Arkikatedros bazilikos bokštas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Į šiemet 605-ąsias metines mininčią Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedrą baziliką, kuri, pasak kan. J. Tumo-Vaižganto, „neskyla, netrupa, rodos juo senyn, juo plytos kietyn“, minint arkivyskupijos globėjo šv. Jono Krikštytojo dieną, kartu su procesija įžengia dabarties vedina ateities pranašė istorinė praeitis. Šioji Kauno arkivyskupijos diena be kita  nutvieksta popiežiaus Pranciškaus vizito laukimu, atsimenant, jog prieš 25-erius metus,1993 m. rugsėjo 6-ąją, apaštalinio vizito Lietuvoje dieną, prie Nukryžiuotojo Jėzaus didžiojo altoriaus drauge su Kauno arkivyskupu kardinolu Vincentu Sladkevičiumi klūpėjo šv. Jonas Paulius II. 

„Mylėkite savuosius kunigus!“

„Norėčiau įeiti į kiekvieną jūsų bažnyčią, melstis drauge su jumis, dalyvauti jūsų apaštalavimo tarnyboje, kurią atliekate su tokiu dideliu pasišventimu, tyliai, dažnai nugalėdami dideles kliūtis, bet visada kupini aukos dvasios“, – 1988 m balandžio 18 dieną, Lietuvos vyskupams atliekant ad limina vizitą, kalbėjo Romos vyskupas Jonas Paulius II. Tą pavasarį drauge su vyskupais L. Poviloniu, J. Preikšu, A. Vaičiumi, V. Michelevičiumi pirmą kartą per 31 vyskupavimo metus į Romą išvyko Kaišiadorių apaštalinis administratorius  vysk. V. Sladkevičius, vėliau atsiminimuose pažymėjęs: „Mums visiems tai buvo senos svajonės išsipildymas. Pirmą kartą asmeniškai susitikęs su Popiežiumi buvau tiesiog juo sužavėtas. Su Šv. Tėvu kalbėjausi lenkiškai. Tada pagalvojau, kad jis pasižymi ne tik šventumu, bet ir didele išmintimi, taip pat paprastumu ir savyje turi kažką mums labai savo, lietuviško. Lietuvos vyskupai tada atsargiai išreiškė visos lietuvių tautos didįjį troškimą atgauti Bažnyčios ir Tėvynės laisvę.“

Į ad limina atvykę Lietuvos Bažnyčios  ganytojai Popiežiaus Jono Pauliaus II  koplyčioje. Iš kairės: kard. Vincentas Sladkevičius, vysk. Juozas Preikšas, vysk. Antanas Deksnys, kun. Donaldas Petraitis MIC, vysk. Juozapas Matulaitis, vysk. Juozas Žemaitis MIC. Iš dešinės: arkivysk. Audrys Juozas Bačkis, vysk. Sigitas Tamkevičius,vysk. Juozas Vaičius, vysk. Vladas Michelevičius, vysk. Juozas Tunaitis. 
1993 m. vasario 22 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Netrukus, po ad limina vizito, sužydėjus gegužei, tikrove tapo ilgai brandintas kitas Bažnyčios troškimas, kad ir lietuvis katalikų dvasininkas papildytų Vyriausiųjų apaštalų gretas. Katalikiškoji Lietuva, gegužės 29 d. sužinojusi Šventojo Sosto sprendimą kardinolu pakelti Kaišiadorių vyskupijos ganytoją Vincentą Sladkevičių, nuoširdžiai džiaugėsi. „LKB kronikoje“ buvo rašoma: „Ilgus metus tremtyje buvusio vyskupo paskyrimas į šį aukštą Bažnyčios postą įkvepia Lietuvos kunigus ir pasauliečius tolesnei kovai ir ištikimybei šventam Kristaus reikalui: teikia džiaugsmo ir jėgų, sutvirtina žinojimą, kad pastarųjų dešimtmečių kovos ir kančios kelias buvo teisingas.“

