Jėzus bylojo savo mokiniams: 

    „Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. 
    Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atsilygins. 
    Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. 
    Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

2 Kar 2, 1. 6–14: Štai pasirodė ugninis vežimas, ir Elijas pakilo į dangų

Ps 31, 20. 21. 24. P.: Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit!


Šventojo Rašto skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Kai meldiesi, pasninkauji, darai gerus darbus – daryk tai vienas – šie Jėzaus pamokymai gerai žinomi ir kartais aiškinami taip, kad nėra reikalo sekmadieniais lankyti bažnyčios, dalyvauti šventėse ar kaip kitaip viešai paliudyti savo tikėjimą, o visas jis gali ir net turėtų apsiriboti vidiniu krikščionio dvasios gyvenimu, jausmais.

Tačiau toks vien savyje išgyvenamas tikėjimas prieštarautų kitam Jėzaus pamokymui ir perspėjimui: „Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę ar po indu, bet stato jį į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą.“ (Lk11, 33) Neafišuoti savo tikėjimo, pamaldumo, gerųjų darbų ir pasninkų nereiškia juos nuslėpti, tačiau tai, kad jie būtų paskirti tam, kam ir yra skiriami.

Pirmiausia tikintysis pats sau turėtų atsakyti, kam skiriamas jo pamaldumas: žmonėms stebėtis ar Dievui pagarbinti, o jei vis dėlto Dievui, tai ir kitiems turėtų būti matoma, jog tai dėl Dievo garbės, arba artimo gėrio, bet ne dėl savo tuštybės.

Kartais asmeninė tuštybė gali nulemti ne vien gero darbo darymą, bet ir susilaikymą nuo jo: tikintysis atsisako maldos, tinkamo gyvenimo arba pagalbos artimui, jei mato, kad gali būti tinkamai neįvertinta arba iš viso nepastebėta. Tikra krikščioniška laikysena yra daryti geruosius darbus atsižvelgiant į Dievo meilę ir savo krikščionišką širdį, į artimo poreikius, o ne į savęs įvertinimą.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai