Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejuje veikia unikali paroda, kurioje pristatomi meno šedevrai šv. Kazimiero tema iš didžiausių Florencijos ir Palermo muziejų. Tokią parodą, rengtą dvejus metus, prisipažįsta jos kuratorė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, įmanoma surengti tik skambiais šūkiais paženklintais metais: „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“ dedikuojama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, Lietuvos globėjo šv. Kazimiero gimimo 560-osioms metinėms ir popiežiaus Pranciškaus vizitui Lietuvoje. 

Relikvijorių, paveikslų bei dokumentų, susijusių su šv. Kazimieru ir pamaldumu jam tradicija, apsuptyje skleidžiasi reikšmingas mūsų valstybės istorijos etapas ir Lietuvos globėjo kulto sklaida. Parodos pasididžiavimas – įspūdingo grožio sidabrinis šv. Kazimiero relikvijorius su Lietuvos globėjo relikvija – šlaunikauliu.

1 mln. eurų suma įkainotas sidabrinis šv. Kazimiero relikvijorius su Lietuvos globėjo relikvija, kurią Toskanos kunigaikštis Kozmas III gavo iš Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco. Įspūdingų matmenų kūrinio medžiagų brangumas, ikonografija ir auksakalio Massimiliano Soldani Benzi meistriškumas stebino ne vieną italų kartą, o Lietuvoje jis pristatomas pirmą sykį. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Šv. Kazimiero gerbimo kultas tada ir dabar  

Pasak S. Maslauskaitės-Mažylienės, paroda kompaktiška, bet nepaprastai vertinga. Ir specialiai jai išleistu katalogu, ir raudonomis etiketėmis prie nuolat eksponuojamų Bažnytinio paveldo muziejaus lobynų stengiamasi atskleisti XVII amžiaus vaizdą – šv. Kazimiero kulto klestėjimo laikus. 

„Taip pat norime Lietuvos žmonėms parodyti šventenybę – Florencijos šv. Kazimiero relikviją, kuri yra ir pamaldumo objektas. Žinoma, būtų nuostabiausia ją eksponuoti Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje, bet, suprantama, saugos užtikrinimo, muziejininkystės reikalavimai ir griežtos skolintojų sutartys to neleidžia padaryti, – teigia parodos kuratorė. – Todėl muziejus kiekvieną pirmąjį mėnesio antradienį skiria pamaldiesiems ir kviečia parodą aplankyti nemokamai. Be to, relikviją Lietuvoje galima nufotografuoti, kitaip nei Florencijoje, kur ji eksponuojama Šv. Lauryno bazilikos lobyne.“ 

Kodėl šv. Kazimiero gerbimo kultas, palyginti su jo klestėjimu XVII amžiuje, dabar yra užmirštas? Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė S. Maslauskaitė-Mažylienė mato ir aiškius, ir ne tokius akivaizdžius motyvus.

„Labai aiški priežastis – sovietmetis, stengęsis iš peties išrauti katalikišką tikėjimą ir sumenkinti Šv. Kazimierą kaip valstybės globėją. Propaganda veikė labai aktyviai mėgindama tai sunaikinti. Antra priežastis – paslaptingesnė. Man atrodo, pamaldumas šventiesiems – tai kaip meilė, kuri staiga gali imti ir išblėsti, ir nesupranti, kur tai dingo“, – svarsto parodos kuratorė.

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.
Jonas Daniševskis. Šv. Kazimiero relikvijorius. Vilnius, 1858 m. Vilniaus katedros lobynas, Bažnytinio paveldo muziejus. Monstrancija, apie 1614 m., sidabras, kalimas, kalstymas, liejimas, auksavimas. Lietuvos nacionalinis muziejus. Henri Nesme. Taurė. Lionas, 1910–1913 m. Vilniaus katedros lobynas, Bažnytinio paveldo muziejus. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

XVII amžius – šv. Kazimiero kulto sužydėjimas 

S. Maslauskaitės-Mažylienės žodžiais, XVII amžiuje šv. Kazimiero gerbimas klestėjo nuo Vilniaus iki Palermo, Antverpeno, Bavarijos, pasiekė net Florenciją. Kulto sužydėjimą būtent šiame amžiuje lemia tai, kad 1602 metais jis įgyja oficialų statusą: popiežius Klemensas VIII patvirtina šv. Kazimiero gerbimą Lietuvoje ir Lenkijoje kaip privalomą, ir tai duoda didelį postūmį kulto sklaidai. 

