Kalbėdama apie totalitarizmo ištakas, žydų kilmės filosofė Hannah Arendt, atkreipia dėmesį į slinktį tarp privačios ir viešosios sričių. Ribos tarp jų panaikinimas įgalina tironiją. Todėl šiandien, permąstant demokratijos būklę ir jai kylančiais problemas, būtina grįžti vėl prie privatumo ir viešumo klausimo, skirties ir santykio tarp šių dviejų sričių.

Totalitariniai režimai negalėtų egzistuoti, jeigu nesunaikintų, įstumdami žmones į izoliaciją, viešojo gyvenimo srities. Tačiau tuo totalitariniai režimai nepasitenkina ir sykiu sunaikina privatų gyvenimą.

Totalitariniai režimai negalėtų egzistuoti, jeigu nesunaikintų, įstumdami žmones į izoliaciją, viešojo gyvenimo srities. Tačiau tuo totalitariniai režimai nepasitenkina ir sykiu sunaikina privatų gyvenimą. XX a. tironijos atlieka dvigubą ėjimą: jos siekia panaikinti erdvę, kurioje žmonės veikia kaip laisvi ir dėl to prie bendrojo, politinio pasaulio prisidedantys subjektai bei kartu visiškai subordinuoja žmogaus privatų gyvenimą politinei galiai. Ribodama laisvę kalbėti, artikuliuoti savo viltis ir poreikius, politika tampa valdovo tiesioginiu valdymu nuleidžiant įstatymus iš viršaus, pasitelkiant vadovo autoritetą, gamtos ar istorijos dėsnį. Paprastai kalbant, čia nelieka jokios demokratinės politikos galimybės. Tuo tarpu izoliacija, tampa atsvara piliečių saviorganizacijos jėgai, kuri, be jokios abejonės, yra viena pagrindinių iššūkių despotiškai valdančiai mažumai. Izoliacija, kurią sukelia viešosios erdvės represavimas, reiškia galimybės kurti santykių su bendrapiliečiais nebuvimą, kiekvienas yra įkalintas savo privataus gyvenimo ribose. Totalus žmogaus pavergimas tampa įmanomas tuomet, kai pats žmogus neturi jokios galimybės veikti kaip savarankiškas subjektas – nei moralės, nei politikos srityje, kadangi jam tiesiog nepaliekama jokio laisvo judėjimo, t. y. sprendimo, kuris galėtų tiesiogiai paliesti ir paveikti kitus piliečius, galimybės. 

Totalus žmogaus pavergimas tampa įmanomas tuomet, kai pats žmogus neturi jokios galimybės veikti kaip savarankiškas subjektas – nei moralės, nei politikos srityje, kadangi jam tiesiog nepaliekama jokio laisvo judėjimo, t. y. sprendimo, kuris galėtų tiesiogiai paliesti ir paveikti kitus piliečius, galimybės. 

Simona Merkinaitė

Valdžios totalumas reiškia, kad žmogaus privatus gyvenimas paverčiamas valdžios intervencijos sritimi, nebelieka tokių žmogaus sielos kertelių ar privatumo srities, į kurią nebandytų prasiskverbti valdžios teroras. Kitaip tariant, viešoji erdvė panaikinama kaip laisvės erdvė, kurioje žmonės veikia tiesiogiai bendraudami tarpusavyje, mobilizuojasi dėl bendrų tikslų ir idealų ir siekia paveikti bei keisti politiką. Tačiau milžinišką vaidmenį šiame viešumo naikinimo procese atlieka paties privatumo praplėtimas iki viešo reikalo. Iš čia ir kruopštus režimų darbas su žmogaus mąstymu, netgi kai nieko nėra šalia, kokių ritualų laikytis savo kasdieniame gyvenime ir kaip kalbėti artimųjų rate. Išnyksta erdvė, kurioje žmonės galėtų kartu svarstyti klausimus apie tai, kas yra teisingumas, gėris, pilietiškumas, kadangi būdai, kuriais žmonės gali artikuliuoti viešai savąjį „aš“, yra griežtai apriboti ir sukontroliuoti. Galiausiai, kas įvyksta, tai visiškas politikos pakeitimas socialumu, kai pagrindiniu politikos objektu ir tikslu tampa vien žmonių buitinių sąlygų ir gyvenimo patogumų gerinimo klausimai. 

Liberali demokratija, viešumas ir privatumas 

Demokratinėse valstybėse egzistuoja griežtas privataus gyvenimo atskyrimas nuo politikos. Kiekvienam Lietuvos piliečiui Konstitucija garantuoja teisę į privatų gyvenimą, apimantį ir teisę į asmeninę nuomonę, religinę praktiką, nuosavybę, saviorganizacijos laisvę ir t. t. Vienas pamatinių skirtumų tarp totalitarinės ir demokratinės valstybės – tai valdžios galių ribų egzistavimas, kai turi užsibaigti ties žmogaus namų slenksčiu. 