Kauno arkivyskupas kardinolas V. Sladkevičius, vysk. S. Tamkevičius (dabar arkivyskupas), diakonas Lionginas Virbalas (dabar arkivyskupas),1991 m. gegužės 19 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Kaunas, pasak Jo Eminencijos, tarsi brangaus žmogaus vardas, jo širdin įaugęs nuo 13 metų, kai peržengė Jėzuitų gimnazijos slenkstį, kai 1939 m. įstojo į Kunigų seminariją, kai 1952-1957 m. čia profesoriavo, kai 1957 m.  gruodį sužinojo, jog vyskupas kankinys Teofilius Matulionis pasirinko savo įpėdiniu, kai 1989 m. buvo paskirtas Kauno arkivyskupu. į Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedrą kardinolas V. Sladkevičius įžengė 1988 m. liepos 26 dieną. Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Juozas Preikšas, pristatydamas ne tik garbingą, bet kartu mielą ir artimą svečią, pažymėjo: „Tai pirmas kardinolas lietuvis, vizituojąs mūsų baziliką, gimęs Lietuvoje, užaugintas lietuvės motinos, visą savo tylų, bet prasmingą gyvenimą pašventęs Lietuvos Bažnyčiai ir jos vaikams.“

„Lietuva! Girdžiu tavo balsą. – 1991 metų birželio 4 dieną Lomžos šv. Arkangelo Mykolo katedroje, kur vyko šv. Mišios už Lietuvą, drauge su vyskupais koncelebruojant kardinolui V. Sladkevičiui, nuskambėjo popiežiaus Jono Pauliaus II balsas. – Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios ir po pasaulio kontinentus išsisklaidžiusios Tautos. Ir atsiliepiu į šį balsą iš čia, kai esu taip arti. Tikiuosi, kad susitikimas su lietuviais Lomžoje priartins tą dieną, kai keliaujančio popiežiaus kelyje rasis ir Lietuva…“ Žodį  tarė ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas V. Sladkevičius: „…Šventasis Tėve, šiandien esate labai arti Lietuvos sienos. Esame įsitikinę, kad Jūsų meilė Lietuvai yra tokia didelė, kad Jums nebūtų per sunku pratęsti šią savo apaštalinę kelionę iš Lenkijos ir Lomžos tiesiog į Lietuvą ir jos sostinę Vilnių...“

Lietuvos vyskupai, kaip atnaujintos ir pertvarkytos Lietuvos bažnytinės provincijos ganytojai, pirmą kartą po 50 sovietinės okupacijos metų Šventajame Soste su ad limina vizitu lankėsi 1993 metų vasario 19 dieną. Vatikano Šv. Petro Bazilikoje esančioje Aušros Vartų Gailestingosios Dievo Motinos koplyčioje, drauge su popiežiumi Jonu Pauliumi II aukojant šv. Mišias, kardinolas V. Sladkevičius, tardamas pagarbos žodį, kalbėjo apie tai, kad drauge su politine nepriklausomybe grįžo ir religinė laisvė, džiaugėsi, kad daugiau kaip po pusės šimtmečio Lietuva vėl turi apaštalinį nuncijų, bet „didžiausias džiaugsmas – visų laukiamas Jūsų vizitas į Lietuvą, kuriam su dvasiniu pakilimu dabar ruošiamės. Politinė nepriklausomybė ir religinė laisvė mus įpareigojo sutelkti visas jėgas, kad galėtume prikelti tautą iš griuvėsių ir gydyti jos žaizdas.“ „Šiandien dėkoju Viešpačiui, kad atvykote, – mylima lietuvių tauta šitaip išreiškia ištikimybę Petro Sostui, – kalbėjo popiežius. – Po neseniai praūžusių įvykių tai yra pirmasis Petro Sosto aplankymas, iš pagrindų pasikeitus Lietuvos ir daugelio kitų Rytų šalių santvarkai bei visam gyvenimui, pagaliau leidus tautoms apsispręsti – atgauti išsvajotą laisvę... Jūsų Tėvynė, kurią turėsiu džiaugsmo aplankyti ateinantį rugsėjį, išgyvena didžiulių ir reikšmingų visuomeninių permainų metą. Mylėkite savuosius kunigus!.. Visi vieningai ženkite priekin, – tegyvena Jumyse tvirta ir pranašiška dvasia. Te neblėsta Jumyse budrumas ir jautrumas priimtinoms naujovėms ir pavojams, neišvengiamiems kiekvienos bažnytinės bendruomenės kelyje“.                         

