Vasario 16-osios Akto signataras, teisininkas, žymus visuomenės ir politinis veikėjas Jonas Vileišis.

Birželio 28 dieną 12-ą valandą Nacionalinė vargonininkų asociacija kviečia į ketvirtąjį „Vox organi Cathedralis” ciklo koncertą-dedikaciją, kuria šįkart bus prisimintas Jonas Vileišis – Vasario 16-osios Akto signataras, teisininkas, žymus visuomenės ir politinis veikėjas.

Jonas Vileišis – jauniausias iš garsiųjų brolių Vileišių, kurių kiekvienas kėlė sau tikslą dirbti Lietuvai: žadinti lietuvybę, atkurti laisvą žodį, atgauti spaudą, sugrąžinti į bažnyčias lietuviškus pamokslus ir giedojimus, sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą.

Nepriklausomoje Lietuvoje Jonas Vileišis buvo pirmasis Lietuvos pasiuntinys Amerikoje, finansų, vidaus reikalų ministras, tačiau ryškiausiai atsiskleidė kaip Kauno burmistras, savivaldybininkas, modernios savivaldos propaguotojas ir kūrėjas Pabaltijy ir Europoje. Jo patirtis ir idėjos aiškiai atsiskleidžia gausioje publicistikoje, kuri iki šiol dar neišleista atskiru rinkiniu.

1919–1921 m. Jonas Vileišis vadovavo misijai JAV Lietuvos juridiniam pripažinimui ir finansinei paramai gauti. Tai buvo sunkus ir nedėkingas darbas – paramos prašytojų tuomet buvo daug, o ne itin pasiturintys senosios kartos emigrantai nedaug kuo galėjo finansiškai prisidėti prie savo tėvynės suklestėjimo. Vis dėl to, nors visų užduočių įvykdyti ir nepasisekė, tačiau finansinės ir organizacinės problemos buvo gan sėkmingai išspręstos (surinkta aukų per 1,8 mln. dolerių (didelė suma tiems laikams), suvienyti susiskaldę į partijas lietuviai). Sukūręs pirmąją neoficialią Lietuvos atstovybę JAV, J.Vileišis nesulaukė Lietuvos pripažinimo de jure. Tai įvyks tik 1922 metų liepos 28 dieną, praėjus metams nuo to laiko, kai buvęs pasiuntinys apsigyvens Kaune.

Su Kaunu susijęs bene ryškiausias ir ilgiausiai trukęs J. Vileišio gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje tarpsnis. Per dešimt metų (1921–1931), kol jis ėjo Kauno burmistro pareigas, laikinoji sostinė pradėjo virsti moderniu europiniu miestu. Jo pastangomis miestas iš esmės pakeitė savo veidą: praplėstos miesto ribos, įrengtas vandentiekis ir kanalizacija, naujai išgrįstos gatvės, sutvarkytas viešasis miesto transportas, pastatyti 3 tiltai, svarbūs visuomeniniai bei gyvenamieji pastatai, suklestėjo kultūra.

Verta prisiminti ir pakartoti testamentinius Nepriklausomybės akto signataro žodžius: „Kovodami už savo tautos laisvę ir šviesią ateitį, daugiausiai atsieksime, jei pripratinsime savo žmones kuo daugiausiai gerbti tą laisvę ir tas teises, kurios jam pridera. Aš patsai ir mano amžiaus žmonės galime jaustis be galo laimingais, kad mums teko pragyventi tie ilgi pasikeitimo etapai, po kurių iš užmaršties, pavergtos ir niekinamos tautos išaugome sau žmonėmis su drąsia pretenzija reikštis šiame pasaulyje ir tarti lygiai su kitais savo žodį kaip laisvi su laisvaisiais. Ir mes judinome žemę.”

Koncerto programoje – lietuvių ir amerikiečių vėlyvojo romantizmo opusai

Sekdama signataro biografijos faktais, vargonininkė Diana Encienė parengė programą, susidedančią iš M. K. Čiurlionio ir amerikiečio Henry M. Dunhamo kompozicijų. Koncerte skambės Čiurlionio Styginių kvarteto c-moll II-III dalys (vargonams pritaikė D. Encienė) ir fuga e-moll, bei Dunhamo Toccata ir „Gloria in excelsis Deo” iš op.24.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 Varėna–1911 Pustelnikas) yra svarbiausia figūra lietuvių nacionalinės kultūros istorijoje, įkūnijusi atgimstančios tautos aspiracijas ir susiejusi jas su aktualiausiomis amžių sandūros Europos meno tendencijomis. „Nepaprastas muzikos ir tapybos kompozitorius“, – atkreipdamas dėmesį į neįprastą Čiurlionio muzikos ir paveikslų jungtį, rašė garsus prancūzų kompozitorius Olivier Messiaenas.

Čiurlionis skelbė lietuviškojo meno ideologija tapusius pareiškimus, pabrėždamas archaiško folkloro reikšmę moderniai kūrybai: „Mūsų credo – tai mūsų seniausios dainos ir mūsų ateities muzika.“ Čiurlionio dailės, muzikos ir literatūrinis palikimas lig šiol yra nuolatinių sekimų ir inspiracijų šaltinis Lietuvos kūrėjams.