„XVII amžius, be to, yra ir reformuotos Katalikų Bažnyčios laikotarpis, kai katalikai aiškinasi savąją tapatybę, trokšta suvokti, ką jiems reiškia šventųjų gerbimas, Eucharistija, Dievo Motina, kankiniai šventieji ir pan. Tokia polėkio atmosfera ir dėkingai susiklostęs istorijos kontekstas lėmė, kad dauguma šventųjų, tarp jų ir šv. Kazimieras, patiria ypatingą žmonių meilę, kuri pirmiausia reiškėsi meno paminklais, – pasakoja muziejaus vadovė. – Meno paminklai ir krikšto vardai – du rodikliai, kuriais galima išmatuoti, ar šventasis gerbiamas, ar ne. Beje, dabar reta vaikų, krikštijamų Kazimierų vardais.“

Giovanni Comparini, Giuseppe Vanni. Šv. Marijos Magdalenos de'Pazzi relikvijorius. 1682 m., auksas, liejimas, kalimas, emalis, kalnų krištolas, deimantai. Vilniaus katedros lobynas, Bažnytinio paveldo muziejus. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.
Jonas Kristupas Gyzė. Votas šv. Kazimierui. Olštinas, 1727 m., sidabras, kalimas, kalstymas, graviravimas, auksavimas. Vilniaus katedros lobynas, Bažnytinio paveldo muziejus. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Meno šedevrai, skirti šv. Kazimierui

S. Maslauskaitė-Mažylienė tikina, kad dėl geopolitinės Lietuvos situacijos šiuos laikus pasiekė tik labai nedidelė dalis meno paminklų, skirtų šv. Kazimiero garbei. Didžiausias – Šv. Kazimiero koplyčia. Iš kitų puikių dirbinių, eksponuojamų parodoje – 1636 m. šv. Kazimiero relikvijorius, XVIII a. pradžios taurė su šv. Kazimiero atvaizdais, nuostabaus grožio XVII a. monstrancija su šv. Kazimieru ir šv. Pranciškumi, keletas liturginių drabužių, votas šv. Kazimierui.

„Tai maži fragmentėliai tos didingos visumos, kurią tegalime įsivaizduoti skaitydami rašytinius šaltinius ir suprasdami šv. Kazimiero gerbimą XVII amžiuje“, – teigia pašnekovė.

Parodos ašis – šv. Kazimiero relikvijorius, Florenciją 1678 m. pasiekęs religiniais mainais. Toskanos kunigaikštis Kozmas III išreiškė troškimą gauti šv. Kazimiero relikviją, ir Florencijos miestas iš Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco pelnė bene didžiausią šv. Kazimiero relikviją, kuri kam nors kada nors buvo išsiųsta – šventojo karalaičio šlaunikaulį. Eksponuojamas ir Šv. Lauryno bazilikos archyve saugomas relikvijos autentiškumą patvirtinantis vyskupo Mikalojaus Stepono Paco dokumentas bei šio Vilniaus vyskupo auksinė taurė iš Vilniaus katedros lobyno.

Praėjus keleriems metams Kozmas III Medičis užsakė žymiausiam savo rūmų menininkui, skulptoriui ir auksakaliui sukurti prabangų relikvijorių. Šedevras gimė 1687–1688 metais. Relikviją vyskupas Mikalojus Steponas Pacas nusiuntė nepaprasto grožio didžiulėje gintarinėje dėžėje, tačiau ji yra neskolinama ir netransportuojama dėl ypatingo grožio bei trapumo. Eksponuojamą ją galima pamatyti Pitti rūmuose.

Kitas dirbinys, šedevras tikrąja šio žodžio prasme – Giovanni Comparini ir Giuseppe Vanni sukurtas emaliu bei deimantais dabintas Šv. Marijos Magdalenos de'Pazzi relikvijorius. Praėjus keletui metų po šv. Kazimiero relikvijų kelionės į Florenciją, atsidėkodamas už brangią dovaną, kunigaikštis Kozmas III Vilniaus vyskupui Mikalojui Steponui Pacui atsiuntė Lietuvos Pacų gerbtos ir giminaite laikytos Florencijos šventosios Marijos Magdalenos de'Pazzi relikviją puošniame relikvijoriuje. Jį sukurti Kozmas III patikėjo auksakaliams Giovanni Comparini ir Giuseppe Vanni. Anot S. Masauskaitės-Mažylienės, tokių relikvijorių, sukurtų šių meistrų, daugiau iš viso nėra.

Nežinomas autorius „Šv. Kazimieras“. XVII a. pab.–XVIII a. pr., drobė, aliejus. Mandraliscos kultūros fondo muziejus, Čefalu. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Kilmingas italas, įsiamžinęs šv. Kazimiero portrete

Parodoje eksponuojamas ir 1636 m. Pietro Novelli, vadinamo Monrealese, šv. Kazimiero paskelbimo Palermo globėju iškilmių paveikslas. Parodos kuratorė tikina, kad tai pats gražiausias išlikęs tuo laikotarpiu nutapytas šio šventojo atvaizdas – įdomios kompozicijos, leidžiantis patirti ikonografiją ir šv. Kazimiero kulto sužydėjimą: „Čia skleidžiasi ir polėkis, ir meninė fantazija, ir pastangos pačia estetiškiausia forma parodyti švento kulto gerbimo svarbumą.“

Taip pat matome Čefalų miesto šv. Kazimiero portretą, galbūt menantį 1636 metų Pietų Italijoje vykusių šv. Kazimiero iškilmių aidą. 