,,Popiežiui vizitas į Baltijos šalis buvo itin svarbus“

„Kaip gamtoje, taip ir žmogaus sieloje gali būti rūsti žiema arba džiugus pavasaris, – skaitome vyskupo tremtinio V. Sladkevičiaus užrašuose. – Kai žmogus per sunkią nuodėmę nusigręžia nuo savo Kūrėjo – nuo savo gyvenimo saulės, šilti Dievo meilės ir malonės spinduliai nebegali patekti į sielą ir į ją ateina žiema. Bet jei žmogus per nuoširdžią atgailą vėl sugrįžta prie Dievo, tuomet pavasaris ateina į žmogaus sielą. Gaivinančiuose Dievo malonės ir meilės spinduliuose pražysta dorybių žiedai…“ Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos prefekto ir dvasios tėvo kun. V. Sladkevičiaus klausykla, kur nusidriekdavo ilgos eilės, buvo šalia  šoninio Pažaislio Marijos altoriaus. Vėliau čia buvo Švč. M. Marijos Maloningosios Motinos paveikslas, sugrąžintas į Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčią Kaune). 

Jonas Paulius II ir kardinolas V. Sladkevičius,1993 m. rugsėjo 6 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Artėjant arkikatedros bazilikos 600 metų jubiliejui Jono Pauliaus apaštalinio vizito į Lietuvą 20 metų sukakčiai, Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ rūpesčiu jam, Lietuvos bičiuliui, užtarėjui, didžiajam Kristaus piligrimui, pagerbti buvo skirtas atnaujintas arkikatedros šoninis altorius. Šiame altoriuje nuo arkikatedros iškilmių 2013 m. gegužės 5 d. yra gerbiama šventojo Jono Pauliaus II relikvija. Ją arkikatedrai, pakviesdamas Bažnyčios ir visos lietuvių tautos rūpesčius pavesti (tuomet palaimintojo) Jono Pauliaus II užtarimui, dovanojo buvęs ilgametis popiežiaus asmeninis sekretorius, Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislovas Dzivišas, kaip popiežiaus emerito Benedikto XVI ir popiežiaus Pranciškaus ypatingasis pasiuntinys. Kardinolo S. Dzivišo teigimu, Popiežiui prieš dvidešimt metų įvykęs vizitas į Baltijos šalis buvo itin svarbus. „Jonas Paulius II visada manė, kad kartu su lietuviais turi stengtis dėl nepriklausomybės ir niekada nesutiko su tuo, kad Lietuva, Latvija ir Estija galėtų būti Sovietų sąjungos dalimi.“  Šventojo Jono Pauliaus II relikvija yra saugoma krokuviškio skulptoriaus prof. Česlovo Dzvigajaus skurtame relikvijoriuje.

Prieš penkerius metus jubiliejinėse iškilmėse dalyvavęs mons. Vincentas Jalinskas, praeidamas pro šv. Jono Pauliaus II altorių, būdavo visada stabteli, tarsi šypteli Pauliaus Juškos nutapytam rimtyje susikaupusiam ir tyliai žengiančiam šventajam. 1993 m., ruošiantis popiežiaus Jono Pauliaus II apaštaliniam vizitui, mons. V. Jalinskas, būdamas arkikatedros bazilikos administratoriumi, taip pat visa širdimi buvo pasinėręs į pasirengimo rūpesčius. 

