EPA nuotrauka

Vakar Vatikane lankėsi ir su popiežiumi Pranciškumi susitiko Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Spauda aistringai aptarinėjo „vargšų popiežiaus“ ir „turčių prezidento“ panašumus bei skirtumus ir, kaip jau tapo įprasta, kėlė klausimą, ar valstybės vadovas neatmeta Prancūzijos laicizmo.

Šis susitikimas ypač kaitino vaizduotę po žymiosios E. Macrono kalbos katalikams Bernardinų kolegijoje balandžio mėnesį, kurioje teigta esant reikalinga atkurti ryšį tarp valstybės ir Bažnyčios. Atkreiptas dėmesys, kad prezidentas yra pavadinęs šventąją Jeanne d‘Arc (Joaną Arkietę) „vilties simboliu“, islamistų nužudytą kunigą Jacques Hamelį – „kankiniu“, valstybine ceremonija išreiškęs pagarbą žandarmerijos pulkininkui leitenantui katalikui Arnaudui Beltrame’ui, atidavusiam savo gyvybę už teroristų įkaitus.

Prancūzijos ir Katalikų Bažnyčios vadovų susitikimas net vadintas dukters palaidūnės sugrįžimu namo, turint mintyje ilgą ir sudėtingą, ypač Revoliucijos metais, Prancūzijos santykį su Bažnyčia. Juolab kad E. Macronas apsilankė ir Laterano bazilikoje, kur jam suteiktas garbės kanauninko titulas.

EPA nuotrauka

E. Macroną į Vatikaną lydėjusioje delegacijoje tarp politikų, žurnalistų ir intelektualų buvo ir Bernardinai.lt skaitytojams žinomas filosofas, Paryžiaus Panteono-Sorbonos ir Miuncheno Ludwigo Maximiliano universitetų profesorius Rémi Brague. Dienraščiui „Famille chrétienne“ jis sakė, kad Prancūzijos vadovui rūpi geri santykiai tarp Bažnyčios ir valstybės.

Pasak filosofo, jau pozityvizmo pradininkas Auguste Comte suprato, kad pasaulietinei valdžiai reikalinga atsvara dvasinės valdžios forma. Katalikų Bažnyčia, netekusi beveik visos žemiškos valdžios, o kartu ir interesų, kuriuos reikėtų ginti, tapo laisvesnė prisiimti moralinį autoritetą. Nors ir neturėdama tankų divizijų, apie kurias klausė Stalinas, Bažnyčia reikšmingai prisidėjo prie komunizmo žlugimo Rytų Europoje. Ji tylomis tarpininkauja įvairiuose konfliktuose – tiesiogiai arba per Šv. Egidijaus bendruomenę, kuri šiemet šventė 50-metį. „Iš tokių pavyzdžių protingas valstybės vadovas turėtų suprasti savo valdžios ribotumą“, – sakė R. Brague.

Paklaustas, ko galima tikėtis iš Bažnyčios ir valstybės santykių per penkerių metų E. Macrono kadenciją, R. Brague atsakė: „Kad būtų ryšys tarp dvasinės ir pasaulietinės valdžios, jos abi turi egzistuoti ir viena kitą pripažinti kaip legitimias. Tačiau pasaulietinė valdžia nuolat gundoma užimti dvasinę, pavyzdžiui, sukuriant dirbtinę pilietinę religiją. Kažką panašaus girdėjome per praėjusią prezidento kadenciją. Atrodo, kad šį penkmetį tokios pagundos nėra. Bet praėjo dar tik metai...“

EPA nuotrauka

Kitas filosofas, Prancūzų akademijos narys, Sorbonos ir Čikagos universitetų profesorius, taip pat Bernardinai.lt skaitytojams žinomas Jean-Luc Marionas savaitraščiui „L‘express“ teigė, kad Prancūzijos prezidentas savo vizitu į Vatikaną tiesia ranką katalikams.

„Kad ir kokie būtų jo asmeniniai įsitikinimai, rodydamas valią telkti visus prancūzų visuomenės dėmenis, Emmanuelis Macronas paprasčiausiai atlieka respublikos prezidento misiją. Iš tiesų pagal  Konstitucijos dvasią jis yra įgaliotas skirti visas skirtingas socialines, intelektualines, dvasines tautos jėgas veikti dėl bendro gėrio“, – sakė jis.