Pažymėtina, kad būtent Jonas Vileišis padėjo rengti pirmąją lietuvių dailės parodą, įvykusią 1907 m. jo brolio Petro Vileišio rūmuose Antakalnyje, kurioje greta kitų lietuvių dailininkų darbų pirmą kartą eksponuota M. K. Čiurlionio tapyba. Tais pačiais metais, kartu su dailininkais M. K. Čiurlioniu, A. Žmuidzinavičiumi, skulptoriumi P. Rimša ir gydytoja S. Gimbutaite jis įsteigė Lietuvių dailės draugiją.

Styginių kvartetas, kurio dvi dalys skambės koncerte, sukurtas ir pirmą kartą atliktas Čiurlioniui studijuojant Leipcigo konservatorijoje 1901–1902 m. Rašydamas jį Čiurlionis turėjo paklusti profesoriaus K. Reinekės akademiniams reikalavimams, todėl rezultatu liko nepatenkintas (M. K. Čiurlionis tada rašė: „Jaučiu, kad galėčiau parašyti šimtą kartų geresnį kvartetą.”).

Išliko tik trys (iš keturių) kvarteto dalys: Allegro moderato, Andante (pats kompozitorius ją vadino pastoraline) ir Menuetto. Finalas neišliko. Kvartetas c-moll išlaiko santūrią, gana tradicinę formą. Anot muzikologo prof. V. Landsbergio, „kvarteto muzika grakšti, turi romantiško polėkio, dvelkia Lietuvos atsiminimų ilgesiu…“

Leipcige 1902 m. buvo sukurta ir Fuga e-moll. Ši Fuga išsiskiria iš kitų romantiniu ir konstruktyviu formos traktavimu – dvidalumu (Moderato. Pił animato) ir dvitemiškumu, kulminacinėje antroje padaloje (pił animato) abi temos sujungiamos. Tai naujas čiurlioniškas fugos kaip formos skaidymas ir koncentravimas. „Fuga e-moll yra vargoniška dėka santūrių žemų ir stovinčių bosų vaidmens, o savo išraiška yra ne tik koncentruota ir vienalytė, bet ir romantiškai trapi, plevenanti, švelni.“ (vargonininkė J. Landsbergytė)

Henris Mortonas Dunhamas (Henry Morton Dunham) buvo amerikiečių vargonininkas, mokytojas ir kompozitorius, gimęs birželio 27 d. 1853 m. Brocktone, Masačiusetse. Dunhamas studijavo vargonų specialybę pas George’ą E. Whitingą Naujosios Anglijos konservatorijoje, kurią baigė 1873 m. Vėliau studijas tęsė Bostono Muzikos universitetiniame koledže. Dirbo keliose Bostono bažnyčiose vargonininku, buvo pripažintu koncertiniu vargonininku ir beveik 50 metų dėstė vargonavimą Naujosios Anglijos konservatorijoje. Didžioji dalis jo kūrybos skirta vargonams, reikšmingesni kūriniai yra: 4 sonatos vargonams, simfoninė poema, du bažnytinės muzikos rinkiniai ir „Aurora“ vargonams ir orkestrui. Dunhamas mirė 1929 m. gegužės 4 d. Brukline.

Koncerte skambės dvi kompozicijos iš rinkinio „Naujos bažnytinės ir koncertinės pjesės“ („New Church and Recital pieces“, op.24), išleisto 1912 m. Bostone: Toccata, su būdingu šiam žanrui virtuoziškumu, išlavintos atlikėjo manualinės technikos demonstravimu, ir „Gloria in excelsis Deo“ („Garbė Dievui aukštybėse“) – iškilmingu himnu, aukštinančiu Viešpatį ir jo galybę.

Vargonininkė Diana Encienė baigė fortepijono ir vargonų specialybes (pastarąją prof. Leopoldo Digrio klasėje) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tobulinosi daugelio garsių Europos vargonininkų meistriškumo seminaruose. Nuolat koncertuoja Lietuvoje bei kitose Europos šalyse (Lenkijoje, Rumunijoje, Anglijoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Estijoje). Rengia solinius vargonų muzikos rečitalius bei įvairius kūrybinius projektus su garsiais Lietuvos atlikėjais – jos koncertiniais partneriais yra buvę Asta Krikščiūnaitė, Artūras Anusauskas, Aušra Cicėnaitė, Judita Leitaitė, Liudas Mikalauskas, Regina Šilinskaitė, Zbignevas Levickis, Regina Maciūtė, Irena Zelenkauskaitė ir daug kitų žinomų muzikų. Atlikėja taip pat yra dariusi įrašų Lietuvos Radijui. Vargonininkės repertuaras aprėpia įvairių epochų muziką. Šiuo metu D. Encienė dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 2017 m. ji yra Nacionalinės vargonininkų asociacijos narė.lo „Vox organi Cathedralis” koncertai vyksta vasaros ketvirtadieniais Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje nuo 12.00. Koncertų trukmė - 20-25 min. Šių metų ciklas yra dedikuotas Vasario 16-osios Akto signatarams.

Koncertai nemokami.