Šiemet sukako 60 metų, kai 1958 m. kovo 23-iąją, Kauno arkikatedroje vyskupas Julijonas Steponavičius Vincentą Jalinską su kitais bendramoksliais įšventino į kunigus. Iškilmėse dalyvavo ir  mylimas jaunųjų kunigų mokytojas, buvęs seminarijos profesorius, dvasios tėvas, prieš trejus mėnesius vyskupu konsekruotas, vysk. T. Matulionio įpėdinis JE Vincentas Sladkevičius, kuriam sovietinė valdžia  buvo uždraudusi atlikti tiesiogines savo pareigas. „Kai 1950 metais Kauno arkikatedroje pirmą kartą pamačiau kun. Vincentą Sladkevičių, imponavo jo gilus dvasingumas, – pasakojo mons. Vincentas Jalinskas. – Aš tuo metu dirbdamas „Kauno audinių“ fabriko skyriaus viršininku, vis dažniau susimąstydavau apie kunigystę. Bręstant pašaukimui, širdį traukė tokie dvasininkai, koks buvo kun. V. Sladkevičius. Jautei, kad žmogus su tavimi kalba širdimi. Visada, kai tik šis kunigas būdavo Katedroje, eidavau pas jį išpažinties. Kai prisipažinau, jog galvoju apie kunigystę, jis man davė labai gerų patarimų... Seminarijoje prasidėjo tikra pažintis, tikras bendradarbiavimas su dėstytoju, dvasios tėvu ir prefektu kun. V. Sladkevičiumi. Būdamas  pirmakursių prepozitu, prefekto ir dvasios tėvo talkininku, mačiau ir žavėjausi jo siekiu pirmiausia ugdyti asmenybę, jai padėti augti, o ne bausti... Tapęs emeritu 1996 metais kardinolas Vincentas mane pasikvietė ir paprašė būti kartu, globoti jį. Mylėjau kaip žmogų, kaip mokytoją. Mačiau, kad jis kančios žmogus, kad kantriai visą gyvenimą nešė savo kryžių. Kalbėdavomės apie Bažnyčios reikalus. Iki paskutinių dienų domėjosi jos gyvenimu.“

Tokioms šventovės durims Lietuvoje analogų nėra

„Jūs, gerbiamas Eminencija, mane palaiminote kunigystei“, – 2000 m. pradžioje aplankęs kardinolą Vincentą Sladkevičių  sakė kun. Evaldas Vitulskis, šiemet minintis 15 m. sukaktį, kai buvo paskirtas Kauno arkikatedros bazilikos Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos administratoriumi. Tačiau jis iš kitų išsiskiria ne vien dėl ilgų tarnystės metų. Kun. Evaldas yra ir VŠĮ „Kauno arkikatedros projektai“ direktorius, vadovaujantis projektui „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos remonto ir restauracijos darbai“. Siekiant svarbiausius Lietuvos sakralinius objektus kompleksiškai pritaikyti viešiesiems turizmo ir piligrimų poreikiams, buvo sukurta Jono Pauliaus II piligrimų kelio programa, į kurios sąrašą tarp 10 bažnyčių, gavusių ES finansavimą, buvo įtraukta ir Kauno arkikatedra bazilika. Projektas parengtas arkikatedros stogui, bokštui suremontuoti ir pritaikyti turizmo reikmėms, informaciniam centrui įrengti ir katedros vidui sutvarkyti. Projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga 2018 m. sausio 31 d. Tokia būtų faktinė projekto kalba, tačiau, daugiau nei dešimt metų tampriai bendradarbiaujant su bendrove „Restauracija“, kun. Evaldas Vitulskis išmoko ir nebylią širdies kalbą.