Išties egzistuoja labai aiškus motyvas ginti privatų žmogaus gyvenimą. Sunku įsivaizduoti, ką žmogus, kuris nekaupia jokios patirties, nesusiduria su naujais iššūkiais ir potyriais, gali įnešti į viešąją erdvę, kuo platesnė jo asmeninė patirties sritis, tuo daugiau ir įvairesnių idėjų toks žmogus gali pasiūlyti kitiems. Tačiau problema, su kuria susiduria liberalios demokratijos, yra būtent nesugebėjimas atskirti ir kartu suderinti viešosios ir privačios erdvių. 

Privatumo ir viešumo sulydimas buvo totalitarinių režimų tikslas, tačiau kartu buvo pačios modernios žmogaus būklės problema. Apie laisvę pradėta galvoti tik kaip apie privataus asmens privilegiją ir teisę.

Privatumo ir viešumo sulydimas buvo totalitarinių režimų tikslas, tačiau kartu buvo pačios modernios žmogaus būklės problema. Apie laisvę pradėta galvoti tik kaip apie privataus asmens privilegiją ir teisę. Vienas ryškiausių žmogaus laisvės gynėjų – filosofas Johnas Lockas, skyrė teisę į privačią nuosavybę, kaip vieną pamatinių, iš pačios prigimties kylančių žmogaus teisių. Būtent Vakarų demokratinėse valstybėse laisvė imta suvokti ne kaip valingas apsisprendimas eiti į viešąją erdvę ir joje megzti naujus, prasmingus santykius su kitais, bet kaip privačios žmogaus laisvės tąsa. Taip vis labiau susiaurėja kalbėjimas apie laisvę kaip politinę laisvę – veiksmą tarp kitų ir su kitais viešoje erdvėje. Tikrai politinis veiksmas niekada negali būti redukuotas į savojo intereso atstovavimą, į savosios privačios sferos gynimo reikalą.  

Mums visiems bendras pasaulis neturėtų veikti kaip mūsų privačių interesų išraiškos ar mūsų vertybių bei idealų įgyvendinimo erdvė. Juk tokiu atveju neišvengiamai kažkas liks priverstas gyventi pagal kito primetamas taisykles, atsidurs socialinėje atskirtyje ir neteks savo politinio balso.

Kitas svarbus dalykas, kurį būtina pabrėžti, yra susvetimėjimas, kurį sukelia ribos tarp privatumo ir viešumo griežtumas. Jis suponuoja, kad negalime parodyti tikrojo savo veido viešai. Jog tai, koks esate savo artimųjų apsuptyje, turi būti visiškai atskirta nuo to, kaip jūs veikiate politiškai. Mums visiems bendras pasaulis neturėtų veikti kaip mūsų privačių interesų išraiškos ar mūsų vertybių bei idealų įgyvendinimo erdvė. Juk tokiu atveju neišvengiamai kažkas liks priverstas gyventi pagal kito primetamas taisykles, atsidurs socialinėje atskirtyje ir neteks savo politinio balso. Visgi manymas, jog visus savo subjektyvius požiūrius ir vertybes privalome palikti namuose ir nesinešti jų į politiką, yra aiškiai apolitiškumą skatinantis dalykas.  

Privatumo ir viešumo slinktis  

Šiandien privatumo išviešinimas išties pasiekė negėrėtas apimtis – nuo nuolatinių privačios informacijos dalybų per socialinius tinklus iki visų mūsų savanoriško sutikimo dalintis savo asmenine informacija su didžiosiomis korporacijomis. Taip judame visiškai naujos privatumo ir viešumo perskyros (ar jos nebuvimo) būklės linkme, kadangi bet kuri valdžia, slapta renkanti privačius duomenis tokiu lygiu kaip guglas ar feisbukas, būtų viešai išpeikta ir iškritikuota.  

Visgi privatumo supolitinimas jokiu būdu nėra nauja problema. Kuo labiau akcentuojame žmogaus privačios laisvės sritį, tuo labiau linkstame pasitikėti valdžia, kuri turėtų sutvarkyti valstybės gyvenimą taip, kad mums ne tik būtų garantuota teisė į privačių pasirinkimų neribotą aibę, bet iš valdžios tikimasi, jog ji padės išplėsti visas problemas ir iššūkius, kurių neišvengiamai sukelia privatūs pasirinkimai. Atitinkamai kuo daugiau žmogiško gyvenimo sričių paverčiame viešos diskusijos ir valdžios reguliavimo objektu, tuo labiau viešumas yra uzurpuojamas privačių poreikių. Tai, savo ruožtu, visiškai susiaurina viešąją erdvę, kurioje svarstomi iš esmės iš konkrečių žmonių ir jų grupių poreikių neišvedami klausimai. Kartu privatumo supolitinimas susijęs ir su nedemokratiniu valdžios polinkiu – ten, kur valdžia vis labiau skverbiasi į privatų žmonių pasaulį, siekdama reguliuoti moterų kūnus, nustatinėti kartelę, kas nėra ir kas jau yra smurtas, tuo labiau piliečiai, viešoje erdvėje priešindamiesi totalizuojančiai politikai, kels ir viešins privataus gyvenimo klausimus. Demokratiniam režimui grėsmę kelia valdžios neribota intervencija į privačią erdvė, tačiau kartu ne mažiau svarbu tai, jog visiškai susitraukia viešoji erdvė. 

