Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Nuotraukos autorius Kęstutis Lapiniauskas

Arkivyskupo Liongino Virbalo SJ homilija, pasakyta 2018 m. birželio 24 d.Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant Šv. Jono Krikštytojo Gimimą ir Arkivyskupijos dangiškojo globėjo dieną.

Švenčiame Šv. Jono Krikštytojo Gimimą. Šis Jėzaus pirmtakas vadinamas pranašu ne todėl, kad būtų nusakęs ateities įvykius. Jis tiesiog gyveno atsigręžęs į Dievą ir drąsiai sakė tiesą, nesibaimindamas to, kas galėjo atsitikti. Save vadino balsu tyruose, priekaištavo apsimetėliams, vadindamas juos angių išperomis, visus skatino padėti stokojantiems ir dalytis tuo, kas jiems reikalinga. Buvo laisvas žmogus dykumoje, nevaržomas prisitaikymo ir patogumo siekio. Drąsiai kalbėjo tiesą į akis, nepataikavo turintiems valdžią ir galią. Esminė Jono skelbiama žinia – neužtenka gerai atrodyti žmonių akivaizdoje, reikia būti tiesiam ir Dievo akyse. „Duokite tikrų atsivertimo vaisių“, – ragino Jonas Krikštytojas. Štai tokia yra pranašo užduotis, tam Dievas jį pašaukia ir siunčia žmonėms.

Šiandien taip pat švenčiame Kauno arkivyskupijos šventę. Jau pats vyskupijos pavadinimas siejasi su tam tikra struktūra, parapijų tinklu, įvairias pareigas turinčiais kunigais, savo srityse dirbančiais pasauliečiais. Vyksta katechezė, renginiai, tam reikalingos erdvės ir pastatai. Vyskupija yra konkrečioje vietoje veikianti Bažnyčia, institucija, kuri gyvuoja nuo pat apaštalų laikų. Jau apaštalas Paulius paskyrė vyresniuosius savo įsteigtose bendruomenėse. II a. pradžios kankinys šv. Ignotas Antiochietis viename savo laiškų rašė: „Visi turėtų gerbti diakonus lyg Jėzų Kristų, kaip ir vyskupą, kuris yra Tėvo atvaizdas, o kunigus kaip Dievo tarybą ir apaštalų susirinkimą. Be jų nėra Bažnyčios.“

To, ką ženklina Jono Krikštytojo pranašiška veikla, ir organizuoto bažnytinio gyvenimo negalime atskirti. Negalime pasilikti tik prie vieno iš jų. Reikia abiejų. Reikia, kad mes visi, Bažnyčios žmonės, drąsiai ir atvirai sakytume tiesą, įvardytume nuodėmę, kad ir kaip tai būtų nepopuliaru mūsų visuomenėje. Reikia skelbti Jėzaus išgelbėjimo žinią, mums mylinčio Dievo gailestingumą, o suklupus – atleidimo ir pakilimo  galimybę. Negalime nekalbėti ir apie tai, kas veda prie Dievo ir kas nuo Jo tolina. Tačiau taip pat reikia ištikimos tarnystės kiekvienoje vietoje, reikia tarpusavio palaikymo ir susiklausymo, reikia vienybės Bažnyčioje, kuri gyvuoja kaip Kristaus kūnas, turtingas įvairių ir skirtingų dovanų turinčių savo narių.

Bažnyčia ne tik pakviesta atlikti pranašo vaidmenį, ne tik skelbia Gerąją naujieną ir moko, bet ir su meile tarnauja bei šventina pasaulį. Tai visų užduotis. Bažnyčių pastatai skirti tam, kad juose pašlovinę Viešpatį eitume į pasaulį ir visu gyvenimu aukotume šlovinimo auką. Priėmę už mus pasiaukojusį Kristų, esame kviečiami eiti ir patys aukoti save Dievui ir artimui – aukoti savo laiką, jėgas, gautas dovanas, įgytą patirtį ir net savo kūnus, kaip moko apaštalas: „Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ (Rom 12, 1).

Ir tai nebūtinai bus dideli ir reikšmingi darbai. Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime apie pašaukimą į šventumą šiuolaikiniame pasaulyje labai gražiai rašo: „Man patinka matyti šventumą kantrioje Dievo tautoje: tėvų, su didele meile auginančių savo vaikus, vyrų ir moterų, dirbančių, kad parneštų duonos į namus, ligonių, garbaus amžiaus, bet ir toliau besišypsančių vienuolių seserų. Tokiame nuolatiniame kasdieniame žengime į priekį regiu kovojančios Bažnyčios šventumą. Labai dažnai toks šventumas aptinkamas „kaimynystėje“, tarp tų, kurie gyvena šalimais mūsų bei atspindi Dievo artumą.“

Reikia, kad mes visi, Bažnyčios žmonės, drąsiai ir atvirai sakytume tiesą, įvardytume nuodėmę, kad ir kaip tai būtų nepopuliaru mūsų visuomenėje. Reikia skelbti Jėzaus išgelbėjimo žinią, mums mylinčio Dievo gailestingumą, o suklupus – atleidimo ir pakilimo  galimybę.

Į tokį šventumą kasdien ir mes esame kviečiami. Būkime Kristaus žmonės, būkime Bažnyčios žmonės. Sekti Kristumi ne visada paprasta, lengva, bet gyva ir džiugu. Šis sekimas suvienija mus tarpusavyje į vieną gyvą kūną kartu su Jėzumi.

Į tokį šventumą kviečiamas mūsų brolis Stasys, kuris netrukus bus įšventintas diakonu. Jo pašaukimas apims nuolankų tarnavimą – Jėzaus Motinos Marijos pavyzdžiu, pranašišką drąsą, kurios mokomės iš Jono Krikštytojo, ir ištikimą vienybės siekimą, be kurios neįmanoma Bažnyčia. Palydėkime jį malda šiame kelyje ne tik šiandien, bet ir ateityje.

Šiandien dėkoju visiems arkivyskupijos tikintiesiems, ypač kunigams – už tarnystę, ištikimybę, už nuveiktus didelius darbus. Dėkoju taip pat už šventumo siekimą nepaisant suklupimų, nepaisant to, kad ne visada sugebame ir vienas kitą paskatiname į gera, o kartais gal net papiktiname. Dievas yra aukščiau už mūsų ribotą pavyzdį ir pastangas. Jis neapleidžia nė vieno ir visus kviečia bei įgalina būti šventus.