką, negu ją slėpti?

Tai – potrauminio streso sindromas, kurį reikėjo įveikti. To neįmanoma padaryti neiškalbant visų traumų, slepiant ar kankinantis ir nepasakant, kas nutiko. Visgi man buvo lengviau nei daugeliui panašaus likimo žmonių, kurie tiesiogiai patys nepatyrė genocido, tačiau tai buvo jų tėvų patirtis. Visada galėjau kalbėti ir klausti, verkti ir juoktis, nes kartu buvo žmogus, turintis psichologo išsilavinimą ir labai gilų supratimą, kas yra žmogus ir jo kančia. Mano vyras stiprindavo profesionaliais ir žmogiškaisiais, visais įmanomais būdais sunkiausiu, netekties metu, nes netekti tėčio, kurį mylėjau taip, kaip Šventajame Rašte prisakyta mylėti artimą, buvo nepakeliama.

Tėtės draugai ir pažįstami jį vadino tikru krikščioniu, turėjusiu jautrią širdį ir stiprų vyrišką garbės supratimą. Gal ir Tu pati kada nors iš kokio nors atvejo tuo akivaizdžiai įsitikinai?

Šimtais atvejų. Geriausiai tai iliustruotų jo dažnai kartotos frazės: „Jei tau akmenį meta, mesk duonos kepalą“; „Knygos – tavo geriausi draugai“; „Neturėk daug pinigų, bet turėk daug draugų“. Jis paprasčiausiai buvo geros širdies, stiprus žmogus. Daugelis gyvųjų, kurie jį pažinojo, tokį ir prisimena. Tik jis niekada nebuvo geras niekšams ir chamams.

Viename esė Antano Šileikos „Pogrindį“ drąsiai vadini geriausia knyga apie Lietuvos partizanus. Ar turi galvoje tik romanus ir į šią literatūrą neįskaitai dokumentikos, atsiminimų?

Taip, nes išleista daug puikių dokumentinių, publicistinių atsiminimų knygų. Grožinėje literatūroje iki „Pogrindžio“ vyravo tuštuma. Antanas Šileika ją užpildė.

Kurie politinių kalinių ar tremties atsiminimai Tau pirmiausia pakliuvo į rankas? Kurie labiausiai patiko, paliko įspūdį ar nustebino? Ar dar vis atsiminimus skaitai?

Jų buvo labai daug, tose knygose aš rasdavau pasakojimų ir apie savo senelio vadovaujamą būrį, tą rytą, kai NKVD su stribais jį sunaikino. Tai buvo knygos, kurias tėtis skaitydavo kasdien, jų ir dabar namuose daugybė. Kiekviena išgyvenusiojo sovietų okupaciją ir genocidą autoriaus knyga man patinka labiausiai. Nė vienos neišskirsiu, man jos visos brangios kaip ir tie žmonės, kurių galbūt niekada nesutiksiu.

Rašai, kad bendras likimas ir bendras priešas suvienija stipriau negu draugystė pavojams išblėsus. Kaip Tau atrodo, ko trūksta artimesnei Baltijos šalių draugystei ir bendrystei dabar, kai esame išsivadavę iš sovietų okupacijos? Ar mes, priimdami įstatymus Lietuvoje, pagalvojame apie jų galimą poveikį latviams ir estams? Ar mes ne per mažai žinome vieni apie kitų reikalus? Juk jau beveik 30 metų praėjo, o kiek Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonių galėtų pasigirti mokantys kaimyninės šalies kalbą, skaitę vieni kitų naujausią literatūrą, matę filmus, pažinę kitų menininkų kūrybą? Pagaliau, kodėl galime laisvai žiūrėti rusišką, lenkišką, anglišką, vokišką televiziją, o matyti latvišką ar estišką (o ir prancūzišką, ispanišką, itališką, čekišką ar kitos Europos Sąjungos valstybės transliuojamą) labai sudėtinga?

Kalbi apie tai, kas būtų mūsų visų stiprybė – kultūrinė, ekonominė, politinė. Kodėl tai neįvyko? Tikiu, kad yra mokslininkų, kurie atskleis priežastis, bet gal dar ne šiandien. Tačiau mūsų namuose kas vakarą nors trumpam įjungiama Latvijos TV programa. Jos nėra tuose pagrindiniuose tinkleliuose, tačiau galima užsisakyti atskirai. Mes tai ir padarėme. Įjungiamos ir Lenkijos, ir Prancūzijos, ir „Al Jazeera“ TV kanalų programos. Manau, kad tai – mūsų pačių sąmoningumas pasiimti tai, kas pasiekiama, bet ant lėkštės nepaduota. Tarptautinėse Vilniaus knygų mugėse taip pat stengiuosi bendrauti su latvių, estų rašytojais, nes mūsų likimas niekada nenutols. Jis bus arba toks pat, arba panašus.

Ar dažnai matai, o gal sutemus tyčia stengiesi pažvelgti į Grįžulo Ratus, kuriuos į juos žiūrintys mato įvairiose pasaulio vietose ir taip vienas su kitu „bendrauja“? Taip su Tėvyne „bendraudavo“ tremtiniai.

Šito nežinojau. Grįžulo Ratai yra mano mylimiausias žvaigždynas, primenantis vežimą. Šiuo žodžiu vadinu birželio 14 dieną, kai iš Lietuvos buvo ištremti močiutė Julija ir tėtis Leonas Petras. Graikai šį žvaigždyną vadino Didžiosios Lokės, o mes visuomet sakome, kad lietuvius vežė pas Sibiro meškas. Gyvenu Šiaurės miestelyje, pro mano miegamojo langą šviečia Didieji Grįžulo Ratai. Juos matau, kalbėdama vakaro maldą prieš užmigdama. Visada joje prašau amžino atilsio ir amžinosios šviesos išėjusiems geros valios žmonėms. Grįžulo Ratus vadinu amžinaisiais nekaltai ištremtų artimųjų, niekada nepažintų Sibiro vaikų namais, į kuriuos močiutė Julija nerašytu testamentu paliko man bilietą. Jis panašus į mintį, nuvedančią toli, leidžiančią pajausti ir bandyti suvokti, kas yra tikros gyvenimo žvaigždės, o kas tik sėkmingai padirbti žvaigždžių formos blizgučiai.