Lietuvoje analogų neturinčios šventovės centrinės durys. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

 Kada gi buvo tas momentas, kai džiaugėsi ir užsakovai, ir restauratoriai? Lygiai prieš 10 metų, kai 2008 m. buvo restauruotas vienas didžiausių Lietuvoje Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos didysis altorius. Geriausi Lietuvos tapybos, medžio, marmuro meistrai, auksuotojai ir lipdytojai ties Nukryžiuotojo Jėzaus didžiuoju altoriumi dirbo dvejus metus, dar tiek pat užtruko išsamūs tyrimai, projektavimas. „Restauruotas altorius traukia ne tik mūsų akį. Ir parapijiečiai, ir bazilikoje apsilankantys turistai stebisi, kad turime tokį šedevrą“, – kalbėjo kun Evaldas, pažymėjęs, jog ir kiti restauruoti šoniniai altoriai – vis naujas didžiulio projekto etapas, nauja arkikatedrą aplankiusi šventė.

Vykstant arkikatedros stogo remontui, stoviniuodami žmonės negalėdavo atsistebėti dirbančių vyrų drąsa, nulupinėjant dar caro laikais uždėtą skardą. „Stogas buvo dengiamas čerpėmis, reikėjo sutvirtinti ir jo konstrukcijas, sutvarkyti visą bažnyčios palėpę, –dalydamasis metus trukusio stogo remonto įspūdžiais kalbėjo kun. Evaldas. – Būdavo, sėdžiu klausykloje ir staiga pajuntu kaip sujuda visas pastatas. Žinau – užkėlė vieną čerpių padėklą. Dabar sutvirtintos arkikatedros bazilikos stogo konstrukcijos laiko maždaug 50 tonų sveriantį čerpių stogą. Iš pagrindų sutvarkyta ir šventovės skliautuota palėpė. Rekonstrukcijos projekte numatyta bokštą, kurį Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius vaizdingai lygino su karvės ragu, pritaikyti turistų reikmėms. Tuomet lankytojai turės galimybę grožėtis nuostabia Kauno senamiesčio panorama.

Din, din… į šv. Mišias kviečia svarbiausiais ir didžiausiais 1896 m. Rusijoje nulietas varpas. „Tai pirmasis Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus varpas, skirtas Žemaičių vyskupijos katedrai Kaune, – aiškino kun. Evaldas. – Mažiausias iš keturių yra šv. Juozapo varpas.“

„Bokštas žemutis, vos vos pro čiukurą prasikiša... Durys žemos. Na, lygiai, kaip žemaičių troba“, – taip apie Žemaičių katedrą Kaune rašė kan. J. Tumas-Vaižgantas. 

Arkikatedros bazilikos administratorius kun. E. Vitulskis. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Nėra dienos, kad pavieniai praeiviai ar grupelė nestoviniuotų prie arkikatedros bazilikos centrinių durų ir neaptarinėtų skulptoriaus Henriko Ratauto išdrožtų figūrų. „Švenčiant Kristaus Paaukojimą šventykloje 2017 m. vasario 2 dieną  buvo palaimintos ir atvertos naujos arkikatedros bazilikos durys“, – kalbėjo kun. Evaldas, aiškindamas įspūdingą kūrinio siužetą. Kultūrologų teigimu, tokioms šventovės dabartinėms durims analogų Lietuvoje nėra.

Arkikatedros duryse, aiškino kun. Evaldas, vaizduojamos keturių šventųjų figūros. Tai arkikatedros šventieji globėjai apaštalai Petras ir Paulius, palaimintasis Jurgis Matulaitis (arkikatedroje 1918 m. jis buvo konsekruotas vyskupu, o 1926 m, paskelbė apie Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą) bei miesto globėjas šventasis vyskupas Mikalojus. Po jų kojomis – dvylika Jėzaus apaštalų žymintys paukščiai bei ornamentai (Marijos vardas iš pal. Jurgio herbo, šv. Petro raktai ir Pauliaus laivas, šv. Mikalojaus vardo raidė ir dovanų maišelis). Durų arkose arkivyskupijos šūkis – jos globėjo šv. Jono Krikštytojo kvietimas: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija.“