Neseniai dalyvavau akademiniame seminare kartu su kai kuriais išmintingiausiais ir išskirtiniausiais vadinamojo „liberalaus elito“ nariais. Seminaro tema buvo „Liberalizmo krizė“. Daugelis dalyvavusiųjų manė, jog tokia krizė egzistuoja, o ją sukėlė liberalių idėjų nesugebėjimas nugalėti augantį „populizmo“ pavojų. Tai, ką vadiname populizmu, yra amorfiška ir bet kokio bandymo apibrėžti išvengianti sąvoka. Tačiau ji yra parengta vartoti, kaip kad buvo pavartota kalbant apie Donaldo Trumpo išrinkimą, „Brexito“ balsavimą, neseną Italijos „Penkių žvaigždučių judėjimo“, Vokietijos AfD ir Prancūzijos Nacionalinio susibūrimo, anksčiau – Nacionalinio fronto, iškilimą.

Yra ar nėra toks dalykas kaip populizmas, tačiau tikrai yra toks dalykas kaip liberalizmas. Jis yra siejamas su didžiais Apšvietos mąstytojais, tokiais kaip Locke’as, Montesqieu, Hume’as, Kantas ir Smithas, kuriais remiantis, valdžios uždavinys yra ne mėgautis autokratine galia, tačiau puoselėti individualią laisvę. Liberalizmas yra apribotos valdžios filosofija. Ji siekia suderini piliečių laisvę su jų kaimynų laisve. Jos idealas yra pilietinis patriotizmas, kuris jungia mus bendrai įsipareigoti ginti valdžią, kuri saugo mus visus. Ji veda mus į demokratines institucijas, nes jos tikslas yra padaryti valdžią atskaitingą. 

Taip liberalizmas išlaisvina įstatymą iš visų moralinių saitų. Jis regi piliečius kaip lygius politinio proceso dalyvius nepaisant etniškumo, religijos ar klasės. Mes priklausome kartu, mums saisto liberalizmas, nes mes patys siekdami išsilaisvinti ir visus apsaugoti kuriame teisę, kuri mus valdo. 

Ši vizija yra bendra ir konservatoriams. Net ir kaip populistiniai nurašomi judėjimai pripažįsta liberalią konstitucinės valdžios idėją. Tikrąja ta žodžio prasme mes visi šiandien esame liberalūs konstitucionalistai, o religinių fanatikų, pasirengusių žudyti Dievo vardu, buvimas mūsų gretose tik patvirtina mūsų įsipareigojimus liberaliajam paveldui.

Tačiau ar toks dabar yra liberalų pažiūros? Liberalai, kaip atradau, yra įtariai nusiteikę tradicinių lojalumų atžvilgiu. Jie gina alternatyvius gyvenimo būdus ir nekonformistinį elgesį. Jie nėra susisaistę su jokia religine institucija ir tik silpnai jaučia patriotinę pareigą. Pastarajame „Brexit“ referendume jie būtų balsavę už pasilikimą, o susidūrę su balsavusiuoju už pasitraukimą jie veikiausiai būtų užuodę „rasizmo ir ksenofobijos“ pėdsaką, nes tai, anot jų sofistikuotų kritikų, yra kvapas, skleidžiamas populistų.

Visam tam, kai kalbame apie tradicinius prieraišumus, liberalai  priešinasi. Kai kalbame apie didžiuosius klausimus, jie yra tvirtai nusiteikę prieš įtvirtintus interesus. Jie tapatinasi su opoziciniais reikalavimais, net, o veikiau ypač tada, kai taikiniu tampa mūsų tradicinė liberali vyriausybė. Du neseni įvykiai mane visiškai tuo įtikino.

Pirmasis yra įstatymas, kuriuo buvo uždrausta medžioklė su šunimis. Taip buvo siekiama sunaikinti veiklą, kuri kaimo visuomenei buvo esminė per amžius. Žinoma, medžioklė nėra liberalų pramogų sąraše. Tačiau arba tu tiki ribota vyriausybe, arba netiki. Jei tiki, tai tada kartu su Johnu Stuartu Milliu turi sutikti su tuo, kad valdžios siekis turi būti ne ugdyti mūsų moralę, o saugoti mūsų laisves. Labiausiai į akis krenta tai, kad niekas iš save liberalais apsiskelbusiųjų nepasisakė prieš šį siaubingą ribotos leidžiamosios galios išplėtimą. Tikslas buvo sunaikinti gyvenimo būdą, kuris visiškai nerūpi liberalams. Tad kodėl liberalams tai turėtų rūpėti?

Antras pavyzdys yra jaunų merginų seksualinis išnaudojimas imigrantų bendruomenėse. Apie šiuos atvejus (Roterhame, Oksforde, Šriusberyje ir kitur) jums niekas iš valdžios baimindamiesi rasistų etiketės nepasakys tiesos, kol nebus priremti prie sienos. Liberalai padarys viską, kad tik išvengtų rasistų etiketės, net jei kalba eina apie imuniteto suteikimą imigrantų nusikalstamoms gaujoms.

Šie atvejai man primena, kad liberalios valdžios tradicija egzistuoja, nes mes siekiame išplėsti įstatymo apsaugą visiems nepaisant tikėjimo, etniškumo ar šeimos ryšių. Roterhamo merginų likimas turėtų pažadinti viso liberalaus elito pasipiktinimą. Tačiau būtent liberalai nusprendė dėl viso to tylėti, nes būtent jie išrado ir klestėjo klijuodami „rasizmo“ etiketę. Baigiu teigdamas, kad liberalizmo krizė iš tiesų egzistuoja ir jos priežastis yra liberalai. 

Parengta pagal roger-scruton.com