„Greičiausiai tai koks nors kilmingas italas, pats save įamžinęs šv. Kazimiero portrete. Netgi nežinotume, kad čia šv. Kazimieras, jeigu nebūtų užrašo S.to Cas(i)miro, nes ikonografija nėra tipinė. Tamsiaplaukis, tamsiaakis vyras su skeptru – ne su lelija, bet tai įdomus pamaldumo šv. Kazimierui ženklas smarkiai nutolusioje nuo Lietuvos Sicilijos saloje“, – pasakoja muziejaus vadovė.

Įspūdingas ir menine verte iš kitų Lietuvoje esančių karalaičio atvaizdų išsiskiriantis kūrinys – „Šv. Kazimieras tarp angelų“, greičiausiai buvo sukurtas didžiosioms 1604 m. Vilniaus šv. Kazimiero iškilmėms. Nežinomas autorius jį nutapė XVII a., XVIII a. jis buvo pertapytas, XIX a. – restauruotas.

Pietro Novelli, vadinamas Monrealese „Šv. Kazimiero karūnavimas“. 1636 m., drobė, aliejus. Sicilijos regioninė Abatellis rūmų galerija, Palermas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Apie šv. Kazimierą

Šv. Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje, Lenkijos karaliaus Kazimiero ir Elzbietos Habsburgaitės šeimoje. Kazimieras buvo antras iš šešių Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnų. Nežinoma, kiek turėjo seserų, tikrai bent penkias. 1471 m. žiemą, būdamas trylikos metų, vadovavo kariniam žygiui Vengrijos sostui užimti, tačiau patyrė nesėkmę. 

Istoriniai šaltiniai liudija, kad savo aplinkoje karalaitis Kazimieras išsiskyrė tvirta krikščionio laikysena. Hagiografai jį vadina nekruvinuoju kankiniu dėl ištikimybės Kristui ir Dievo įsakymams mirties akivaizdoje. 

Mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine, palaidotas Vilniaus katedroje, koplyčioje, kuri iškart po karalaičio mirties tapo tikinčiųjų patiriamų malonių vieta. 1517 m. pradėtas karalaičio Kazimiero kanonizacijos procesas baigtas 1602 metais.

Nežinomas autorius „Šv. Kazimieras tarp angelų“. XVII a., pertapytas XVIII–XIX a., drobė, aliejus. Lietuvos dailės muziejus. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Šv. Kazimiero gerbimo Pietų Italijoje ir Florencijoje pagrindiniai faktai

  • Nuo imperatoriaus Karolio V laikų XVI a. iki XVIII a. pradžios Neapolio karalystę valdė Habsburgų dinastija, kuri didžiavosi, kad Elzbietos Habsburgaitės sūnus pasiekė altoriaus garbę. Spėjama, kad būtent su Habsburgais į šį kraštą atkeliavo šv. Kazimiero relikvijos.

  • Lietuvos karalaičio kulto sklaida Pietų Italijoje taip pat labai rūpinosi Vazų dinastija. Karalius Zigmantas Vaza, kuris pastatė, aprūpino ir išpuošė Šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus katedroje, buvo pagrindinis šio reiškinio skatintojas.

  • Ypatingą postūmį šv. Kazimiero gerbimo tradicijos gimimui Pietų Italijoje davė 1602 metų šv. Kazimiero šventės patvirtinimas, Pietų Italiją pasiekęs 1625-aisiais.

  • 1636 m. Sicilijos sostinėje Palerme vyko teatralizuota šv. Kazimiero paskelbimo Palermo miesto globėju šventė.

  • Florencija – žymus šv. Kazimiero gerbimo židinys Italijoje, ypač išryškėjęs XVII a. pabaigoje, Toskanos kunigaikštystę valdant Kosmui III Medičiui (1642–1723, valdė nuo 1670 m.). Kai jis 1675-aisiais išreiškė troškimą gauti šv. Kazimiero relikviją, susirašinėjimas tarp Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco ir kunigaikščio Kozmo III vyko per tuometinį Jėzaus Draugijos generalinį vyrenįjį Giovani Paolo Oliva.

  • Šv. Kazimiero karstas buvo atidarytas 1677 m. spalio 27-ąją. Florencija gavo didžiausią šiandien žinomą šventojo karalaičio relikviją.

  • Kozmo III Medičio pastangos įdiegti šv. Kazimiero gerbimo tradiciją Toskanos sostinėje buvo išties vaisingos. Dar XX a. liturginė šv. Kazimiero šventė buvo iškilmingai švenčiama, o jos išvakarėse puošnusis relikvijorius nešamas iškilmingoje procesijoje miesto gatvėmis.