Transformacija, kurią stebime dabar, – tai gaivališkas lengvumas, su kuriuo kiekvienas gali palenkti tikrovę savo asmeninei pasaulio vizijai.

Transformacija, kurią stebime dabar, – tai gaivališkas lengvumas, su kuriuo kiekvienas gali palenkti tikrovę savo asmeninei pasaulio vizijai. Be abejo, mūsų dabartinė epocha šiuo požiūriu taip pat nėra išskirtinė. Pakanka prisiminti, kaip po Antrojo pasaulinio karo plečiantis Holokausto tyrimams, palaipsniui atskleidžiant jo mastus ir žiaurumą, stiprėjo ir Holokausto neigimo srovė. Toks veiksmas liudija apie pasaulio, esančio aplinkui atmetimą (kartu su jame esančiais faktais, įrodymais ir žmonių liudijimais) ir kartu apie šarlatanišką bandymą primesti pasauliui savąjį jo matymą. Tai savotiškas viešo ir privataus sulydimas, kai viešumas palenkiamas subjekto valiai, stebint, kokių transformacijų įneša į pasaulį mūsų paleisti žodžiai ir veiksmai. 

Šiandien ši viešumo ir privatumo subversija yra įgavusi visiškai kitokį mastą – ji tapo masinė. Holokausto neigimo srovė rėmėsi ekspertų, pavyzdžiui, istorikų, tokių kaip Davidas Irvingas, JAV aštuntajame dešimtmetyje įsteigto Istorijos peržiūrėjimo instituto (Institute for Historical Review) autoritetu, o šiandien kiekvienas, laisvai naudodamasis internetu, gali imtis naujų sąmokslų ir taip paveikti viešąją erdvę.  Šiandien pasaulio subjektiškumo ir objektyvumo maišatis pasiekusi naują lygį. Galite išmąstyti, kad žemės rutulys tėra NASA sąmokslas, jog visą pasaulį valdo žydų sąmokslininkai, kad Ukraina mėgaujasi mažamečių nukryžiavimo praktika. Šiandien, suvedę klausimą į guglo paieškos sistemą, kad ir koks beprasmis jis būtų, būtinai gausite keletą savo nuomonę patvirtinančių „šaltinių“. Pasakymas socialiniuose tinkluose, kad „netikiu Meksikos egzistavimu“ (kaip tą daro Flat Earth Societynariai) įgauna transformuojančią reikšmę. Toks pasakymas sulaukia dėmesio ir pritarimo, o tai savaime tarsi sutvirtina jūsų beprotiškų teorijų patikimumą (ne veltui nuo demokratijos užgimimo momento daugiausia nepasitikėjimo filosofams kėlė būtent masių sutarimas, kuris savaime turėjo sutvirtinti ir teisingumo perspektyvą). Nors toks pritarimas nesuteikia tikroviškumo statuso tam, ką sakote, jis sukuria išsiilgto bendrumo komfortą.  

Tačiau nebūtinas toks „radikalus“ tikrovės neigimo pavyzdys. Štai kitas: reikalavimai grįžti į praeitį (make America great again) reiškia nepripažinti to pasaulis, kuris mus supa dabar.

Tačiau nebūtinas toks „radikalus“ tikrovės neigimo pavyzdys. Štai kitas: reikalavimai grįžti į praeitį (make America great again) reiškia nepripažinti to pasaulis, kuris mus supa dabar. Atmetama realybė – tokia kaip pasaulio globalumas ir mobilumas. Atitinkamai, užuot viešai ieškojus geriausių sprendimų, tarkime, kaip keisti Europos struktūras, bandoma jas visiškai atmesti, ignoruojant faktus. Iš čia randasi ir nauja izoliacionizmo forma neigiant bendro pasaulio, kad ir koks negražus, neteisingas ar nesvetingas jis kartais būtų, egzistenciją. Ne veltui šiandienos populistiniai lyderiai pasitelkia vienišo kovotojo retoriką, esą kovojantys prieš „elitą“, prieš dominuojančią vienalytę, įpročio vedamą masę, prieš dominuojančią ideologiją, prieš mainstreamą.