Mariono teigimu, pasirodė, kad nenuoširdžiai tarnauti katalikiškiems rinkėjams, kaip tai darė Nicolas Sarkozy, ir ignoruoti ar net marginalizuoti jį, kaip tai darė Francois Holland'as – neveiksminga. Dabartinis šalies vadovas, anot filosofo, turi pakankamai pragmatiškumo, realizmo ir išmano istoriją, kad galėtų atsikratyti ideologinio požiūrio į religijas kaip į valstybės priešes. „Katalikybė Prancūzijoje svarbiausia, todėl natūralu, kad šis suartėjimas prasideda nuo jos. Esu tikras, kad prezidento toks pat požiūris ir į kitas konfesijas.“

EPA nuotrauka

Jis pabrėžė, kad tik ideologijos kankinami žmonės gali nuogąstauti dėl daug dėmesio sulaukusios Macrono kalbos Bernardinų kolegijoje. Pasak Mariono, prezidentas nėra nei už, nei prieš laicizmą: „Jis daro tai, ko reikalauja pareigos – išlaiko valstybės ir bažnyčios atskyrimą, užtikrina laisvę tikėti ir netikėti, gerbiant respublikos įstatymus.“

Jeano-Luco Mariono interviu siūlo atkurti katalikų vaidmenį respublikoje pagal tai, kaip jie patys jį supranta, – tai tarnavimas tautai. „Ši teisinga padėtis – nei opozicija, nei asimiliacija – stipriai įkvėpta švento Augustino. Jam yra Dievo miestas ir Žmogaus miestas – nepalenkiami vienas kitam ir todėl neatskiriami, nes tie patys žmonės, net tas pats individas priklauso abiem. Tautai visada reikia žodžio aukštesnio už ją ir išoriško jai, kuris kartais (dažnai?) gali skirtis nuo daugumos žodžio; tačiau  šis kritiškas žvilgsnis yra naudingas, nes tik tokia įtampa leidžia visuomenei išlikti atvirai pačiai sau. Mirusi ta visuomenė, kur du žodžiai tampa vienoda mintimi ir sustabarėjusia kalba. Šitaip susikuria totalitarinės sistemos.“

EPA nuotrauka

Viena temų, kuria 57 minučių – ilgiausiame iš visų, kuriuos Šventasis Tėvas kol kas turėjo su politikais – susitikime diskutavo Katalikų Bažnyčios ir Prancūzijos vadovai buvo migrantų priėmimas. Europos Sąjungos narės prieš ketvirtadienį vyksiantį viršūnių susitikimą šiuo klausimu susiskaldžiusios. O popiežius be atvangos dėsto savo viziją, kad migrantus reikia „priimti, apginti, skatinti, integruoti“. Mariono nuomone, normalu, kad popiežiaus ir prezidento vizijos dėl migrantų skirtingos. Pranciškus atlieka savo vaidmenį, primindamas, kad visi esame emigrantai šiame pasaulyje, o Macronas savąjį – saugodamas valstybės, negalinčios priimti visų norinčiųjų, interesus. Popiežius tikrai nėra naivus, teigia filosofas, juk jis iš Argentinos, kur teko susidurti su diktatoriais: „Jiedu gali susikalbėti. Juoba kad abiejų formacija – jėzuitiška. Jie žino apie ideologijos ribas ir grėsmę. Nuo to išvaduoja tik transcendencija.

EPA nuotrauka

E. Macronas popiežiui įteikė prancūzų katalikų rašytojoP knygos „Kaimo kunigo dienoraštis“ 1949 metų leidimą (lietuvių kalba šią knygą išleido Katalikų pasaulio leidiniai 2002-aisiais). Romos vyskupas svečiui padovanojo savo raštus ir bronzinį Šv. Martyno medalį, dosnumo simbolį. Šis IV a. šventasis perplėšė savo apsiaustą, kad pasidalintų su elgeta. „Valdančiųjų užduotis – apsaugoti vargšus... visi esame vargšai“, – Macronui sakė Pranciškus.

EPA nuotrauka

Po susitikimo su pontifiku E. Macronas dalyvavo ceremonijoje popiežiškojoje Laterano bazilikoje, kur jam suteiktas garbės kanauninko titulas. Šios tradicijos ištakos siekia XVII a. Prancūzijos karaliui Henrikui IV, sugrįžusiam į katalikybę iš kalvinizmo, šios katedros „pirmojo ir vienintelio garbės kanauninko“ titulas suteiktas atsilyginant už Laterano kapitulai padovanotą Pietų Prancūzijoje esančią Clairac benediktinų abatiją – dovaną susitaikymo su Bažnyčia proga. Macrono pirmtakas socialistas Francois Hollande'as viešėdamas Romoje Laterano bazilikoje nesilankė. Paskutinis šį titulą priėmė Nicolas Sarkozy 2007 metais.

EPA nuotrauka