Demokratijos garantuojama laisvė į nuomonę, kurią išpuoselėjame tarp savo namų sienų, konsultuodamiesi su savo kompiuterio ekranu, iš esmės skiriasi nuo viešosios erdvės, kuri verčia priimti kitą kaip nepaneigiamą faktą, o ne vien kažkokią ideologinę konstrukciją. 

   

Viešoji sritis reikalauja pripažinti pasaulio egzistavimą, o be bandymo palenkti jį savo valiai ar vizijai. Viena svarbiausių viešosios erdvės susitraukimo pasekmių – tai, kad subliūkšta bendras pasaulis. Pasaulis, kuris egzistuoja tarp vienas su kitu tiesiogiai bendraujančių, diskutuojančių žmonių, taigi, kuris pirmiausia reikalauja kito pripažinimo. Savo idėjas galime pasiūlyti tik kitiems žmonės, savo politinius argumentus taip pat galime išsiskaidrinti skatinami polemikos, taigi pripažįstant kitokią nuomonę. Kaip rašė Arendt, vienintelis viešumo garantas – tai kiti žmonės, kurie vien savo buvimu įpareigoja pripažinti, kad gyvename bendrame pasaulyje, o ne savojoje fantazijoje, kuri gali neturėti jokių sąlyčio taškų su realiu pasauliu, apgyvendintu žmonių. Todėl šiandien ypač svarbu tai, jog viešoji erdvė, atrodo, vėl ima svyruoti kaip patikima tikrovė dėl to, kad joje esantieji tampa vien ideologinėmis konstrukcijomis. Šiandien bandoma įsiūlyti naują matymą. Pavyzdžiui, matyti ne homoseksualius žmones, taigi ne savo bendrapiliečius, bet ideologinę konstrukciją, panašiai kaip fikciją, kurią galima dekonstruoti per naratyvus ir galios manipuliacijas. Kitaip tariant, norima atsisakyti viešajai erdvei esminės prielaidos – kad joje susiduriame su tikrais žmonėms, kad jie patys geba ir gali artikuliuoti savo pažiūras, turi savo visiškai pagrįstus poreikius ir viltis, kurias atsineša į viešą erdvę. 

Demokratijos garantuojama laisvė į nuomonę, kurią išpuoselėjame tarp savo namų sienų, konsultuodamiesi su savo kompiuterio ekranu, iš esmės skiriasi nuo viešosios erdvės, kuri verčia priimti kitą kaip nepaneigiamą faktą, o ne vien kažkokią ideologinę konstrukciją. 

Šiandien kaip tik atrodo, kad žmonės, kuriems mažiausiai rūpi kitas, reali visuomenės įvairovė ima apeliuoti į demokratiją, jos garantuojamą nuomonių ir pažiūrų laisvę – bet kas (netgi faktų neigimas) reikalauja pripažinimo kaip dar viena privataus asmens nuomonė. Būtent į nuomonės laisvę apeliuoja antisemitines, rasistines pažiūras turintieji radikalai ir neonaciai. Visgi kiekvienai nuomonės laisvei egzistuoja riba, ir ši riba – tai viešumas. Ne viešumas, suvoktas kaip galimybė kalbėti bet ką ir viską, taip naikinant bet kokią ribą tarp viešumo ir privatumo, ištraukiant į dienos šviesą pačias keisčiausiais mintis, bet viešumas, kuris kyla iš santykio su kitu, erdvėje, kuri yra mums bendra. Moralinio centro nesugeba nusavinti netgi totalią kontrolę puoselėjantys režimai, ir tai tapo viena iš pagrindinių pasipriešinimo jiems forma. Užtenka pažiūrėti į rezistentus, į pasaulio teisuolius, kurie stojo į nelygią kovą prieš režimą, gelbėdami, padėdami ar atstovaudami kitiems – savo bendrapiliečiams. Esu tikra, jog nepakantumas kitam, ideologinės klišės netektų savo jėgos, jeigu pripažintume kito, kaip tokio pat moralės subjekto kaip mes patys save suvokiame, su savais tikslais ir viltimis, su pažiūromis ir realiu kūnu, egzistavimą. Dar šeštajame dešimtmetyje Arendt rašė: „Pasirengimas terorui būna sėkmingas tada, kai žmonės praranda ryšius su savo artimaisiais, taip pat ir su aplinkine tikrove. Idealus totalitarinio režimo subjektas yra ne įsitikinęs nacis ar įsitikinęs komunistas, o žmogus, kuriam nebeegzistuoja skirtumas tarp fakto ir fikcijos (t. y. patyrimo tikrovė) ir skirtumas tarp tiesos ir melo (t. y. mąstymo normos).“